1. Kodėl apaštalas Paulius krikščionims hebrajams rašė, kad pakelti vieni kitiems dvasią yra svarbu kaip niekad?

KODĖL turėtume ieškoti vis daugiau progų pakelti kitiems dvasią? Apaštalas Paulius savo laiške krikščionims hebrajams nurodė svarią priežastį. Jis rašė: „Būkime vienas kitam dėmesingi – skatinkime mylėti ir daryti gerus darbus. Neapleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus – juo labiau, kad regite besiartinančią dieną“ (Hbr 10:24, 25). Anuomet Jeruzalėje gyvenusiems krikščionims šis raginimas buvo itin aktualus: vos po penkerių metų jie išvys artėjančią „Jehovos dieną“, taip pat atpažins Jėzaus išpranašautą ženklą, bylojantį, kad jau metas gelbėti gyvybę ir palikti miestą (Apd 2:19, 20; Lk 21:20–22). Ta diena atėjo 70 m. e. metais, kai romėnai įvykdė Jehovos nuosprendį ir nuniokojo Jeruzalę.

2. Kodėl turėtume vis labiau bendratikiais domėtis ir ieškoti progų juos drąsinti?

 ² Mūsų situacija labai panaši. Neabejojame, kad „didi ir labai baisi“ Jehovos diena jau čia pat (Jl 2:11, Brb). Dabartiniam metui tinka Sofonijo pranašystė: „Didžioji Viešpaties diena jau arti, arti ir sparčiai artėja“ (Sof 1:14). Tai suvokdami, įsiklausome į minėtus Pauliaus žodžius: „Būkime vienas kitam dėmesingi – skatinkime mylėti ir daryti gerus darbus.“ Taigi turime vis labiau bendratikiais domėtis, kad iškilus būtinybei juos padrąsintume ir pastiprintume.

3. Ką apie padrąsinimą suprantame iš apaštalo Pauliaus žodžių? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

³ „Nerimas apsunkina žmogaus širdį, o geras žodis pralinksmina“ (Pat 12:25). Kokia teisinga ši patarlė! Juk kiekvienam iš mūsų būna dienų, kai trokštame išgirsti dvasią pakeliančių žodžių. Padrąsinimo reikia netgi tiems, kurie patys kitus drąsina. Apie tai apaštalas Paulius rašė Romoje gyvenantiems krikščionims: „Trokštu jus pamatyti, kad galėčiau pasidalyti su jumis kokia dvasine dovana jums sustiprinti, tikriau tariant, kad visi galėtume pasidrąsinti vienas kito tikėjimu, – tiek jūsų, tiek mano“ (Rom 1:11, 12). Taigi ir pačiam Pauliui, visokeriopai drąsindavusiam kitus, prireikdavo pastiprinimo. (Perskaityk Romiečiams 15:30–32.)

4, 5. Kam šiandien reikia pastiprinimo ir kodėl?

⁴ Šiandien gero žodžio verti visi, kas rodo pasiaukojamą dvasią. Štai nemažai mūsų bendratikių daug ko atsisakė, kad galėtų imtis pionieriaus tarnybos. Taip pat pagalvokime apie misionierius, rajono prižiūrėtojus su žmonomis, mūsų organizacijos filialų ir vertimo biurų darbuotojus. Visi jie, norėdami Jehovos tarnybai skirti daugiau laiko, turi aukotis. Už tai jie nusipelno nuoširdaus pagyrimo. Dera neužmiršti ir tų, kurių širdis tebėra prisirišusi prie visalaikės tarnybos, nors dėl įvairių priežasčių šie bendratikiai tęsti jos nebegali. Be abejonės, girdėdami padrąsinimą jie bus labai dėkingi.

⁵ Palaikymo taip pat reikia broliams ir sesėms, kurie laikosi priesako tuoktis „tik Viešpatyje“ ir dėl to kol kas lieka vieni (1 Kor 7:39). O kaip džiaugiasi kiekviena žmona, kai vyras pasako, kad myli ją, ir padėkoja už sunkų jos triūsą (Pat 31:28, 31). Pastiprinimo bei paguodos reikia ir tiems mūsų bendratikiams, kurie yra persekiojami ar kovoja su liga (2 Tes 1:3–5). Visus šiuos ištikimuosius guodžia Jehova ir Jėzus. (Perskaityk 2 Tesalonikiečiams 2:16, 17.)

6. Koks vaidmuo, pasak Izaijo 32:1, 2, tenka bendruomenės vyresniesiems?

⁶ Perskaityk Izaijo 32:1, 2. Kad šiuo nelengvu metu padrąsintų prislėgtus ir nusiminusius savo tarnus ir jiems vadovautų, Jėzus Kristus pasitelkia „didžiūnus“, tai yra bendruomenių ganytojus. Šie vyrai – tiek dvasia pateptieji, tiek iš „kitų avių“ – yra ne mūsų „tikėjimo šeimininkai“, bet mūsų „džiaugsmo bendradarbiai“ (2 Kor 1:24).

7, 8. Kaip vyresnieji gali stiprinti savo bendratikius?

⁷ Puikų pavyzdį vyresniesiems paliko apaštalas Paulius. Persekiojamiems bendratikiams Tesalonikoje apaštalas rašė: „Puoselėdami jums švelnius jausmus, buvome pasirengę mielai pasidalyti su jumis  ne tik Dievo gerąja naujiena, bet ir savo sielomis, nes jus pamilome“ (1 Tes 2:8).

⁸ Kad žodžių čia nepakanka, akivaizdu iš to, ką Paulius pasakė Efezo bendruomenės vyresniesiems: „Reikia padėti silpniesiems ir atminti paties Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Didesnė laimė duoti negu imti’“ (Apd 20:35). Apaštalas troško brolius ir seses paremti savo gerais darbais. Jis rašė: „Kuo mieliausiai eikvosiu, ką turiu, ir pats leisiuosi išeikvojamas jūsų sielų labui“ (2 Kor 12:15). Panašiai turi elgtis ir vyresnieji: bendratikiams pakelti dvasią ne vien savo žodžiu, bet ir nuoširdžiu rūpinimusi bei praktine pagalba (1 Kor 14:3).

9. Ką turi daryti vyresnieji, kad jų patarimai būtų ugdantys?

⁹ Kartais vyresnieji, norėdami bendratikį sustiprinti, jį pamoko arba pataiso. Kad jų patarimas būtų ugdantis, šiems broliams privalu sekti Biblijoje užrašytais pavyzdžiais, ypač Jėzaus. Atkreipkime dėmesį, kaip po savo mirties ir prikėlimo jis pamokė kai kurias Mažosios Azijos bendruomenes. Štai nors turėjo griežtai įspėti Efezo, Pergamo ir Tiatyrų krikščionis, Jėzus visų pirma juos šiltai pagyrė (Apr 2:1–5, 12, 13, 18, 19). Laodikėjos bendruomenei Jėzus pasakė: „Visus, kurie man mieli, aš drausminu ir auklėju. Tad būk uolus ir atgailauk“ (Apr 3:19). Kai tenka bendratikį pamokyti, vyresnieji stengiasi sekti nuostabiu Kristaus pavyzdžiu.

10. Ką kiekvienas bendruomenės narys gali daryti, kad kitiems pakeltų dvasią?

¹⁰ Nederėtų manyti, kad pakelti broliams ir sesėms dvasią gali tik vyresnieji. Laikytis apaštalo Pauliaus priesako – kalbėti tai, „kas prireikus ugdo, kad būtų naudinga“ kitiems, – yra visų krikščionių pareiga (Ef 4:29). Kiekvienas stenkimės  pastebėti, ar kuriam nors bendratikiui nereikia pagalbos. Paulius krikščionis hebrajus ragino: „Pakelkite nusvirusias rankas, sustiprinkite pasilpusius kelius ir tiesinkite takus po savo kojomis, kad, kas luoša, neišnirtų, o verčiau sugytų“ (Hbr 12:12, 13). Savo žodžiais paguosti ir padrąsinti bendratikį gali visi, net ir mūsų mažieji.

11. Kas vienai sesei padėjo sunkiu metu?

¹¹ Sesę vardu Marta * kurį laiką buvo apėmę slogūs jausmai. Ji rašė: „Sykį maldoje prašiau kokio nors padrąsinimo. Tą pačią dieną sutikau vieną pagyvenusią sesę ir iš jos sulaukiau nuoširdaus dėmesio bei atjautos – to, ko man tada ypač trūko. Sesė papasakojo, kad anksčiau ji patyrė tą patį ką ir aš, taigi nebesijaučiau tokia vieniša.“ Galimas dalykas, ana sesė nė nenutuokė, kad jos žodžiai Martą labai paguos.

12, 13. Ką Filipiečiams 2:1–4 esame raginami daryti?

¹² Filipų bendruomenės narius apaštalas Paulius ragino: „Jei tad esama pas jus kokio padrąsinimo Kristuje, jei esama meilės paguodos, jei esama dvasios bendrystės, jei esama širdingų jausmų ir atjautos, tai padarykite mano džiaugsmą tobulą būdami tokios pat minties, turėdami tokią pat meilę, sielos vienybę, būdami vienos minties. Nieko nedarykite iš vaidingumo ar iš tuščiagarbiškumo, bet nuolankiai laikykite kitus aukštesniais už save. Kiekvienas žiūrėkite ne vien savo naudos, bet ir kitų“ (Fil 2:1–4).

¹³ Stiprinti brolius ir seses privalu kiekvienam iš mūsų. Tą daryti galime įvairiopai: su meile juos guosdami, atjausdami, nuoširdžiai jais rūpindamiesi ir negailėdami jiems šiltų jausmų.

14. Kas gali pakelti bendratikiui dvasią?

¹⁴ Kaip džiaugiamės išgirdę, kad žmogus, kuriam anksčiau esame padėję, toliau ištikimai tarnauja Jehovai! Apaštalas Jonas rašė: „Už ką gi labiau galėčiau dėkoti, kaip už tai, kad girdžiu savo vaikus vaikštant tiesoje!“ (3 Jn 4). Nemažai pionierių jaučiasi pakylėti sužinoję, kad tie, kam jie prieš daugelį metų padėjo stoti į tiesos kelią, ištikimai jame laikosi ir gal net imasi visalaikės tarnybos. Tad jeigu kuris nors pionierius atrodo prislėgtas, priminkime jam, kiek gera jis yra nuveikęs ir kiek džiaugsmo yra patyręs.

15. Kaip galime sustiprinti tuos, kas uoliai ir ištikimai eina dievatarnystę?

¹⁵ Ne vienas rajono prižiūrėtojas pasakojo, kaip jam su žmona būdavo smagu po apsilankymo bendruomenėje gauti kad ir mažytį padėkos laiškelį. Tą patį galėtų pasakyti ir vyresnieji, misionieriai, pionieriai, Betelio šeimos nariai. Nuoširdžiai jiems padėkodami už uolią ir ištikimą tarnystę, galime juos labai sustiprinti.

16. Koks yra paprasčiausias būdas pakelti kitam nuotaiką?

¹⁶ Klystume manydami, jog dėl savo menkų bendravimo įgūdžių nesugebėsime kito padrąsinti. Tačiau atminkime, kad tai nėra sudėtinga, tikriausiai pakaks šiltai nusišypsoti. Ir jeigu pastebime, kad žmogus po to nėmaž nepralinksmėja, reikia manyti, jį kažkas slegia. Paguosti tokį žmogų galėtume tiesiog jį išklausydami (Jok 1:19).

17. Kas vienam broliui padėjo įveikti nusiminimą?

 ¹⁷ Štai jauno brolio vardu Anri pavyzdys. Jis labai susikrimto, kai keletas jo artimųjų, įskaitant tėvą, visų gerbiamą vyresnįjį, paliko tiesą. Vienas rajono prižiūrėtojas pastebėjo nuliūdusį Anri ir pakvietė jį į kavinę. Brolis leido vaikinui išsipasakoti ir įdėmiai jo klausėsi. Šis pokalbis buvo tai, ko Anri reikėjo. Jis suvokė, kad padėti artimiesiems grįžti pas Jehovą galės tik jei pats liks jam ištikimas. Daug paguodos jis rado skaitydamas 46-ą psalmę, Sofonijo 3:17 ir Morkaus 10:29, 30.

18. a) Ką apie padrąsinimą rašė karalius Saliamonas? b) Ką bendratikiams patarė apaštalas Paulius?

¹⁸ Martos ir Anri pavyzdžiai byloja, kad nusiminusį bendratikį paguosti gali kiekvienas. Karalius Saliamonas rašė: „Kaip smagu girdėti tinkamą žodį! [...] Linksmas žvilgsnis pradžiugina širdį, o gera žinia suteikia stiprumo kaulams“ (Pat 15:23, 30). Kokių dar yra būdų praskaidrinti prislėgtam broliui ar sesei nuotaiką? Galėtume drauge perskaityti kurį nors straipsnį iš Sargybos bokšto arba mūsų interneto svetainės. Pasak apaštalo Pauliaus, geriau pasijausime giedodami teokratines giesmes. Jis rašė: „Mokykite ir raginkite vieni kitus psalmėmis, himnais, maloningomis dvasinėmis giesmėmis, giedokite savo širdyse Jehovai“ (Kol 3:16; Apd 16:25).

19. Kodėl greitu laiku turėsime ieškoti dar daugiau progų stiprinti vienas kitą ir ką galime daryti jau dabar?

¹⁹ Besiartinanti Jehovos diena mums primena, kad greitu laiku turėsime ieškoti dar daugiau progų drąsinti ir stiprinti vienas kitą (Hbr 10:25). Tad įsiklausykime į Pauliaus žodžius: „Drąsinkite vienas kitą ir vienas kitą ugdykite, ką jūs ir darote“ (1 Tes 5:11).