1–3. a) Kaip turėtume žiūrėti į Biblijos tiesą? Prašom pateikti pavyzdį. (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.) b) Kokius klausimus šiame straipsnyje aptarsime?

GRĄŽINTI nupirktą daiktą pasidarė įprasta. Paskaičiuota, jog kai kuriose šalyse pirkėjai grąžina apie 9 procentus parduotuvėse įsigytų prekių. O užsakytų internetu grąžinama net 30 procentų suvirš. Galbūt prekė nepateisino lūkesčių, gal turėjo defektų arba pirkėjui tiesiog nepatiko. Tad žmogus nusprendžia pakeisti produktą kitu arba paprašo atgal atiduoti pinigus.

² Vis dėlto mums nekyla mintis šitaip pasielgti su Biblijos tiesa. Įgiję „aiškų tiesos pažinimą“, tikrai nenorime jo, taip sakant, parduoti (1 Tim 2:4; perskaityk Patarlių 23:23, NW *). Kaip jau aptarėme praeitame straipsnyje, tam, kad įsigytume tiesą, turėjome aukoti savo laiką. Be to, kai kurie iš mūsų paliko pelningą karjerą, kitiems teko iškęsti draugų bei artimųjų priešiškumą. Dar kiti privalėjo  pakeisti savo mąstyseną ir elgesį arba atsisakyti Šventajame Rašte smerkiamų papročių ir tradicijų. Tačiau kaina, kurią sumokėjome, yra maža palyginti su didžiu Jehovos palaiminimu.

³ Jėzus vienu palyginimu pailiustravo, kaip jaučiasi žmogus, sužinojęs tiesą apie Karalystę. Tikrų žinių ištroškusį žmogų jis prilygino pirkliui, visur ieškančiam rinktinių perlų ir galiausiai radusiam vieną itin vertingą. Ką pirklys tada darė? „Nuėjęs skubiai pardavė visa, ką turėjo, ir [perlą] nusipirko“ (Mt 13:45, 46). Tiesą apie Karalystę ir visus kitus Biblijos mokymus labai branginame. Kaip ir pirklys iš Jėzaus palyginimo, tiesą suradę, mes nieko nelaukdami ir su mielu noru sutikome aukotis, kad tik ją įsigytume. Ir esame pasiryžę jos niekada neparduoti. Gaila, bet kai kurie Jehovos garbintojai ima tiesos nebevertinti ir netgi jos išsižada. Tikrai nenorėtume šitaip pasielgti. Kad nepaliautume tiesos branginti ir jos neparduotume, turime, Biblijos žodžiais tariant, vaikščioti joje. (Perskaityk 3 Jono 2–4.) Vaikščioti tiesoje reiškia skirti jai pirmenybę gyvenime ir kiekviename savo žingsnyje ja vadovautis. Aptarkime tokius klausimus: kodėl kai kurie tiesą parduoda, tai yra ją palieka? Kaip galėtume išvengti tokios skaudžios klaidos? Ką daryti, kad sustiprintume ryžtą likti tiesos kelyje?

4. Kaip kai kurie Jėzaus amžininkai „pardavė“ tiesą?

⁴ Tarp Jėzaus sekėjų buvo tokių, kurie iš pradžių į jo skelbiamą žinią atsiliepė palankiai, tačiau vėliau tiesą paliko. Antai vienas pavyzdys. Kai Jėzus stebuklingai pamaitino didžiulę daugybę žmonių, jie nukeliavo paskui jį į kitą Galilėjos ežero pusę. Ten Jėzus pasakė šį tą, kas klausytojus rimtai suglumino: „Jeigu nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės.“ Užuot pasiteiravę Jėzaus, ką šie žodžiai reiškia, jie ėmė juo piktintis: „Baisu, ką jis šneka. Kas gali šito klausytis?“ Kas nutiko toliau? Biblijoje sakoma: „Daugelis jo mokinių sugrįžo prie to, ką buvo palikę, ir daugiau su juo nebevaikščiojo“ (Jn 6:53–66).

5, 6. a) Kodėl kai kas sąmoningai atsitolina nuo tiesos? b) Prašom pailiustruoti, kaip žmogus nuo Jehovos gali nutolti nejučiomis.

⁵ Deja, tačiau ir mūsų laikais kai kurie iš tiesos kelio pasitraukė sąmoningai. Dėl kokių priežasčių? Vieni nepriėmė naujo kurios nors Biblijos ištraukos aiškinimo, kitus papiktino kokio žymaus brolio žodžiai ar poelgiai. Dar kiti įsižeidė gavę Šventuoju Raštu grįstą pamokymą arba nesugebėjo sutarti su kuriuo nors bendratikiu. O kai kas netgi stojo atskalūnų ar mūsų priešininkų pusėn. Jie patys atsitolino nuo Jehovos ir krikščionių bendruomenės (Hbr 3:12–14). Jiems būtų buvę kur kas geriau sekti Petro tikėjimo pavyzdžiu. Kai Jėzus apaštalų pasiteiravo, gal ir jie nori jį palikti, Petras iškart atsiliepė: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžino gyvenimo žodžius“ (Jn 6:67–69).

⁶ Kai kas nuo Jehovos nutolsta palaipsniui, gal netgi nejučiomis. Toks žmogus yra lyg valtis, kurią upės srovė  nepastebimai neša nuo kranto, arba kaip sakoma Biblijoje, plukdo „į šalį“ (Hbr 2:1). Galbūt iš pradžių jis nė nemano palikti tiesos, bet ilgainiui leidžia savo draugystei su Jehova nusilpti ir rizikuoja išvis ją prarasti. Kaip būtų galima išvengti tokios tragiškos baigties?

7. Ko visų pirma turime imtis, kad tiesos nepaliktume?

⁷ Kas mums padėtų nuolat laikytis tiesos kelio? Privalome įsiklausyti į visus Jehovos žodžius ir jiems paklusti. Tiesai turėtume skirti pirmenybę gyvenime; laikytis teisingų Biblijos principų būtina kasdien. Karalius Dovydas Jehovai meldėsi: „Tavo tiesoje aš vaikščiosiu“ (Ps 86:11, NW). Dovydas buvo pasiryžęs eiti tiesos keliu. Jeigu mes tokio ryžto pritrūktume, galbūt imtume ilgėtis dalykų, kuriuos dėl tiesos paaukojome, ar net kiltų noras prie jų sugrįžti. Verčiau tvirtai apsispręskime neatsitraukti nuo Jehovos. Supraskime, kad čia negalime būti išrankūs – kurią nors Biblijos tiesą priimti, o kitą atmesti. Turime nuoširdžiai stengtis perprasti visą Dievo Žodį. Praeitame straipsnyje aptarėme, kokių penkių dalykų dėl tiesos krikščioniui galbūt teko atsisakyti. Dabar pakalbėsime, ką galėtume daryti, kad nesusiviliotume prie tų dalykų sugrįžti (Mt 6:19).

8. Kodėl neišmintingai eikvojant laiką kyla pavojus nutolti nuo Jehovos? Prašom pateikti pavyzdį.

⁸ Laikas. Viena, kas padėtų nenutolti nuo tiesos, – tai teisingas savo laiko paskirstymas. Jeigu būtume neatsargūs, pradėtume pernelyg daug laiko skirti poilsiui, pomėgiams, naršymui internete ar televizijos žiūrėjimui. Nors visi šie užsiėmimai iš esmės nėra blogi, jie gali atimti asmeninėms studijoms ir kitai dvasinei veiklai skirtą laiką. Štai kas nutiko vienai sesei vardu Ema. * Nuo pat vaikystės ji pamilo žirgus. Kai tik turėdavo progą, išlėkdavo jodinėti. Tačiau ilgainiui ją ėmė graužti sąžinė, kad tiek daug laiko praleidžia ant žirgo. Ema nusprendė kai ką pakeisti ir pomėgiui skirti deramą vietą. Ją taip pat padrąsino sesės Kori Vels, buvusios rodeo jojikės pavyzdys. * Ema dabar turi daugiau laiko teokratinei veiklai, šeimai ir draugams. Ji džiaugiasi artimesne draugyste su Jehova ir jaučia pasitenkinimą, kad savo laiką naudoja išmintingai.

9. Kodėl krikščionis gali apleisti tarnybą ir imti vaikytis materialinių vertybių?

⁹ Materialinės vertybės. Jeigu norime ir toliau vaikščioti tiesoje, deramą vietą gyvenime turime skirti ir materialiniams dalykams. Pažinę tiesą suvokėme, kad nėra nieko svarbiau už tarnybą Jehovai, tad savo materialinius siekius noriai pastūmėme į šalį. Tačiau laikui bėgant tikriausiai pastebime, kad kiti mėgaujasi finansine gerove, leidžia sau nusipirkti naujausių elektroninių įrenginių ir kitų daiktų. Tokiu atveju gali kirbėti mintis, esą dėl Jehovos aukodamiesi daug ką prarandame. Gal nebepasitenkinsime  paprasta buitimi ir, apleidę tarnybą, imsime vaikytis turtų. Pirmame amžiuje šitaip atsitiko Demui. „Pamilęs šią santvarką“ jis paliko garbingą tarnystę su Pauliumi (2 Tim 4:10). Kodėl Demas taip pasielgė? Biblijoje tiksliai nepasakyta. Galbūt meilė materialiniams dalykams nustelbė jo meilę dvasinėms vertybėms, o gal tiesiog jis nebenorėjo daugiau aukotis. Ko mes pasimokome? Sergėkime savo širdį, kad joje iš naujo neužgimtų daiktų ir pinigų troškimas.

10. Kokiam spaudimui turime atsispirti?

¹⁰ Santykiai su kitais. Taip pat turime saugotis, kad nepasiduotume aplinkinių spaudimui. Kai stojome į tiesos kelią, mūsų santykiai su draugais ir artimaisiais, netarnaujančiais Jehovai, pasikeitė. Kai kurie iš jų gerbė mūsų naująjį tikėjimą, tačiau kiti galbūt ėmė smarkiai jam priešintis (1 Pt 4:4). Suprantama, mes nuoširdžiai stengiamės palaikyti gerus santykius su šeimos nariais ir elgtis su jais maloniai. Tačiau jokiu būdu nepaminsime Jehovos normų vien tam, kad artimiesiems įtiktume. Taip pat atminsime perspėjimą iš 1 Korintiečiams 15:33 ir į artimą draugystę leisimės tik su tais, kas myli Jehovą.

11. Kas padės mums išsisaugoti nederamų minčių ir darbų?

¹¹ Nederamos mintys ir darbai. Kiekvienas, einantis tiesos keliu, privalo išlikti šventas, tai yra tyras Jehovos akyse (Iz 35:8; perskaityk 1 Petro 1:14–16). Pradžioje visi mes turėjome prisiderinti prie teisingų Biblijos normų. Kai kam teko smarkiai pasikeisti. Tad būdami tyri ir švarūs nesusiviliokime šio pasaulio pasiūlymais nerti į nedorumo liūną. Kas mums padės nepasiduoti pagundai? Pamąstykime, ką Jehova atidavė, kad mus pašventintų, – savo Sūnaus gyvybę (1 Pt 1:18, 19). Kad liktume tyri, visada aiškiai turėkime omenyje, kokia vertinga dovana yra Kristaus išpirka, ir ją branginkime.

12, 13. a) Kodėl svarbu į nekrikščioniškas šventes žiūrėti taip kaip Jehova? b) Ką toliau aptarsime?

¹² Dievui atgrasūs papročiai ir tradicijos. Šeimynykščiai, kolegos ir bendramoksliai galbūt ragina mus kartu dalyvauti gimtadieniuose ir kitose šventėse. Kas padėtų mums nesileisti įkalbamiems ir neprisidėti prie papročių, kurie neteikia garbės Jehovai? Derėtų vis pamąstyti, kodėl jis tokių dalykų nekenčia. Taip pat mūsų leidiniuose peržvelkime straipsnius, kuriuose aptariama įvairių šventadienių kilmė. Gerai suprasdami, kodėl jų nešvenčiame, būsime pasiryžę visuomet daryti tai, „kas patinka Viešpačiui“ (Ef 5:10). Jei tvirtai kliausimės Jehova ir jo Žodžiu, nepasiduosime žmonių baimei (Pat 29:25).

¹³ Be abejonės, kiekvienas trokštame išsilaikyti tiesos kelyje visą amžinybę. Kaip galime stiprinti savo ryžtą iš jo neišklysti? Aptarkime tris būdus, kaip tai daryti.

14. a) Kaip Biblijos studijos stiprina mūsų ryžtą neparduoti tiesos? b) Kuo mums svarbi išmintis, drausmė ir supratimas?

¹⁴ Visų pirma, nepaliaukime tyrinėti brangių Dievo Žodžio tiesų ir tai,  ką sužinome, apmąstykime. Reguliariai skirkime tam laiko. Šitaip tiesą vertinsime dar labiau ir stiprinsime savo ryžtą nė už ką jos neparduoti. Patarlių 23:23 (NW) ragina pirkti ne tik tiesą, bet ir „išmintį, drausmę ir supratimą“. Nepakanka vien sukaupti žinių iš Biblijos. Jas turime taikyti savo gyvenime. Įgavę daugiau supratimo, pamatysime, kad Jehovos pamokymai tarpusavyje puikiai dera. O išmintis skatins juos pritaikyti praktiškai. Kartais tiesos iš Biblijos mus drausmins – parodys, kur turime keistis. Visada noriai leiskimės Jehovos auklėjami. Anot Biblijos, tokios auklybos vertė didesnė nei sidabro (Pat 8:10).

15. Kaip mus saugo tiesa? Prašom pailiustruoti.

¹⁵ Antra, būkime pasiryžę laikytis tiesos ir kasdien ja gyventi. Biblijoje ji prilyginta kario diržui (Ef 6:14). Senovėje toks diržas saugodavo juosmenį ir vidaus organus, tačiau tik tada, jei karys tvirtai juo susijuosdavo. O kaip mus saugo tiesa? Jeigu ją laikysime taip arti savęs, kaip suveržtas diržas priglunda prie kario kūno, ji mus saugos nuo netinkamos mąstysenos ir neprotingų sprendimų. Jeigu patirsime išmėginimų ar pagundų, Biblijos tiesa skatins mus daryti, kas teisu. Antai karys nežygiuodavo į mūšį atpalaidavęs ar išvis nusiėmęs diržą. Panašiai ir mes, taip sakant, nenusijuoskime tiesos. Vadovaukimės ja kiekviename gyvenimo žingsnyje. Senovės laikais kario diržas atlikdavo ir kitą funkciją – prie jo būdavo prisegamas kalavijas. Pažiūrėkime, kaip mums vaikščioti tiesoje padeda dvasios kalavijas.

16. Kodėl dalijantis su kitais tiesa stiprėja mūsų pačių ryžtas jos laikytis?

¹⁶ Trečia, išnaudokime kiekvieną progą mokyti tiesos kitus. Tai padės mums įgusti naudotis „dvasios kalaviju, tai yra Dievo žodžiu“ (Ef 6:17). Visi mes galime lavėti ir stengtis būti kuo geresniais mokytojais, teisingai perteikiančiais „tiesos žodį“ (2 Tim 2:15). Kai naudodamiesi Šventuoju Raštu padedame žmonėms įsigyti tiesą ir atmesti melagystes, patys aiškiau įsisąmoniname Dievo pamokymus ir imame labiau juos vertinti. Kartu stiprėja ir mūsų ryžtas laikytis tiesos kelio.

17. Kodėl tu brangini tiesą?

¹⁷ Tiesa yra neįkainojama Jehovos dovana. Juk sužinoję tiesą galėjome įgyti pačią didžiausią vertybę – artimą ryšį su savo dangiškuoju Tėvu. Visa, ko jis mus iki šiol išmokė, tėra pradmenys. Jehova pažadėjo, kad tiesos pažinimo nesiliausime sėmęsi visą amžinybę. Todėl Dievo Žodžio tiesą branginkime lyg kokį rinktinį perlą. Ją įsigiję, niekada jos neparduokime. Tada, kaip ir karalius Dovydas, tesėsime savo pažadą Jehovai: „Tavo tiesoje aš vaikščiosiu“ (Ps 86:11, NW).