1, 2. a) Kokia savybe pasižymėjo Mozė ir kokių darbų jis nuveikė? b) Kodėl norime ugdytis romumą?

BIBLIJOJE apie Mozę pasakyta, kad jis buvo „pats romiausias iš visų žmonių“ (Sk 12:3, NW). Ar tai reiškia, kad jis buvo silpnas, neryžtingas, leidosi kitų žeminamas ir bijojo kam nors paprieštarauti? Kai kurie įsivaizduoja, kad romus žmogus yra būtent toks. Tačiau jie labai apsirinka. Mozė buvo tvirtas, ryžtingas, drąsus Dievo tarnas. Jehovos padedamas jis stojo prieš galingą Egipto valdovą, vedė per dykumą kokius tris milijonus žmonių, padėjo Izraelio tautai įveikti priešus.

² Nors mes neatliekame tokių žygdarbių kaip Mozė, kasdien patenkame į įvairias situacijas, kurios išbando mūsų romumą, ir turime reikalų su žmonėmis, su kuriais nelengva būti romiems. Bet Jehova pažadėjo, kad „romieji paveldės žemę“, – tai stipri paskata ugdytis romumą (Ps 37:11). Ar sakytum, kad esi romus žmogus? O kaip tave apibūdintų kiti? Dar neskubėk į šiuos klausimus atsakyti. Visų pirma pasiaiškinkime, ką apskritai reiškia būti romiam.

3, 4. a) Su kuo galima palyginti romumą? b) Kokios keturios dorybės padės mums išlikti romiems? Prašom paaiškinti.

³ Romumas * – tarsi gražus paveikslas. Kokia prasme? Kaip paveikslą sudaro įvairių spalvų potėpiai, taip romumas  susideda iš daugelio dorybių. Ryškiausios iš jų – nuolankumas, klusnumas, švelnumas, vidinė stiprybė. Kodėl Jehova nori, kad šiomis dorybėmis pasižymėtume?

⁴ Tik nuolankūs žmonės paklūsta Dievo valiai. O Dievo valia yra tokia, kad su visais būtume švelnūs (2 Tim 2:24). Vykdydami Dievo valią užsitraukiame Šėtono pyktį. Ir nors esame švelnūs, nuolankūs, daugelis žmonių pasaulyje mūsų nekenčia (Jn 15:18, 19). Taigi mums reikia vidinės stiprybės – kitaip prieš Šėtoną ir jo valdomą pasaulį neatsilaikytume.

5, 6. a) Kodėl Šėtonas neapkenčia romių žmonių? b) Kokius klausimus aptarsime?

⁵ Priešingybė romumui būtų išdidumas, nežabotas pyktis, neklusnumas Jehovai. Kaip niekam kitam tai tinka apibūdinti Šėtonui. Nieko nuostabaus, kad romių žmonių jis neapkenčia. Jų dorumas dar labiau išryškina jo nedorumą. Tie žmonės, be to, yra gyvas liudijimas, kad Šėtonas – visiškas melagis. Kad ir ką jis tvirtintų, kad ir kaip kliudytų, romus žmogus ištikimai tarnauja Jehovai (Job 2:3–5).

⁶ O kokiomis aplinkybėmis gali būti nelengva išlikti romiam? Ir kodėl visada turėtume siekti romumo? Į šiuos klausimus mums padės atsakyti Mozės, trijų Babilono nelaisvėje atsidūrusių hebrajų ir Jėzaus pavyzdys.

7, 8. Ką darė Mozė, kai kiti pasielgė su juo nepagarbiai?

⁷ Kai vadovauji kitiems. Jei tau patikėta atsakomybė vadovauti, kartais ne taip paprasta išlikti romiam – ypač jei kas nors elgiasi su tavimi nepagarbiai ar kritikuoja tavo sprendimus. Ar esi kada nors tai patyręs? Pavyzdžiui, gal tau priešgyniavo šeimos narys? Kaip tokioje situacijoje derėtų reaguoti? Pažiūrėkime, ką darė Mozė.

⁸ Jehova paskyrė Mozę Izraelio vadovu, įpareigojo surašyti tautai įstatymų kodeksą. Niekam neturėjo kilti abejonių – su Moze yra pats Dievas. Tačiau  Mozės sesuo Mirjama ir brolis Aaronas ėmė kalbėti prieš jį ir reikšti nepasitenkinimą dėl jo vedybų. Kitas žmogus Mozės vietoje būtų supykęs ir net mėginęs už tokias kalbas atsikeršyti. Bet Mozės tai neišvedė iš kantrybės, pykčiui jis nepasidavė. Jis net maldavo Jehovą išgydyti Mirjamą nuo raupsų ligos, siųstos jai už bausmę (Sk 12:1–13). Kodėl Mozė taip elgėsi?

9, 10. a) Ką Jehova padėjo Mozei įsisąmoninti? b) Ko iš Mozės gali pasimokyti šeimų galvos ir vyresnieji?

⁹ Mozė leidosi Jehovos lavinamas, bet taip buvo ne visada. Prieš kokius keturis dešimtmečius Mozė, Egipto karališkosios šeimos narys, tikrai nepasižymėjo romumu. Tiesą sakant, jis buvo tokio smarkaus būdo, kad sykį net užmušė žmogų, kuris, jo įsitikinimu, elgėsi neteisingai. Mozė manė, kad Jehova jo drastiškiems veiksmams pritaria. Per tolesnius keturiasdešimt metų Jehova padėjo Mozei įsisąmoninti, kad Izraelio tautos vadovui nepakanka būti drąsiam. Dar reikia būti ir romiam. O romus bus tik toks žmogus, kuris nuolankus, klusnus, švelnus. Mozė šią pamoką gerai įsiminė ir tapo puikiu Dievo tautos prižiūrėtoju (Iš 2:11, 12; Apd 7:21–30, 36).

¹⁰ Mozė paliko mums sektiną pavyzdį. Jei su tavimi kas nors pasielgia nepagarbiai, ar būtum šeimos galva, ar vyresnysis, neskubėk supykti. Nuolankiai pripažink, kad ir tu darai klaidų (Mok 7:9, 20). Nesutarimus spręsk taip, kaip liepia Jehova, – būk jam klusnus. Ir visada stenkis atsakyti kitam žmogui švelniai (Pat 15:1). Šeimų galvos ir vyresnieji taip darydami kuria santarvę ir savo romumu rodo gerą pavyzdį kitiems. Jehova tada tikrai turi kuo džiaugtis.

11–13. Kokį pavyzdį mums paliko trys hebrajai?

¹¹ Kai dėl tikėjimo esi persekiojamas. Istorijoje yra buvę daugybė atvejų, kai Jehovos garbintojus persekiojo. Kad ir kokius kaltinimus valdžia mums mestų, labiausiai jai kliūva tai, kad vadovaujamės principu „privalu klausyti Dievo, o ne žmonių“ (Apd 5:29). Neretai iš mūsiškių šaipomasi, jie kalinami, su jais žiauriai elgiamasi. Vis dėlto mes nekerštaujame – su Jehovos pagalba išmėginimus pakeliame kantriai.

¹² Pagalvokime apie tris tremtinius hebrajus – Hananiją, Mišaelį ir Azariją. * Babilono karalius įsakė jiems pulti žemėn  ir nusilenkti didžiulei aukso statulai. Karaliui jie pagarbiai paaiškino, kodėl tai statulai nesilenks. Trys hebrajai liko klusnūs Dievui, nors karalius ir grasino įmesti juos į liepsnojančią krosnį. Jie nežinojo, kad Jehova tuojau pat juos išgelbės, ir buvo pasiruošę viskam, ką tik Jehova leistų (Dan 3:1, 8–28). Jų pavyzdys rodo, kad romūs žmonės yra iš tiesų drąsūs. Joks karalius, jokie grasinimai, jokia bausmė negali palaužti mūsų „ypatingo atsidavimo ir ištikimybės“ Jehovai (Iš 20:4, 5, išnaša).

¹³ Ko iš tų trijų hebrajų pasimokome? Kai išbandoma mūsų ištikimybė, turime būti nuolankūs ir neabejoti, kad Jehova mumis pasirūpins (Ps 118:6, 7). Savo kaltintojams turime atsakyti ramiai, pagarbiai (1 Pt 3:15). Svarbiausia – mums nevalia daryti nieko, kas griautų mūsų santykius su Dievu.

14, 15. a) Kaip mes kartais elgiamės patirdami įtampą? b) Kodėl, remiantis Izaijo 53:7, 10, galima sakyti, kad Jėzus net sudėtingiausiomis aplinkybėmis parodė išskirtinį romumo pavyzdį?

¹⁴ Kai patiri įtampą. Dėl įvairių priežasčių įtampą patiriame kiekvienas. Mokykloje daug emocinių jėgų pareikalauja egzaminas, darbe – kokia nors sudėtinga užduotis. Ramybės galbūt neduoda mintys apie tavęs laukiančią medicinos procedūrą. Kai patiri įtampą, nelengva išlikti romiam. Tave pradeda erzinti dalykai, į kuriuos paprastai nekreiptum dėmesio. Ir tavo balso tonas, žiūrėk, pasidaro šaltas, imi kalbėti šiurkščiai. Jei tau yra taip buvę, kodėl nepasimokyti iš Jėzaus?

¹⁵ Paskutiniais savo gyvenimo žemėje mėnesiais Jėzus jautė didelę įtampą. Jis žinojo, kad teks iškęsti baisias kančias ir mirti kaip nusikaltėliui ant stulpo (Jn 3:14, 15; Gal 3:13). Likus keliems mėnesiams iki mirties, jis sakėsi esąs labai prislėgtas (Lk 12:50). O likus vos kelioms dienoms, sakė: „Mano siela sukrėsta.“ Koks Jėzus buvo nuolankus, koks klusnus Dievui, matyti iš jo nuoširdžios maldos: „Tėve, gelbėk mane iš šitos valandos. Tačiau tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“ (Jn 12:27, 28). Lemiamu momentu Jėzus drąsiai atidavė save Dievo priešams į rankas. Jie pasityčiojo iš jo, kaip tik galėjo, ir pasmerkė ypač skausmingai mirčiai. Nors Jėzui teko patirti didžiulę įtampą ir daug iškęsti, Dievo valią jis vykdė itin romiai. Be jokios abejonės, Jėzus parodė išskirtinį pavyzdį, kaip net sudėtingiausiomis aplinkybėmis išlikti romiam. (Perskaityk Izaijo 53:7, 10.)

16, 17. a) Kaip Jėzaus romumą išbandė jo draugai? b) Ką, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, turėtume daryti?

¹⁶ Paskutinį gyvenimo žemėje vakarą Jėzaus romumą išbandė jo artimiausi draugai. Tik įsivaizduokime, kokią įtampą Jėzus tą vakarą jautė! Ar jis nepalūš? Ar liks ištikimas Tėvui iki pat mirties? Nuo to priklausys milijonų žmonių gyvybė (Rom 5:18, 19). Svarbiausia – ar Tėvo vardui jis neužtrauks nešlovės? (Job 2:4) Ir štai per paskutinę vakarienę apaštalai, jo draugai, susikivirčija, „kuris iš jų laikytinas didžiausiu“. Jėzus jau ne kartą mėgino juos paprotinti, kad didybės nesiektų. Apie tai su jais kalbėjo dar tą patį vakarą. Nuostabu, kad ir šįkart Jėzus nesuirzta, išlieka ramus. Maloniai, bet sykiu tvirtai dar sykį jiems paaiškina ir net savo pavyzdžiu parodo, kokiems nuolankiems reikia būti. Paskui  Jėzus pagiria savo draugus už tai, kad visada ištikimai jį palaikė (Lk 22:24–28; Jn 13:1–5, 12–15).

¹⁷ Kaip tu panašiomis aplinkybėmis būtum pasielgęs? Jėzaus pavyzdys rodo, kad žmogus, net ir jausdamas didžiulę įtampą, gali išlikti romus. Mums privalu paklusti Jehovos priesakui „būkite vieni kitiems pakantūs“ (Kol 3:13). Šio priesako laikytis bus lengviau, jei atminsime, kad visi mes ir pasakome, ir padarome tai, kas kitus užgauna (Pat 12:18; Jok 3:2, 5). Be to, nepamirškime kitų pagirti už gerus jų darbus (Ef 4:29).

18. Kaip Jehova padeda romiems žmonėms teisingai apsispręsti ir kaip jo pagalbą turėtume priimti?

¹⁸ Būdami romūs, gebėsime teisingai apsispręsti. Kai reikės apsispręsti dėl ko nors svarbaus, mums padės Jehova – bet tik jeigu būsime romūs. Jis pažada išklausyti romiųjų prašymus (Ps 10:17). Tad ir mūsų maldas išklausys. Biblijoje pažadėta dar daugiau: „Takais teisumo jis romiuosius ves, jis kelio savojo romiuosius mokys“ (Ps 25:9, NW). Jehova moko mus per savo rašytinį Žodį, taip pat per „ištikimo ir nuovokaus vergo“ rengiamas programas, per jo paruoštus leidinius * (Mt 24:45–47). O mes nuolankiai pripažinkime, kad tos pagalbos mums reikia, ir, gilindamiesi į pačią Bibliją ir mūsų leidinius, klusniai taikykime, ką sužinome.

19–21. Kokią klaidą Mozė padarė Kadeše ir ko mes iš to pasimokome?

¹⁹ Būdami romūs, padarysime mažiau klaidų. Pagalvokime dar apie Mozę. Ištisus dešimtmečius jis buvo romiausias žmogus, labai mielas Jehovai. Tačiau baigiantis tiems keturiasdešimt metų, kai tauta klajojo dykumoje, atsitiko taip, kad Mozė romumo pristigo. Ką tik Kadeše buvo palaidota jo sesuo Mirjama. Mozė turbūt negalėjo negalvoti apie tai, jog kadaise būtent ji Egipte padėjo jam, dar kūdikiui, išlikti gyvam. Negana to, izraelitai vėl ėmė jį kaltinti, kad jais nesirūpina. Šįkart ant Mozės jie barėsi pritrūkę vandens. Žmonės pamiršo, kiek daug stebuklų Jehova per Mozę padarė ir su kokiu atsidavimu tas vyras vedė  juos ilgus metus. Tauta piktinosi ne tik dėl troškulio – piktinosi ir pačiu Moze, tarsi jis būtų kaltas dėl susiklosčiusios padėties (Sk 20:1–5, 9–11).

²⁰ Nebeištvėręs Mozė užsiplieskė pykčiu. Užuot parodęs tikėjimą ir prabilęs į uolą, kaip liepė Jehova, Mozė išliejo kartėlį ant tautos ir sau prisiėmė garbę. Paskui jis du kartus trenkė lazda į uolą, ir iš ten pliūptelėjo srautas vandens. Apimtas išdidumo ir pykčio, jis padarė skaudžią klaidą (Ps 106:32, 33). Akimirką pristigęs romumo, Mozė prarado galimybę įžengti į Pažadėtąją žemę (Sk 20:12).

²¹ Iš šio atsitikimo pasimokome kai ko svarbaus. Pirma, romūs turime stengtis būti visur ir visada, kad ir kokios susiklostytų aplinkybės. Jeigu bent trumpam užsimirštume, greit viršų paimtų išdidumas ir, ko gero, prišnekėtume neapgalvotų žodžių, pasielgtume neprotingai. Antra, kadangi įtampa mus sekina, turime ypač stengtis romumo neprarasti, kai situacija įtempta.

22, 23. a) Kodėl visada turėtume siekti romumo? b) Ką reiškia Sofonijo 2:3 užrašyti žodžiai?

²² Būdami romūs, pergyvensime Jehovos pykčio dieną. Greitai Jehova pašalins nuo žemės visus nedorus žmones – čia liks tiktai romieji. Pagaliau žemėje įsiviešpataus taika (Ps 37:10, 11). Ar tu irgi būsi tarp tų romiųjų? Taip, jei tik įsiklausysi į švelnų Jehovos raginimą, užrašytą Sofonijo 2:3 (NW). * (Perskaityk.)

²³ Kodėl skaitytoje eilutėje pasakyta: „Galbūt Jehovos pykčio dieną rasite prieglobstį“? Jehova tikrai gali apsaugoti visus, kurie jam nuoširdžiai tarnauja ir kuriuos jis myli, – pranašas nereiškia dėl to jokių abejonių. Žodeliu „galbūt“ jis tik pasako, kad ir nuo mūsų pačių priklauso, ar būsime išgelbėti. Tad kiek galėdami siekime romumo ir noriai pakluskime Jehovai. Jei taip darysime, „Jehovos pykčio dieną“ išliksime gyvi ir gausime amžinojo gyvenimo dovaną.