Tito arką puošia du dideli bareljefai, vaizduojantys svarbų istorinį įvykį, tačiau mažai kas žino apie įdomią jos sąsają su Biblija. Šis monumentas nebyliai liudija, kaip tiksliai išsipildė Biblijos pranašystė.

Pirmo mūsų eros amžiaus pradžioje Romos imperija driekėsi nuo Britanijos ir Galijos (dabar Prancūzija) iki Egipto. Tai buvo jos nepaprasto klestėjimo ir stabilumo laikotarpis. Tačiau viena atoki provincija, maištingoji Judėja, kėlė Romai nuolatinį galvos skausmą.

Leidinyje Encyclopedia of Ancient Rome sakoma: „Romėnų valdomoje teritorijoje nedaug buvo tokių kraštų kaip Judėja, kur vietiniai ir užkariautojai taip vieni kitų nemėgtų. Žydai niekino svetimšalius šeimininkus, nes šie negerbė jų tradicijų, o romėnai negalėjo pakęsti žydų užsispyrimo.“ Daugelis žydų tikėjosi, kad atsiras politinis vadovas, kuris išvys nekenčiamus romėnus ir sugrąžins Izraeliui buvusią šlovę. Tačiau 33 metais Jėzus Kristus paskelbė, kad Jeruzalės laukia katastrofa.

Jėzus sakė: „Užklups tave dienos, kai tavo priešai apjuos tave nusmailintų baslių siena, apguls ir suspaus tave iš visų pusių. Jie parblokš ant žemės tave su tavo vaikais, esančiais tavyje, ir nepaliks tavyje akmens ant akmens“ (Luko 19:43, 44).

Jėzaus žodžiai jo mokinius tikriausiai suglumino. Po dviejų dienų vienas jų, žvelgdamas į Jeruzalės šventyklą, sušuko: „Mokytojau, pažiūrėk, kokie akmenys ir kokie pastatai!“ Ir tikrai, kai kurie šventyklos akmenys, kaip manoma, buvo 11 metrų ilgio, 5 metrų pločio ir 3 metrų aukščio! Tačiau Jėzus tarė: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, čia neliks akmens ant akmens – visi bus išversti“ (Morkaus 13:1; Luko 21:6).

Paskui Jėzus jiems kalbėjo: „Kai pamatysite Jeruzalę apsuptą karo stovyklų, žinokite, kad jos nuniokojimas prisiartino. Tuomet tie, kurie bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kurie mieste, iš jo tepasitraukia, ir kurie apylinkėse, tegul į jį neina“ (Luko 21:20, 21). Ar Jėzaus žodžiai išsipildė?

Praėjo trisdešimt treji metai, o Judėja vis dar buvo prispausta romėnų jungo. Bet štai 66-aisiais, kai Romos paskirtas Judėjos prokuratorius Gesijus Floras apiplėšė šventyklos iždinę, žydų kantrybė baigėsi. Netrukus jų kovotojai suplūdo į Jeruzalę, išžudė ten buvusią romėnų įgulą ir paskelbė nepriklausomybę.

Maždaug po trijų mėnesių daugiau kaip 30 000 Romos karių, vadovaujamų Cestijaus Galo, patraukė  į Jeruzalę malšinti sukilimo. Romėnai greitai įsiveržė į miestą ir ėmė kastis po išorine šventyklos siena. Paskui be jokios aiškios priežasties atsitraukė. Tuo apsidžiaugę žydų sukilėliai puolė juos vytis. Kai kariaujančių pusių neliko, krikščionys klausydami Jėzaus perspėjimo pabėgo iš Jeruzalės į kalnus kitapus Jordano (Mato 24:15, 16).

Kitais metais romėnai grįžo į Judėją su naujomis pajėgomis, kurioms vadovavo generolas Vespasianas ir jo sūnus Titas. Tačiau 68-aisiais mirus imperatoriui Neronui, Vespasianas skubiai išvyko į Romą užimti sosto. Karinę kampaniją Judėjoje tęsė jo sūnus Titas su maždaug 60 000 karių.

Septyniasdešimtųjų birželį Tito įsakymu kariai Judėjoje iškirto medžius ir iš jų aplink Jeruzalę pastatė 7 kilometrų ilgio smailintų baslių sieną. Rugsėjo mėnesį romėnai jau buvo apiplėšę ir sudeginę miestą bei šventyklą, nepalikdami akmens ant akmens, kaip ir pranašavo Jėzus (Luko 19:43, 44). Kai kuriais paskaičiavimais, tuomet „Jeruzalėje ir visame krašte žuvo nuo ketvirčio iki pusės milijono žmonių“.

Septyniasdešimt pirmaisiais Titas grįžo į Italiją dalyvauti jo garbei Romoje surengtose iškilmėse. Stebėti didingos triumfo eisenos susirinko visas miestas.

Minios aikčiojo regėdamos, kiek daug karo grobio pargabenta į Romą. Žmonės gėrėjosi užgrobtais laivais, ant didelių riedančių platformų vaizduojamomis mūšių scenomis ir brangenybėmis, paimtomis iš Jeruzalės šventyklos.

Vespasianui mirus, 79 metais Titas paveldėjo jo sostą, bet vos po dvejų metų netikėtai pats mirė. Imperatoriumi tapęs jo brolis Domicianas netrukus Tito garbei pastatė triumfo arką.

Mūsų dienomis pasigrožėti Tito arka kasmet ateina šimtai tūkstančių žmonių, apsilankančių Romoje. Vieni šį statinį laiko nuostabiu meno kūriniu, kiti – Romos imperijos galybės simboliu, o dar kitiems jis primena Jeruzalės ir jos šventyklos nuniokojimą.

Tačiau tiems, kas atidžiai skaito Bibliją, Tito arka turi ypatingą reikšmę. Ji – nebylus liudytojas, kuris patvirtina, kad Biblijos pranašystės yra tikslios bei patikimos, ir įrodo, kad jos Dievo įkvėptos (2 Petro 1:19–21).