Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Esame Jehovos nuosavybė

Esame Jehovos nuosavybė

„Laiminga tauta, kurios Dievas yra Viešpats, tauta, kurią jis išsirinko paveldu“ (PS 33:12).

GIESMĖS: 40, 50

1. Kodėl teisinga sakyti, kad viskas priklauso Jehovai? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

 VISKAS yra Jehovos. Biblijoje sakoma, kad jam „priklauso dangus bei dangaus aukštybės, žemė ir visa, kas joje“ (Įst 10:14; Apr 4:11). Vadinasi, Kūrėjo žinioje yra ir žmonija (Ps 100:3). Vis dėlto Šventasis Raštas atskleidžia, kad kai kuriems žmonėms Dievas suteikė didžiulę garbę – tapti ypatinga jo nuosavybe.

2. Kokie žmonės Biblijoje vadinami ypatinga Jehovos nuosavybe?

2 Štai 135-oje psalmėje Jehovai ištikimi izraelitai pavadinti „brangiu turtu“ (Ps 135:4). Be to, Ozėjo knygoje išpranašauta, kad Dievo tautos nariais taps ir neizraelitai (Oz 2:25 [2:23, Brb]). Šis pažadas išsipildė tada, kai žmones, valdysiančius drauge su Kristumi danguje, Jehova pradėjo rinkti ir iš kitataučių (Apd 10:45; Rom 9:23–26). Visi dvasia pateptieji yra Jehovos „ypatinga nuosavybė“, jo „šventa tauta“ (1 Pt 2:9, 10). O ką galima pasakyti apie daugybę atsidavusių krikščionių, puoselėjančių viltį gyventi amžinai čia, žemėje? Jehova juos taip pat vadina savo tauta, savo išrinktaisiais (Iz 65:22).

3. a) Kas šiandien džiaugiasi gerais santykiais su Jehova? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

3 Šiandien abi skirtingą viltį puoselėjančios grupės – tiek „mažoji kaimenė“, tiek „kitos avys“ – sudaro „vieną kaimenę“, ir visus šiuos savo garbintojus Jehova labai brangina (Lk 12:32; Jn 10:16). Be abejonės, iš visos širdies esame dėkingi Dievui už tai, kad galime džiaugtis jo draugyste. Šiame straipsnyje aptarsime, kokiais būdais parodome savo dėkingumą už tokią mums suteiktą garbę.

SAVO GYVENIMĄ PASKYRĖME JEHOVAI

4. a) Kaip parodome Jehovai dėkingumą už tai, kad jis leidžia turėti su juo artimą ryšį? b) Kaip tokį dėkingumą išreiškė Jėzus?

4 Dėkingumą Jehovai parodome iš visos širdies jam pasiaukodami. O kai krikštijamės, tada ir visi kiti mato, kad savo šeimininku pasirinkome Jehovą ir trokštame jam paklusti (Hbr 12:9). Tokią nuostatą krikštydamasis turėjo ir Jėzus. Nors jis jau nuo gimimo priklausė prie Jehovai pasiaukojusios tautos, savo krikštu parodė, kad noriai atsiduoda į jo rankas. Jėzaus ryžtą puikiai apibūdina psalmės žodžiai: „Mano džiaugsmas – vykdyti tavo valią, mano Dieve“ (Ps 40:8, 9 [40:7, 8, Brb]).

5, 6. a) Ką ištarė Jehova Jėzui pasikrikštijus? b) Kodėl Jehova džiaugiasi, kai jam pasiaukojame? Prašom pailiustruoti.

5 Ką jautė Jehova Jėzui krikštijantis? Biblijoje rašoma: „Pakrikštytas, Jėzus tuojau išbrido iš vandens, ir štai atsivėrė dangus, ir jis išvydo Dievo dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir besileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus nuskambėjo balsas: ‘Tai mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš patenkintas’“ (Mt 3:16, 17). Jėzus jau priklausė dangiškajam Tėvui. Vis dėlto Jehovai buvo miela matyti, kad Sūnus yra pasiryžęs išimtinai vykdyti jo valią. Kai mes Jehovai pasiaukojame, jis irgi mumis džiaugiasi ir žada mus laiminti (Ps 149:4).

6 Paimkime tokį pavyzdį. Tarkim, žmogus savo sode augina daugybę gražių gėlių. Sykį jo dukrytė, nuskynusi vieną žiedą, padovanoja jį tėveliui. Bet argi ne jo paties yra ta gėlė? Žinoma. Vis dėlto ši dovana tėvą džiugina, nes byloja apie vaiko meilę. Iš viso gėlyno būtent šis žiedas labiausiai glosto jam širdį. Ne ką mažiau laimingas jaučiasi Jehova, kai mes nusprendžiame savo gyvenimą paskirti jo šlovei (Iš 34:14).

7. Ką Malachijo žodžiai atskleidžia apie Jehovos jausmus tiems, kas noriai jam tarnauja?

7 Perskaityk Malachijo 3:16, NW. a Jeigu dar nesi pasiaukojęs Jehovai ir pasikrikštijęs, pamąstyk, kodėl svarbu žengti tokį žingsnį. Aišku, kaip ir kiekvienas žmogus, tu jau nuo motinos įsčių priklausai savo Kūrėjui. Bet Jehovai bus labai malonu, kai parodysi pripažįstąs jį savo Valdovu ir pasisiūlysi vykdyti jo valią (Pat 23:15). Jehova rodo malonę tiems, kas noriai jam tarnauja, ir įrašo jų vardus „atminimo knygoje“.

8, 9. Ko Jehova reikalauja iš tų, kurių vardai įrašyti „atminimo knygoje“?

8 Kad mūsų vardas liktų Jehovos „atminimo knygoje“, turime laikytis tam tikrų įsipareigojimų. Malachijo žodžiais tariant, privalu pagarbiai bijoti Dievo ir galvoti apie jo vardą. Jei imtume garbinti ką nors kitą, Jehova mūsų vardą iš simbolinės gyvenimo knygos išbrauktų (Iš 32:33; Ps 69:29 [69:28, Brb]).

9 Vadinasi, nepakanka vien tiktai duoti pažadą vykdyti Jehovos valią ir pasikrikštyti. Tai darome tik sykį. O garbinti Dievą ir klusniai jam tarnauti privalome visą likusį gyvenimą. Mūsų darbai kasdien turi liudyti, kad palaikome Jehovos pusę (1 Pt 4:1, 2).

NESILEIDŽIAME UŽVALDOMI PASAULIO GEISMŲ

10. Kuo turi skirtis Dievui tarnaujantieji nuo jam netarnaujančiųjų?

10 Ankstesniame straipsnyje aptarėme Kaino, Saliamono ir izraelitų pavyzdį. Nors visi jie manė garbiną Jehovą, savo elgesiu buvo jam neištikimi. Iš jų istorijos pasimokome kai ko svarbaus: kiekvienas priklausantis Jehovai turi nekęsti pikta ir tvirtai laikytis to, kas teisinga ir gera (Rom 12:9). Ne veltui Malachijas, užrašęs žodžius apie „atminimo knygą“, čia pat perdavė šią Jehovos žinią: „Pamatysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančiojo Dievui ir jam netarnaujančiojo“ (Mal 3:18).

11. Kodėl kitiems turi būti akivaizdu, kad esame visiškai atsidavę Jehovai?

11 Kita, kas liudija apie mūsų dėkingumą Dievui už tai, kad išsirinko savo tarnais, – visiems matoma mūsų dvasinė pažanga (Mt 5:16; 1 Tim 4:15). Verta pamąstyti: „Ar kitiems akivaizdu, jog esu visiškai atsidavęs Jehovai? Ar laikau garbe pasisakyti, kad esu Jehovos liudytojas?“ Tik pagalvokime, kaip nuliūstų Jehova, jeigu gėdytumės parodyti esą jo pusėje (Ps 119:46; perskaityk Morkaus 8:38).

Ar tavo gyvensena akivaizdžiai byloja, kad esi Jehovos liudytojas? (Žiūrėk 12 ir 13 pastraipas.)

12, 13. Kodėl kai kuriuos bendratikius dėl jų elgsenos sunku būtų priskirti prie Jehovos liudytojų?

12 Deja, kai kas iš liudytojų persiima „pasaulio dvasios“ ir tada bemaž nesiskiria nuo tų, kurie Dievui netarnauja (1 Kor 2:12). Toji dvasia kursto tenkinti „kūno geidulius“ (Ef 2:3). Štai kai kurie nepaisydami mūsų organizacijos duodamų patarimų mėgsta rengtis ir atrodyti toli gražu ne kukliai. Netgi krikščionių sambūriuose jie dėvi pernelyg aptemptus ar apnuoginančius drabužius, puikuojasi ekstravagantiška šukuosena (1 Tim 2:9, 10). Dėl tokios jų išvaizdos keblu atskirti, kas jie yra iš tikrųjų – Jehovos draugai ar pasaulio (Jok 4:4).

13 Kad kai kurie bendratikiai nėra tvirtai pasiryžę skirtis nuo šio nedoro pasaulio, matosi ir iš kitų jų sprendimų bei poelgių. Pavyzdžiui, vakarėliuose jie leidžia sau šokti ir elgtis taip, kaip krikščioniui nedera. Apie jų kūnišką mąstyseną liudija ir tai, kokias savo nuotraukas ir komentarus jie publikuoja socialiniuose tinkluose. Šie asmenys gal ir nebuvo sudrausminti dėl sunkios nuodėmės, tačiau vis tiek bendruomenėje gali daryti blogą įtaką tiems, kas nuoširdžiai stengiasi būti pavyzdingi Jehovos tarnai. (Perskaityk 1 Petro 2:11, 12.)

Nesileisk paveikiamas tų, kas tvirtai nestoja Jehovos pusėn.

14. Kokia turi būti mūsų gyvensena, kad išsaugotume brangią draugystę su Jehova?

14 Pasaulis atkakliai propaguoja „kūno geismą, akių geismą, puikavimąsi pragyvenimo ištekliais“ (1 Jn 2:16). Bet kadangi priklausome Jehovai, jis mus ragina, kad „atsisakę bedievystės ir pasaulio geismų santūriai, teisiai ir dievotai gyventume dabartinėje santvarkoje“ (Tit 2:12). Mūsų kalba, valgymo bei gėrimo įpročiai, apranga, išvaizda, darbo etika – visa, ką tik darome, – turi aplinkiniams byloti, jog savo gyvenimą esame paskyrę išimtinai Jehovai. (Perskaityk 1 Korintiečiams 10:31, 32.)

KARŠTAI MYLĖKIME VIENI KITUS

15. Kodėl turime su bendratikiais elgtis maloniai ir rodyti jiems meilę?

15 Kas dar rodo, kad draugystę su Jehova branginame? Mūsų elgesys su kitais jo garbintojais. Juk jie taip pat priklauso Jehovai. Jeigu tai nuolat turėsime omenyje, su broliais ir sesėmis visada elgsimės maloniai, negailėsime jiems savo meilės (1 Tes 5:15). Jėzus savo sekėjams pasakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, – jei vieni kitus mylėsite“ (Jn 13:35).

16. Ką iš Mozės įstatymo reikalavimų galima suprasti apie Jehovos meilę savo garbintojams?

16 Aiškiau suprasti, kaip privalu elgtis su bendratikiais, padeda viena Mozės įstatymo detalė. Jehovos šventyklos reikmenys buvo pašvęsti tik garbinimo apeigoms. Įstatyme buvo smulkiai išdėstyta, kas ir kaip turi naudoti tuos reikmenis. Už šių reikalavimų pažeidimą grėsė mirties bausmė (Sk 1:50, 51). Tad jeigu Jehovai rūpėjo, kaip naudojami jo garbinimui skirti negyvi daiktai, juolab jam rūpi ištikimi garbintojai. Savo išrinktuosius Jehova tikrai apgins, nes yra pasakęs: „Kas tik užgauna jus, tas užgauna mano akies vyzdį“ (Zch 2:12 [2:8, Brb]).

17. Ką Jehova pastebi ir girdi?

17 Įdomu, kad, anot Malachijo, Jehova „stebėjo ir klausėsi“, kaip jo tarnai tarpusavyje bendrauja (Mal 3:16, NW). Jehova gerai „pažįsta tuos, kurie jam priklauso“ (2 Tim 2:19). Jis įsidėmi kiekvieną mūsų žodį ir poelgį (Hbr 4:13). Jeigu su bendratikiais elgiamės šiurkščiai, tai tikrai nepraslys Jehovai pro akis. Antra vertus, lygiai taip jis pastebės mūsų rodomą svetingumą, dosnumą, atlaidumą ir gerumą (Hbr 13:16; 1 Pt 4:8, 9).

„VIEŠPATS NEAPLEIS SAVO TAUTOS“

18. Kaip galime parodyti Jehovai dėkingumą už tai, kad suteikė garbę priklausyti prie jo tautos?

18 Norime Jehovai parodyti dėkingumą už tai, kad suteikė garbę priklausyti prie jo tautos. Savanoriškai jam pasiaukodami priėmėme patį geriausią sprendimą. Tad nors kol kas tenka gyventi, Biblijos žodžiais tariant, „sugedusioje ir iškrypusioje kartoje“, stengiamės žmonių akyse likti „nepriekaištingi ir nekalti“ ir šviesti „tarsi šviesuliai pasaulyje“ (Fil 2:15). Esame pasiryžę saugotis elgesio, kuriuo Jehova bodisi (Jok 4:7). Be to, pripažindami, kad mūsų bendratikiai irgi priklauso Jehovai, nešykštime jiems savo meilės ir pagarbos (Rom 12:10).

19. Kaip Jehova apdovanoja tuos, kas jam priklauso?

19 Biblijoje randame pažadą: „Viešpats neapleis savo tautos“ (Ps 94:14). Kad ir kokia nelaimė mus ištiktų, Jehova garantuoja būsiąs šalia. Netgi mirtis nepajėgi atskirti mūsų nuo jo meilės (Rom 8:38, 39). „Jei gyvename, gyvename Jehovai, ir jei mirštame, mirštame Jehovai. Taigi, ar gyvename, ar mirštame, esame Jehovos“, – pasakyta Šventajame Rašte (Rom 14:8). Su nekantrumu laukiame dienos, kai Dievas iš mirties prikels visus savo ištikimus tarnus (Mt 22:32). Jau dabar jis mus dosniai laimina. Pritariame psalmininko žodžiams: „Laiminga tauta, kurios Dievas – Jehova, tauta, kurią jis išsirinko savo nuosavybe“ (Ps 33:12, NW).

a Malachijo 3:16 (NW) sakoma: „Tuo tarpu Jehovos bijantys kalbėjosi tarpusavyje, kiekvienas su savo bičiuliu. Jehova juos stebėjo ir klausėsi. Ir visi, kurie Jehovos pagarbiai bijo ir galvoja apie jo vardą, buvo surašyti jo akivaizdoje į atminimo knygą.“