1. Kas Izaijo pranašystėje sakoma apie Jėzų ir kodėl tie žodžiai tokie viltingi?

IZAIJO pranašystėje apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų pasakyta daug viltingų, širdį džiuginančių dalykų. Pranašo žodžiais tariant, Jėzus laikysis teisingumo ir „teis ne pagal išorę, spręs ne pagal nuogirdas“ (Iz 11:3, 4). Kaip gera tai žinoti! Gyvename pasaulyje, kur tiek daug šališkumo bei išankstinio nusistatymo. Todėl suprantama, kad trokštame turėti žadėtąjį tobulą Teisėją – tą, kuris niekada nespręs apie mus tik iš išorės.

2. a) Ką mums paliepė Jėzus? b) Ką šiame straipsnyje aptarsime?

² Kone kiekvieną dieną susidarome nuomonę apie tą ar aną žmogų. Bet spręsti apie kitus taip teisingai kaip Jėzus nesugebame dėl savo netobulumo. Esame linkę tikėti tuo, ką mato mūsų akys. Ne veltui Jėzus paliepė: „Liaukitės teisę pagal išorę. Teiskite teisingu teismu“ (Jn 7:24, išnaša). Vadinasi, Jėzus nori, kad sektume jo pavyzdžiu ir nevertintume kitų vien pagal išorinius požymius. Šiame straipsnyje kalbėsime, kokios įtakos mūsų nuomonei apie kurį nors  asmenį turi šie trys veiksniai: jo etninė kilmė, materialinė padėtis ir amžius. Turėdami omenyje šiuos veiksnius, pažiūrėsime, kas mums padėtų laikytis Jėzaus priesako.

3, 4. a) Kas privertė Petrą permąstyti savo požiūrį į kitataučius? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.) b) Kokią tiesą Jehova atskleidė Petrui?

³ Pabandykime įsivaizduoti, kokios mintys sukosi apaštalo Petro galvoje, kai jam buvo liepta keliauti į Cezarėją pas kitatautį šimtininką vardu Kornelijus (Apd 10:17–29). Petrui, kaip ir kitiems to meto žydams, nuo vaikystės buvo skiepijama, kad neapipjaustyti svetimtaučiai yra nešvarūs. Tačiau pastarųjų metų įvykiai privertė apaštalą tokį požiūrį permąstyti. Vienas jų – kiek anksčiau tądien Petrui siųstas stebuklingas regėjimas (Apd 10:9–16). Ką gi jis matė? Jam prieš akis nusileido kai kas panašaus į drobulę, ant kurios buvo visokių pagal Įstatymą nešvarių gyvūnų. Tada iš dangaus pasigirdo balsas: „Kelkis, Petrai, pjauk juos ir valgyk!“ Apaštalas ryžtingai atsisakė siūlomo maisto. Tada balsas iš dangaus jam tarė: „To, ką Dievas apvalė, tu nebevadink suterštu.“ Po šio regėjimo Petras suglumęs svarstė, ką tas balsas norėjo jam pasakyti. Kaip tik tuomet pasirodė Kornelijaus siųsti vyrai. Šventosios dvasios paragintas, apaštalas drauge su pasiuntiniais patraukė šimtininko namų link.

⁴ Jeigu Petras apie viską būtų sprendęs išoriškai, tikrai nebūtų peržengęs Kornelijaus namų slenksčio. Žydai pas kitataučius tiesiog nesilankydavo. Tad kas paskatino Petrą įveikti priešišką nusistatymą ir elgtis kitaip, nei buvo pratęs? Gautas regėjimas ir šventosios dvasios vadovavimas. Išklausęs Kornelijaus pasakojimą, Petras Dievo dvasios įkvėpimu tarė: „Dabar aš tikrai suprantu, kad Dievas nėra šališkas, – jam priimtinas bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir daro, kas teisu“ (Apd 10:34, 35). Kokia jaudinanti akimirka! Jehova Petrui atskleidė svarbią tiesą, turėsiančią įtakos kiekvienam krikščioniui. Kodėl taip galima teigti?

5. a) Ką Jehova nori padėti mums suprasti? b) Nors ir esame krikščionys, kas vis dar gali slypėti mūsų širdyje?

⁵ Pasitelkęs Petrą Jehova visiems krikščionims padėjo suprasti nesąs šališkas. Jis mūsų neskirsto pagal rasę, tautybę, gentį ar kalbą. Dievui priimtinas kiekvienas žmogus, jeigu tik pagarbiai jo bijo ir daro, kas teisu (Gal 3:26–28; Apr 7:9, 10). Tu, be abejo, su tuo sutinki. Tačiau kaip tada, jei užaugai tokioje šalyje ar namuose, kur įsivyravęs išankstinis nusistatymas? Net jei manai, jog nesi šališkas, giliai širdyje gal vis dar slypi priešiškumo daigai. Antai Petras, padėjęs kitiems suprasti, kad Jehova yra nešališkas, vėliau ėmė kitataučių brolių vengti (Gal 2:11–14). Iš ko bus matyti, kad paklūstame Jėzaus žodžiams ir nebeteisiame kitų pagal išorę?

6. a) Kas padėtų mums atsikratyti išankstinio nusistatymo? b) Kokią negerovę atskleidė vieno vyresniojo ataskaita?

⁶ Kiekvienam būtina gerai pasvarstyti, ar kartais nepuoselėjame neigiamų jausmų kitokios kilmės žmonėms. Save ištirti padeda Dievo Žodis (Ps 119:105). Taip pat verta kreiptis pagalbos į artimą draugą. Iš šalies jam bus kur kas aiškiau  matyti, ar nesame kitiems šališki (Gal 2:11, 14). Galbūt išankstinis nusistatymas taip stipriai mumyse įsišaknijęs, kad to nė nepastebime. Tai nutiko vienam vyresniajam. Filialui jis paruošė ataskaitą apie šauniai visalaikėje tarnyboje triūsiančią porą. Šeimos galva kilęs iš nedidelės genties, kurią kiti laiko menkesne, žemesne. Matyt, anas vyresnysis nė nenumanė, kad pats yra panašios nuomonės. Savo pranešime negailėjęs gerų žodžių apie tą brolį, galiausiai jis parašė: „Jo elgsena ir gyvenimo būdas padeda kitiems suprasti, kad tos tautelės žmogus nebūtinai yra apskretęs, laikosi prastų manierų ir tenkinasi menka buitimi – kas kaip tik ir yra būdinga daugeliui jo gentainių.“ Kokią čia pamoką įžvelgiame? Kad ir kokios atsakingos pareigos Jehovos organizacijoje būtų mums patikėtos, privalome nuolankiai priimti pagalbą ir patikrinti, ar iš širdies visiškai pašalinome išankstinį nusistatymą. Ko dar galėtume imtis?

7. Iš ko matysis, kad kitiems plačiai atveriame savo širdį?

⁷ Išankstinio nusistatymo kratysimės plačiai atverdami kitiems savo širdį (2 Kor 6:11–13). Pamąstyk: ar dažniausiai leidi laiką tik su tais, kurių rasė, tautybė ir kalba tokia pat kaip tavo? Jeigu taip, pats metas praplėsti širdį. Kodėl gi nepakvietus įvairios kilmės bendratikių į tarnybą, pietų arba į kokį linksmą draugų sambūrį? (Apd 16:14, 15) Tada pajausi, kad laikui bėgant tavo širdyje kaupiasi tiek daug meilės, jog nebelieka vietos jokiam priešiškumui. Dabar aptarkime dar vieną veiksnį, pagal kurį esame linkę apie kitus spręsti. Tai – žmogaus materialinė padėtis.

8. Dėl kokio žmogaus polinkio perspėjama Kunigų 19:15?

⁸ Žmogaus materialinė padėtis irgi gali turėti įtakos mūsų požiūriui į jį. Kunigų 19:15 sakoma: „Nesielgsi neteisingai, darydamas sprendimą; nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai.“

9. Kokią skaudžią tiesą užrašė Saliamonas ir ką iš tų žodžių suprantame?

⁹ Štai kokią skaudžią tiesą apie netobulus žmones užrašė Dievo dvasios įkvėptas karalius Saliamonas: „Beturčio nemėgsta nė jo artimieji, o turtuolis turi daug bičiulių“ (Pat 14:20). Ką iš šių žodžių suprantame? Jeigu nebūsime atsargūs, galime pradėti draugauti vien su pasiturinčiais bendratikiais ir net vengti vargingiau gyvenančių brolių ir sesių. Kuo tai būtų pavojinga?

10. Kokią tarp pirmo amžiaus krikščionių atsiradusią negerovę supeikė Jokūbas?

¹⁰ Jeigu rodome didesnį prielankumą turtingiems broliams ir sesėms, tarp bendratikių gali kilti susiskaldymų. Jokūbas savo laiške įspėjo, kad kai kuriose pirmo amžiaus bendruomenėse ėmė rastis „luominis susiskirstymas“. (Perskaityk Jokūbo 2:1–4.) Turime saugotis, kad tokia negera situacija nesusiklostytų ir mūsų bendruomenėje. Kas padėtų mums įveikti polinkį spręsti apie kitus tik pagal jų turtinę padėtį?

11. Ar žmogaus materialinė padėtis turi įtakos jo draugystei su Jehova? Prašom paaiškinti.

¹¹ Privalome į brolius ir seses žiūrėti taip kaip Jehova. Dievui kuris nors asmuo nėra brangus vien dėl to, kad turi daug arba priešingai – skursta. Mūsų  ryšys su Jehova tikrai nepriklauso nuo turto. Žinoma, Jėzus paminėjo, kad „turtuoliui bus sunku patekti į dangaus karalystę“, bet nepasakė, kad tai bus neįmanoma (Mt 19:23). Dar Jėzus kalbėjo: „Laimingi jūs, beturčiai, – jūsų yra Dievo karalystė“ (Lk 6:20). Vis dėlto tai nereiškia, kad visi vargšai priėmė Jėzaus skelbiamą žinią ir buvo kaip nors ypatingai palaiminti. Tiesą sakant, daugelis jų Jėzaus mokymų nesiklausė. Esmė tokia: apie žmogaus ryšį su Dievu negalime spręsti iš jo materialinės padėties.

12. Kokių pamokymų Šventajame Rašte duodama tiek turtingiesiems, tiek vargšams?

¹² Į Jehovos tautą įeina tiek pasiturinčiai, tiek kukliai gyvenantys broliai ir sesės. Jie visi myli Jehovą ir iš širdies jam tarnauja. Šventasis Raštas ragina turtinguosius „dėti viltis ne į nepatikimus turtus, o į Dievą“. (Perskaityk 1 Timotiejui 6:17–19.) Sykiu Biblija įspėja visus Dievo tarnus, daugiau ar mažiau turinčius, saugotis pinigų nepamilti (1 Tim 6:9, 10). Jeigu, taip sakant, plačiai atsimerksime ir stengsimės į bendratikius žiūrėti taip kaip Jehova, neimsime apie juos spręsti vien iš jų materialinės padėties. O kaip yra su amžiumi? Ar pagal jį galima žmogų įvertinti objektyviai? Pažiūrėkime.

13. Kaip Šventajame Rašte esame raginami elgtis su vyresnio amžiaus bendratikiais?

¹³ Dievo Žodyje dažnai primenama, kad amžiumi vyresnius asmenis privalu gerbti. Kunigų 19:32 sakoma: „Atsistosi prieš žilagalvį, pagerbsi seną žmogų ir bijosi savo Dievo; aš esu Viešpats.“ Panašiai kalbama ir Patarlių 16:31: „Žili plaukai – garbės vainikas, laimėtas doru gyvenimu.“ Apaštalas Paulius Timotiejui patarė vyresnio amžiaus bendratikių aštriai nebarti, verčiau su tokiais elgtis lyg su savo tėvu (1 Tim 5:1, 2). Ir nors Timotiejui buvo patikėta tiems vyrams vadovauti, tai jis privalėjo daryti su atjauta ir pagarba.

14. Kada būtų tinkama pataisyti vyresnio amžiaus žmogų?

¹⁴ Tačiau ar visada turėtume šio principo laikytis besąlygiškai? Pavyzdžiui, ar derėtų nekreipti dėmesio, jeigu vyresnio amžiaus bendratikis ima nuodėmiauti arba propaguoti tai, ką Dievas smerkia? Jehova jokiu būdu nenuolaidžiaus nusidėjėliui vien todėl, kad jis amžingas ir kitų gerbiamas. Atminkime principą, užrašytą Izaijo 65:20 (NW): „Nusidėjėlis bus prakeiktas, nors ir šimto būtų sulaukęs.“ Panašų principą galime įžvelgti ir Ezechielio matytame regėjime (Ez 9:5–7). Tad užvis labiausiai turėtume gerbti Jehovą – tą, kuris vadinamas Ilgaamžiu (Dan 7:9, 10, 13, 14). Jeigu nuolat turėsime tai omenyje, išdrįsime pataisyti klystantįjį, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų (Gal 6:1).

15. Ko apie pagarbą jaunesniems broliams pasimokome iš apaštalo Pauliaus?

¹⁵ O kaip turėtume žiūrėti į už mus jaunesnius brolius? Nejaugi dėl savo amžiaus jie yra mažiau gerbtini nei vyresni bendratikiai? Paulius Timotiejui rašė: „Niekas tegul neniekina tavo jaunystės, – tik būk tikintiesiems pavyzdys kalba, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu“ (1 Tim 4:12). Kai apaštalas siuntė savo laišką, Timotiejus buvo apie trisdešimties. Vis dėlto Paulius jam pavedė labai atsakingų užduočių. Kad ir kokia buvo apaštalo pamokymo priežastis, jo esmė aiški:  nedera spręsti apie jaunesnius brolius vien tik pagal jų amžių. Ir nepamirškime, kad Jėzui buvo kiek per trisdešimt, kai jis atliko savo žemiškąją tarnystę.

16, 17. a) Kuo turi remtis vyresnieji, spręsdami, ar brolis tinka eiti bendruomenės patarnautojo arba vyresniojo pareigas? b) Kaip vyresniesiems gali kliudyti asmeninė jų nuomonė arba įsigalėję stereotipai?

¹⁶ Galimas dalykas, užaugome ten, kur į jaunesnius vyrus paprastai nežiūrima rimtai. Dėl to vyresnieji galbūt dvejoja, ar rekomenduoti kurį nors brolį į bendruomenės vyresniuosius ar patarnautojus. Tačiau reikia atminti, kad Šventajame Rašte nenurodyta, kokio amžiaus brolis gali būti paskiriamas į šias pareigas (1 Tim 3:1–10, 12, 13; Tit 1:5–9). O jeigu kuris nors vyresnysis, remdamasis tuo, kas įprasta jo kultūroje, bandytų nustatyti taisyklę dėl minimalaus kandidato į atsakingas pareigas amžiaus? Toks elgesys nesiderintų su Šventuoju Raštu. Vertinant jaunus brolius privalu vadovautis Dievo Žodžiu, o ne savo nuomone ar vietiniais papročiais (2 Tim 3:16, 17).

¹⁷ Štai kas gali nutikti, jeigu vyresnieji to nepaisytų. Vienoje šalyje bendruomenės patarnautojui buvo patikėta atsakingų užduočių ir brolis šauniai su jomis tvarkėsi. Vyresniųjų taryba sutiko, kad jis atitinka Šventajame Rašte vyresniajam keliamus reikalavimus, tačiau jo į šias pareigas nerekomendavo. Kodėl? Nes, kai kurių vyresnio amžiaus tarybos narių nuomone, anas brolis atrodė pernelyg jaunai. Liūdna, kad vien tik dėl tokios priežasties broliui tada nebuvo patikėtos ganytojo pareigos. Pasak pranešimų iš įvairių mūsų filialų, tokio nusistatymo, kaip minėta, laikomasi daugelyje kraštų. Kaip tad svarbu kliautis ne savo asmenine nuomone ar visuomenėje įsigalėjusiais stereotipais, bet Šventuoju Raštu! Tik šitaip parodysime, jog paklūstame Jėzaus priesakui spręsti apie kitus ne pagal išorę.

18, 19. Ko reikia, kad į kitus žiūrėtume taip kaip Jehova?

¹⁸ Nors esame netobuli, galime mokytis žiūrėti į kitus nešališkai – taip, kaip Jehova (Apd 10:34, 35). Kad pavyktų, turime nuolat dėti pastangas ir visada vadovautis Dievo Žodžiu. Jei tai darysime, mums vis geriau seksis paklusti Jėzaus paliepimui: „Liaukitės teisę pagal išorę“ (Jn 7:24, išnaša).

¹⁹ Jau netrukus mūsų Karalius Jėzus Kristus ims teisti žmoniją. Savo sprendimus jis grįs ne tuo, kas pasiekia jo akis ir ausis, bet teisingomis Jehovos normomis (Iz 11:3, 4). Kaip laukiame šio nuostabaus meto!