1, 2. a) Kokį gebėjimą turime lavinti ir kodėl tai svarbu? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

KASDIEN mus pasiekia gausybė informacijos. Mes, tikrieji krikščionys, turėtume mokytis atskirti, kur tiesa, o kur ne, ir apie vieną ar kitą reikalą spręsti objektyviai (Pat 3:21–23; 8:4, 5). Jeigu šio gebėjimo neugdytume, Šėtonui ir jo valdomam pasauliui būtų kur kas lengviau sugadinti mūsų mąstymą (Ef 5:6; Kol 2:8). Suprantama, tik žinant visus faktus įmanoma prieiti prie teisingų išvadų. Tai patvirtina ir žodžiai iš Patarlių 18:13: „Duoti atsakymą žmogui, jo neišklausius, ir kvaila, ir užgaulu.“

² Šiame straipsnyje panagrinėsime, kodėl gali būti sunku atsirinkti tikslią informaciją ir apie kokią nors susiklosčiusią situaciją susidaryti teisingą nuomonę. Aptarsime keletą Biblijos principų ir senovės laikų pavyzdžių. Tai padės mums lavinti savo gebėjimą įvertinti tai, kas pasiekia mūsų akis ir ausis.

3. Kodėl verta vadovautis principu iš Patarlių 14:15? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

³ Šiandien informacijos srautai liejasi per internetą, televiziją, kitas žiniasklaidos priemones. Gal ir mūsų draugai bei pažįstami iš gerų paskatų prisiunčia elektroninių laiškų ar pranešimų su visokiausiomis naujienomis ir istorijomis. Vis dėlto yra tokių žmonių, kurie tyčia skleidžia melagingą arba iškreiptą informaciją. Todėl privalome būti itin atsargūs. Koks Biblijos principas padėtų mums įvertinti tai, ką išgirstame? Patarlių 14:15 rašoma: „Neišmanėlis tiki viskuo, ką girdi, o gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius.“

4. a) Kaip patarimas, užrašytas Filipiečiams 4:8, 9, padeda mums atsirinkti, ką skaityti? b) Kodėl būtina vadovautis patikima informacija? (Taip pat žiūrėk rėmelį „ Keletas patikimos informacijos šaltinių“.)

⁴ Kad deramai dėl ko nors apsispręstume, mums reikia patikimos informacijos. Taigi turime rūpestingai atsirinkti, ką skaitome. (Perskaityk Filipiečiams 4:8, 9.) Nevertėtų eikvoti laiko naršant abejotinos reputacijos naujienų portaluose ar skaitant elektroniniu paštu bei kitais būdais skleidžiamus gandus. Ypač svarbu saugotis interneto svetainių, kuriose savo idėjas perša atskalūnai. Jie siekia pakirsti Dievo tarnų tikėjimą ir iškraipyti tiesą. Atminkime, kad netiksli informacija nulemia prastus sprendimus. Ir niekad nemanykime, jog klaidinanti informacija mūsų nepaveiks (1 Tim 6:20, 21).

5. Kokią melagingą žinią išgirdo izraelitai ir kaip jie į tą žinią reagavo?

⁵ Jeigu patikėtume melaginga žinia, galime sulaukti didelių bėdų. Pagalvokime, pavyzdžiui, kas nutiko izraelitams Mozės dienomis. Dvylika vyrų buvo pasiųsti išžvalgyti Pažadėtosios žemės. Grįžę dešimt iš jų apie kraštą prikalbėjo blogų dalykų (Sk 13:25–33 [13:26–34, Brb]). Išpūsdami faktus tie žvalgai atėmė savo tautiečiams drąsą (Sk 14:1–4). Kodėl izraelitai įsibaimino? Galbūt jie pamanė, kad teisinga turėtų būti daugumos žvalgų nuomonė. Taigi tauta nepanoro įsiklausyti į gerus kitų dviejų vyrų, Jozuės ir Kalebo, atsiliepimus (Sk 14:6–10). Užuot patikrinę gautus pranešimus ir kliovęsi Jehova, izraelitai patikėjo bloga žinia. Kaip neprotinga!

6. Kodėl neturėtume stebėtis girdėdami neigiamus atsiliepimus apie Jehovos liudytojus?

⁶ Ypač atsargūs turime būti tada, kai mus pasiekia kalbos apie Jehovos liudytojus. Atminkime, kad ištikimus Dievo tarnus nuolat kaltina Šėtonas (Apr 12:10). Ne veltui Jėzus mokinius įspėjo, kad priešininkai kalbės apie juos „visokias piktas melagystes“ (Mt 5:11). Jeigu šį Jėzaus perspėjimą turėsime omenyje, nesistebėsime girdėdami neigiamus atsiliepimus apie Jehovos tarnus.

7. Apie ką derėtų pagalvoti dar prieš siunčiant žinutę ar elektroninį laišką?

⁷ Gal tau patinka dalytis įvairia informacija su draugais ir pažįstamais internetu arba trumposiomis žinutėmis? Perskaitęs kokią jaudinančią naujieną ar išgirdęs įdomų atsitikimą tikriausiai pasijauti lyg žinių reporteris, trokštantis apie tai pranešti pirmas. Tačiau dar prieš siųsdamas žinutę ar elektroninį laišką pagalvok: „Ar esu įsitikinęs, kad šis pasakojimas tikras, neišgalvotas?“ Žiūrėk, kad netyčiomis neimtum tarp bendratikių skleisti klaidingos informacijos. Tad  jeigu nors kiek abejoji, spustelk „trinti“, o ne „siųsti“.

8. Kokią taktiką kai kur naudodavo mūsų priešininkai ir kaip netyčiomis galėtume jiems pagelbėti?

⁸ Turime dar vieną svarią priežastį neskubėti dalytis gautais pranešimais. Kai kuriuose kraštuose mūsų organizacijos veikla yra ribojama ar net uždrausta. Priešininkai ten gali sąmoningai platinti tam tikrus pranešimus siekdami mus įbauginti ar kelti nepasitikėjimą vieni kitais. Pagalvokime, kokia taktika naudotasi buvusioje Sovietų Sąjungoje. Valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnai skleidė gandus, esą kai kurie žinomi broliai išsižadėjo savo tikėjimo. * Liūdna, bet nemažai mūsų bendratikių tuo patikėjo ir atsiskyrė nuo Jehovos organizacijos. Tiesa, daugelis jų vėliau sugrįžo, kiti, deja, ne. Šių žmonių tikėjimo laivas sudužo (1 Tim 1:19). Kaip mums išvengti tokios katastrofos? Jokiu būdu neplatinkime neigiamų arba nepatvirtintų pranešimų. Nebūkime naivuoliai ar lengvatikiai. Verčiau įsitikinkime, ar gauta žinia yra tikras faktas.

9. Koks dar pavojus mūsų tyko informacijos sraute?

⁹ Kartais susidaryti teisingą nuomonę būna sunku dar ir dėl to, kad gaunami pranešimai netikslūs arba dalis svarbių faktų nutylėta. Informacija, kurioje tiesos tik dešimt procentų, iš esmės yra šimtu procentų klaidinga. Kaip tad neužkibti ant melo, atmiešto dalelyte tiesos, kabliuko? (Ef 4:14)

10. Kodėl izraelitai rengėsi kovoti su rytinėje Jordano pusėje gyvenančiais tautiečiais ir kaip pavyko karo išvengti?

¹⁰ Prisiminkime, kas atsitiko su izraelitais, apsigyvenusiais į vakarus nuo Jordano (Joz 22:9–34). Jie gavo žinią, kad jų tautiečiai (rubenai, gadai ir pusė Manaso giminės), įsikūrę į rytus nuo Jordano, netoli upės pasistatė didžiulį, įspūdingą aukurą. Ir tai buvo tiesa. Tik tiek  težinodami, vakarų krašto žmonės pamanė, kad jų broliai atsimetė nuo Jehovos, ir jau rengėsi su jais kovoti. (Perskaityk Jozuės 22:9–12.) Laimei, iš pradžių jie siuntė būrį patikimų vyrų, kad viską išsiaiškintų iki galo. Ką ta delegacija sužinojo? Ogi kad tas aukuras nėra skirtas atskalūniškam garbinimui. Rubenai, gadai ir pusė Manaso giminės jį buvo pastatę kaip paminklą, kuris ateinančioms kartoms turėjo liudyti, kad ir jie ištikimai tarnauja Jehovai. Kokį palengvėjimą jautė anie izraelitai, kad neskubėjo pakelti kalavijo prieš savo brolius ir visų pirma reikalą gerai ištyrė!

11. a) Kodėl Dovydas su Mefi Bošetu pasielgė neteisingai? b) Kaip tokios neteisybės buvo galima išvengti?

¹¹ Gali nutikti ir taip: kas nors, neturėdamas visų faktų ar suklaidintas netikslios informacijos, pasielgia su mumis neteisingai. Šitaip, pavyzdžiui, nukentėjo Sauliaus vaikaitis Mefi Bošetas. Jam karalius Dovydas buvo parodęs didelį dosnumą bei malonę – atidavė visą jo senelio žemę (2 Sam 9:6, 7). Bet vėliau apie Mefi Bošetą Dovydui buvo prikalbėta negerų dalykų. Tų kalbų nepatikrinęs, karalius nutarė atimti iš jo nuosavybę (2 Sam 16:1–4). Kai šis galiausiai pats paaiškino visą situaciją, Dovydas suprato klydęs ir dalį paveldo jam grąžino (2 Sam 19:25–30 [19:24–29, Brb]). Jeigu Dovydas į apkalbą nebūtų reagavęs skubotai, o būtų palaukęs, kol paaiškės faktai, Mefi Bošetui nebūtų tekę nukentėti.

12, 13. a) Kaip į apkalbas reagavo Jėzus? b) Ką galėtume daryti girdėdami apie mus skleidžiamus melus?

¹² Tačiau kaip tada, jeigu kas nors piktybiškai skleidžia apie mus melą? Tai patyrė Jėzus, taip pat Jonas Krikštytojas. (Perskaityk Mato 11:18, 19.) Ką tokiu atveju darė Jėzus? Jis negaišo brangaus laiko ir jėgų tam, kad piktas šnekas paneigtų. Jis tiesiog skatino žmones paisyti ne kalbų, o faktų – žiūrėti, ką jis daro ir ko moko. Pasak Jėzaus, „išmintį pateisina jos darbai“.

¹³ Iš Jėzaus galime pasimokyti kai ko vertingo. Kartais kiti gali kalbėti apie mus kritiškai arba piktai. Tada tikriausiai trokštame teisybės ir žūtbūt norime išsaugoti gerą reputaciją. Tad ką daryti, jei mus šmeižia? Tegul mūsų gyvensena parodo, kokie esame iš tikrųjų. Kaip byloja Jėzaus pavyzdys, savo doru krikščionišku elgesiu galime paneigti visas apkalbas: tiek šališką, netikslią informaciją, tiek melagingus kaltinimus.

14, 15. Kodėl nederėtų kliautis vien savimi?

¹⁴ Daryti teisingas išvadas kliudo ne vien tik tikslios informacijos trūkumas, bet ir dar kai kas – mūsų netobulumas. Galbūt Jehovai tarnaujame ne vieną dešimtmetį ir esame išlavinę savo nuovoką bei įžvalgą. Tikriausiai dėl šių gebėjimų kiti mus labai gerbia. Bet ar visa tai galėtų tapti suklupimo akmeniu?

¹⁵ Taip, tai nutiktų, jei imtume pernelyg pasitikėti savimi. Tada vadovautumės savo pačių jausmais bei mąstymu. Galbūt manytume, kad ta ar kita situacija mums aiškių aiškiausia, net jei ir nežinome visų faktų. Šitokia galvosena labai pavojinga. Biblija rimtai įspėja nesikliauti vien savo supratimu (Pat 3:5, 6; 28:26).

16. Ką Tomas pamatė restorane ir kokią išvadą paskubomis padarė?

¹⁶ Įsivaizduokime tokį scenarijų. Vienas  ilgametis vyresnysis vardu Tomas vakare užsuka į restoraną ir pamato kitą vyresnįjį – Joną. Jo nuostabai, šis sėdi prie staliuko ne su žmona, o su nepažįstama moterimi. Pora, atrodo, drauge smagiai leidžia laiką, linksmai juokiasi, šiltai apsikabina. Tomui darosi vis labiau neramu. Nejaugi Jonas dabar skirsis? Kaip bus su jo žmona, vaikais? Tomas jau ne sykį yra matęs tokią šeimos tragediją. O ką tu pagalvotum matydamas panašią situaciją?

17. Ką Tomas vėliau sužinojo ir ko mes iš šio pasakojimo pasimokome?

¹⁷ Pala, stabtelkime. Nors, Tomo manymu, Jonas savo žmonai neištikimas, ar jis žino visus faktus? Ne. Dar tą patį vakarą jis paskambina Jonui. Pasirodo, ana moteris yra Jono sesuo. Ji gyvena labai toli ir jiedu nesimatė jau daugelį metų. Kadangi ji užsuko tik keletui valandų, Jonui neliko nieko kito, kaip tik susitikti su ja restorane ir drauge pavakarieniauti. Jo žmona atvykti negalėjo. Tomas tikriausiai džiaugėsi, kad savo įtarimais su niekuo nepasidalijo. Ko mes pasimokome? Net jeigu Jehovai tarnaujame jau daugelį metų, teisingą išvadą padarysime ne kliaudamiesi savo patirtimi, o tiktai išsiaiškindami visus faktus.

18. Kas gali kliudyti susidaryti teisingą nuomonę apie bendratikio elgesį?

¹⁸ Nesutarimai su bendratikiu gali būti kita priežastis, kliudanti mums prieiti prie teisingų išvadų. Jei dėmesį sutelksime į asmenybių skirtumus, galimas dalykas, pradėsime abejoti brolio motyvais. Tad išgirdę apie jį kokį nors neigiamą atsiliepimą, galbūt iškart tuo patikėsime. Ką tokiu atveju derėtų atminti? Jeigu bendratikiui puoselėsime neigiamus jausmus, kyla pavojus praleisti pro akis faktus ir susidaryti klaidingą nuomonę apie tą brolį ar sesę (1 Tim 6:4, 5). To išsisaugosime iš širdies raudami net ir menkiausius pavydo bei nepasitikėjimo daigus. Atminkime: Jehova tikisi, kad savo broliams rodysime meilę ir mielai jiems atleisime. (Perskaityk Kolosiečiams 3:12–14.)

19, 20. a) Kokie Biblijos principai padės mums atsirinkti tikslią informaciją ir teisingai ją įvertinti? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁹ Atsirinkti tikslią informaciją ir teisingai ją įvertinti nelengva dėl to, kad mus pasiekiančiame žinių sraute kai kurie faktai nutylimi ar net iškraipomi, be to, kliudo ir mūsų pačių netobulumas. Kas čia mums padėtų? Biblijos principai. Turime į juos gilintis ir jais vadovautis. Vienas tų principų moko, kad atsakyti žmogui neišklausius visų faktų yra kvaila ir nepagarbu (Pat 18:13). Kitas primena, kad neimtume tikėti tuo, kas mums sakoma, prieš tai visko kruopščiai neapsvarstę (Pat 14:15). Ir trečias principas, kurį aptarėme, – net jeigu Dievui tarnaujame jau daugelį metų, neišmintinga kliautis vien savo patirtimi (Pat 3:5, 6). Nepamirškime, kad Biblijos principai padės prieiti prie teisingų išvadų ir diktuos tinkamus sprendimus tik tada, jeigu naudosimės informacija iš patikimų šaltinių.

²⁰ Tačiau yra ir dar viena kliūtis, trukdanti deramai įvertinti situaciją. Tai polinkis apie kitus spręsti pagal išorę. Kitame straipsnyje aptarsime, kokie pavojai čia tyko ir kaip galime jų išvengti.