Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

GYVENIMO ISTORIJA

Jehova buvo mums geras

Jehova buvo mums geras

SU ŽMONA Daniele atvažiavome į viešbutį ir užsiregistravome. Tada administratorė manęs netikėtai paprašė: „Pone, gal galėtumėte paskambinti pasienio policijai?“ Vos prieš kelias valandas buvome atvykę į Gaboną – valstybę Centrinės Afrikos vakaruose. Praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje mūsų veikla čionai buvo uždrausta.

Danielė kaip visada greitai susigaudė ir man į ausį sušnabždėjo: „Kam skambinti – jie jau čia!“ Prie viešbučio durų sustojo automobilis. Po keleto minučių mudu jau buvome suimti. Laimei, dėl Danielės apdairumo dar spėjau perduoti keletą svarbių dokumentų vienam broliui.

Kai mus gabeno į nuovadą, mąsčiau, kaip man pasisekė, kad turiu tokią drąsią ir dvasingą žmoną. Tai buvo tik vienas iš daugelio atvejų, kai mudu, taip sakant, sužaidėme lyg viena komanda. Dabar norėčiau papasakoti, kaip viskas susiklostė, kad turėjome lankytis šalyse, kur mūsų veikla buvo varžoma.

JEHOVA ŠVELNIAI ATVĖRĖ MAN AKIS

Gimiau 1930-aisiais šiaurės Prancūzijos miestelyje Krua, aktyvių katalikų šeimoje. Kas savaitę visi eidavome į mišias. Tėtis nemažai darbavosi parapijiečių labui. Bet pamenu, kad būdamas beveik keturiolikos suvokiau, kiek daug bažnyčioje veidmainystės. Štai kaip viskas buvo.

Per Antrąjį pasaulinį karą Prancūziją užėmė vokiečiai. Mūsų kunigas savo pamoksluose vis ragindavo palaikyti naciams pavaldų Viši režimą. Tokios jo kalbos tiesiog šiurpino. Kaip ir daugelis prancūzų, mes slapčia klausydavomės radijo stoties BBC, transliavusios Sąjungininkų žinias. Bet 1944-ųjų rugsėjį mūsų kunigo pozicija staiga pasikeitė: Sąjungininkų pajėgoms šalyje įgijus persvarą, jis ta proga surengė padėkos mišias. Buvau priblokštas. Visai praradau pasitikėjimą dvasininkais.

Netrukus po karo tėtis mirė. Vyresnioji sesė, vardu Simona, jau buvo ištekėjusi ir gyveno Belgijoje, todėl pareiga rūpintis mama teko man. Įsidarbinau vienoje tekstilės įmonėje. Mano darbdavys ir jo sūnūs buvo uolūs katalikai. Rodės, kad manęs šioje įmonėje laukia puiki ateitis. Bet greitai man teko rimtas išbandymas.

Ėjo 1953 metai. Mūsų aplankyti atvyko Simona. Ji jau buvo Jehovos liudytoja. Naudodamasi Biblija, Simona mums aiškino, kad Katalikų bažnyčios mokymai apie pragarą, Trejybę ir nemirtingą sielą nėra teisingi. Iš pradžių man užkliuvo tai, kad ji skaito ne iš katalikiškos Biblijos. Vis dėlto netrukau įsitikinti, kad ji sako tiesą. Vėliau ji man atvežė senesnių Sargybos bokšto numerių. Juos ryte prarijau – per naktis skaičiau savo miegamajame. Supratau, kad čia yra tiesa, bet bijojau, kad tapęs Jehovos liudytoju prarasiu darbą.

Keletą mėnesių pats vienas tyrinėjau Bibliją ir Sargybos bokšto straipsnius. Galiausiai nutariau apsilankyti Karalystės salėje. Šilta Jehovos liudytojų bendruomenės atmosfera man padarė didelį įspūdį. Ėmiau studijuoti Bibliją su vienu patyrusiu broliu ir po pusės metų – 1954-ųjų rugsėjį – pasikrikštijau. Kaip džiugu buvo matyti, kad mano pėdomis greitai pasekė mama ir jaunesnė sesė!

JEHOVA REMIA VISALAIKĖJE TARNYBOJE

Labai liūdėjau, kai mirė mano mama. Tai įvyko 1958-aisiais, likus kelioms savaitėms iki tarptautinio kongreso Niujorke. Man buvo didelė garbė jame dalyvauti. Iš kongreso sugrįžęs nebeturėjau jokių šeiminių įsipareigojimų, todėl išėjau iš darbo ir ėmiausi pionieriaus tarnybos. Tuo laiku taip pat susižadėjau su uolia pioniere Daniele Deli. 1959 metų gegužę susituokėme.

Tarnauti pioniere Danielė pradėjo Bretanėje, toli nuo namų. Liudyti tame katalikiškame krašte jai reikėjo drąsos. Po tenykščius kaimus ji važinėdavo dviračiu. Kaip ir aš, Danielė suprato, koks svarbus ir skubus yra evangelizacijos darbas. Manėme, kad pabaiga jau visai arti (Mt 25:13). Pasiaukojama Danielės dvasia padėjo mums būti ištvermingiems visalaikėje tarnyboje.

Praėjus vos kelioms dienoms po vestuvių, mus paskyrė dirbti keliaujamąjį darbą. Gyvenimo sąlygos buvo labai paprastos, bet pripratome. Pirmąją bendruomenę, kurią lankėme, sudarė tik keturiolika skelbėjų ir niekas negalėjo mūsų priimti pas save visam apsilankymo laikui. Tad mes miegojome Karalystės salėje, ant pakylos pasikloję čiužinius. Nebuvo labai patogu, bet užtat kaip gerai nugarai!

Maža mašinyte lankėme bendruomenes.

Nors mūsų tvarkaraštis dabar buvo labai užimtas, Danielei puikiai pavyko prie keliaujamojo darbo prisitaikyti. Dažnai turėdavau dalyvauti neplanuotuose vyresniųjų susitikimuose, o jai tekdavo sėdėti mūsų mašinytėje ir laukti. Bet ji niekad nesiskųsdavo. Rajono prižiūrėtoju ištarnavau neilgai – vos porą metų. Per tą laiką supratome, kaip svarbu sutuoktiniams atvirai bendrauti ir vieningai darbuotis (Mok 4:9).

NAŨJOS TARNYBOS UŽDUOTYS

1962 metais mus abu pakvietė mokytis Gileado mokykloje Niujorko rajone Brukline. Kursai buvo rengiami 37-ą kartą ir truko dešimt mėnesių. Tarp šimto pakviestųjų buvo tik 13 sutuoktinių porų. Su žmona labai vertinome galimybę mokytis drauge. Iki šiol gera prisiminti bendravimą su tokiais tikėjimo šulais kaip Frederikas Francas, Julisas Glasas ir Aleksanderis Makmilanas.

Kaip džiaugėmės, kad galime kartu mokytis Gileado mokykloje!

Per kursus mus, be kita ko, skatino ugdytis žinių troškimą ir pastabumą. Šeštadienio popietėmis po paskaitų važiuodavome į ekskursiją po miestą. Žinojome, kad pirmadienį turėsime raštu atsakyti į klausimus apie tai, ką per ekskursiją matėme ir girdėjome. Vakare namo dažnai grįždavome išvargę, bet mūsų gidas, betelietis, dar šio to mus paklausinėdavo, kad padėtų įsiminti svarbiausius dalykus ir pasiruošti pirmadienio kontroliniam darbui. Vieną šeštadienį lankėmės observatorijoje, kur mums pasakojo apie meteorus ir meteoritus. O Amerikos gamtos istorijos muziejuje sužinojome, kuo aligatorius skiriasi nuo krokodilo. Kai grįžome į Betelį, gidas mūsų paklausė: „Tai kuo meteoras skiriasi nuo meteorito?“ Danielė buvo tokia pavargusi, kad susipainiojo: „Meteoritai turi didesnius dantis.“

Smagu buvo susitikti brangius brolius ir seses Afrikoje.

Mudviejų nuostabai, po kursų Gileado mokykloje buvome paskirti į filialą Prancūzijoje. Čia ištarnavome daugiau nei 53 metus. 1976-aisiais man buvo patikėtos filialo komiteto koordinatoriaus pareigos, be to, pavesta lankyti kai kurias Afrikos ir Vidurinių Rytų šalis, kur mūsų veikla buvo uždrausta ar varžoma. Todėl ir nukeliavome į Gaboną, kaip užsiminiau pradžioje. Atvirai sakant, netikėtai gavęs tokių užduočių, kartais jausdavausi per menkas ir visai netinkamas jas atlikti. Bet Danielė man labai padėjo, ir su viskuo pavykdavo susitvarkyti.

Kongrese „Dievo teisingumas“ verčiu brolio Teodoro Jaračo kalbą (Paryžius, 1988 m.).

VIENINGAI KOVOJAME SU NEGANDA

Gyventi Betelyje mums patiko nuo pat pradžių. Nors anglų kalbos Danielė mokėsi tik penkis mėnesius (prieš mums išvykstant į Gileado mokyklą), Betelyje ji tapo įgudusia mūsų leidinių vertėja. Tarnyba čia mums teikė daug džiaugsmo, o jį dar padvigubindavo veikla bendruomenėje. Smagu prisiminti, kaip vėlų vakarą, po užsiėmimų su mūsų pažangiais Biblijos studijuotojais, drauge grįždavome Paryžiaus metro į namus pavargę, bet laimingi. Deja, Danielės sveikata netikėtai pašlijo ir ji nebegalėjo darbuotis tiek, kiek norėtų.

1993 metais jai diagnozavo krūties vėžį. Gydymas buvo sunkus: reikėjo operuoti ir taikyti agresyvią chemoterapiją. Po penkiolikos metų jai vėl buvo nustatytas vėžys, šįkart dar sparčiau plintantis. Danielė taip brangino galimybę dirbti vertėja, kad vos tik sveikatos būklė stabilizavosi, ji grįžo prie darbo.

Nors Danielė sunkiai sirgo, palikti Betelio mudu nenorėjome. Aišku, tarnauti Betelyje turint sveikatos problemų nėra lengva, ypač jei kiti nežino, kokia sunki tavo būklė (Pat 14:13). Net būdama beveik aštuoniasdešimties, mano žmona tikrai nepanėšėjo į ligonę: jos veidas tiesiog švytėjo, ji visada atrodė pasitempusi, elegantiška. Ji susitelkė ne į tai, kokia prasta jos sveikata, o į tai, kaip galėtų padėti kitiems. Danielė žinojo, kad kenčiančiam žmogui palengvėja, kai kas nors jį išklauso (Pat 17:17). Ji niekad nelaikė savęs visažine patarėja, bet esant progai pasinaudodavo savo patirtimi ir daugeliui sesių padėjo pernelyg nebijoti vėžio.

Pasikeitus aplinkybėms turėjome išmokti naujų dalykų. Kai Danielei teko nutraukti visalaikę tarnybą, ji pasiryžo dar labiau mane palaikyti. Mano žmona darė viską, kad tik turėčiau kuo mažiau rūpesčių ir galėčiau netrukdomai tarnauti filialo komiteto koordinatoriumi. Šias pareigas ėjau 37 metus. Ji, pavyzdžiui, kasdien mūsų kambaryje padengdavo stalą, kad galėtume drauge papietauti ir pailsėti (Pat 18:22).

KASDIENĖ KOVA SU RŪPESČIAIS

Danielė visada buvo didelė optimistė ir tryško gyvenimo džiaugsmu. Bet kai vėžys smogė trečiąkart, jautėmės bejėgiai. Chemoterapijos ir radioterapijos seansai ją taip išsekindavo, kad kartais ji vos bepaeidavo. Kaip man skaudėjo širdį matant, kad mano žmona, patyrusi vertėja, vos suformuluoja sakinį!

Kad ir kokia beviltiška atrodė mūsų padėtis, be perstojo meldėmės ir buvome tikri, kad Jehova neleis mums patirti mėginimų, kurių negalėtume pakelti (1 Kor 10:13). Visada stengėmės rodyti Jehovai dėkingumą už pagalbą, kurią jis teikia per savo Žodį, Betelio medicinos personalą ir mylinčią dvasinę šeimą.

Rinkdamiesi gydymą prašydavome Jehovą, kad mums vadovautų. Vienu metu Danielei nebuvo taikomas joks gydymas. Gydytojas, rūpinęsis ja 23 metus, nežinojo, kodėl kaskart po chemoterapijos seanso ji praranda sąmonę, ir negalėjo pasiūlyti jokios alternatyvios procedūros. Jautėmės vieni, nežinojome, kaip viskas pasisuks. Bet tuomet gydyti Danielę apsiėmė kitas onkologas. Atrodė, lyg pats Jehova, matydamas, kaip mes kamuojamės, parodė mums išeitį.

Supratome, kad nerimui nepasiduosime, jei rūpinsimės tik tuo, ką galime padaryti šiandien. Jėzus labai teisingai sakė: „Kiekvienai dienai gana savo bėdų“ (Mt 6:34). Taip pat labai padėjo teigiamas požiūris ir humoro jausmas. Sykį, kai Danielei porą mėnesių nebuvo taikoma chemoterapija, ji šelmiškai šypsodamasi pasakė: „Žinai, dar niekad nesijaučiau taip gerai!“ (Pat 17:22). Kad ir labai prastos sveikatos, ji mielai mokydavosi naujų giesmių – giedodavo drąsiai ir garsiai.

Džiugus žmonos nusiteikimas padėjo ir man pačiam per daug nesigraužti dėl to, ko negaliu ar nemoku. Per 57 mūsų bendro gyvenimo metus ji rūpinosi visais mano poreikiais. Net neleisdavo man pačiam išsikepti kiaušinių! Tad kai Danielė visai nebeturėjo jėgų, man teko išmokti plauti indus, lyginti skalbinius ir paruošti ką nors užkąsti. Sukūliau keletą stiklinių, bet buvo labai smagu padaryti šį tą gera savo žmonai. *

ESU DĖKINGAS JEHOVAI UŽ JO RŪPINIMĄSI

Kai mudu užgulė liga ir ėmė slėgti metų našta, supratau kai ką svarbaus. Pirma, niekad neturėtume būti tiek užimti, kad pamirštume parodyti savo sutuoktiniui, kaip jį mylime ir branginame. Kol turime jėgų, kaip galėdami rūpinkimės savo artimaisiais (Mok 9:9). Antra, neverta pernelyg jaudintis dėl visokių mažmožių, nes galime nebepastebėti, kiek daug gerų dalykų turime kiekvieną dieną (Pat 15:15).

Apmąstydamas metus, paaukotus visalaikei tarnybai, matau, kaip dosniai Jehova mus laimino. Jo palaima tikrai viršijo visus mūsų lūkesčius. Visiškai pritariu šiems psalmininko žodžiams: „Dievas buvo man geras“ (Ps 116:7).

^ pstr. 32 Ruošiant šią istoriją spausdinimui, sesė Danielė Bokart mirė. Jai buvo 78-eri.