1, 2. a) Ko kiekvienas norime? b) Kuo galime neabejoti?

VISI norime būti mylimi ir kad su mumis būtų elgiamasi teisingai. Jei žmogus nesulaukia meilės arba nuolat patiria neteisybę, jis gali nusivilti ir jaustis niekam tikęs.

² Jehova žino, kad trokštame meilės ir teisingumo (Ps 33:5). Galime neabejoti: Dievas mus labai myli ir nori, kad su mumis būtų elgiamasi teisingai. Tai akivaizdu, kai įsižiūrime į Mozės Įstatymą *, Dievo duotą Izraelio tautai. Kiekvienam, kieno širdis pasigenda meilės arba yra sugniuždyta neteisybės, patyrinėti šį Įstatymą bus labai naudinga.

3. a) Ką, pasak Romiečiams 13:8–10, sužinome tyrinėdami Mozės Įstatymą? b) Kokius klausimus aptarsime šiame straipsnyje?

³ Gilindamiesi į Mozės Įstatymą sužinome, koks mylintis ir atjautus yra Jehova. (Perskaityk Romiečiams 13:8–10.) Šiame straipsnyje panagrinėsime tik kelis izraelitams duotus įsakus ir atsakysime į tokius klausimus: kodėl galima tvirtinti, kad Įstatymo pagrindas buvo meilė ir kad jis skatino žmones būti teisingus? Kaip tie, kam buvo pavestos atsakingos pareigos, turėjo Įstatymą taikyti? Kokią apsaugą Įstatymas teikė tiems, kurie nepajėgė apsiginti patys? Tai, ką sužinosime, suteiks paguodos  ir vilties, paskatins mus dar labiau artintis prie savo mylinčio Tėvo (Apd 17:27; Rom 15:4).

4. a) Kodėl galima teigti, kad Mozės Įstatymo pagrindas buvo meilė? b) Kokius įsakymus, kaip rašoma Mato 22:36–40, Jėzus laikė svarbiausiais?

⁴ Kodėl galima teigti, kad Mozės Įstatymo pagrindas buvo meilė? Todėl, kad Įstatymą davė Jehova, o jis visa daro iš meilės (1 Jn 4:8). Tą teisyną Jehova sudarė taip, kad būtų pagrįstas dviem pagrindiniais įsakymais – mylėti Dievą ir mylėti artimą (Kun 19:18; Įst 6:5; perskaityk Mato 22:36–40). Būtų protinga manyti, kad kiekvienas iš daugiau nei 600 priesakų, sudarančių Įstatymą, gali ką nors atskleisti apie Jehovos meilę. Atkreipkime dėmesį į keletą iš jų.

5, 6. a) Ko Jehova tikisi iš sutuoktinių? b) Iš kur žinome, kad Jehovai rūpi, kaip sutuoktiniai vienas su kitu elgiasi?

⁵ Įsakymai elgtis ištikimai su savo sutuoktiniu ir rūpintis vaikais. Jehova nori, kad sutuoktiniai vienas kitą stipriai mylėtų ir kad ta meilė neblėstų visą gyvenimą (Pr 2:24; Mt 19:3–6). Todėl svetimavimas yra labai rimta nuodėmė. Kaip žinome, svetimauti draudė septintasis iš Dešimties įsakymų (Įst 5:18). Svetimautojas nusideda Dievui ir smarkiai užgauna savo sutuoktinį (Pr 39:7–9). Skausmas dėl antrosios pusės išdavystės gali neatlėgti daugybę metų.

⁶ Jehovai labai rūpi, kaip sutuoktiniai vienas su kitu elgiasi. Pavyzdžiui, jam buvo svarbu, kad izraelitai neskriaustų savo žmonų. Vyras, paisantis Įstatymo reikalavimų, turėjo mylėti žmoną ir su ja nesiskirti, nebent atsirasdavo kokia rimta priežastis (Įst 24:1–4; Mt 19:3, 8). Tokiu atveju išsiskirti jis galėjo, tik privalėjo duoti žmonai skyrybų raštą. Moteris, turinti tokį raštą, negalėjo būti apkaltinta paleistuvavimu. Be to, prieš įteikdamas jį žmonai, vyras, matyt, turėdavo pasitarti su miesto seniūnais. Šie dar galėdavo padėti porai santuoką išsaugoti. Kai kuriuos izraelitus, ketinančius skirtis su žmonomis iš savanaudiškų paskatų, Jehova perspėdavo, pavyzdžiui, per seniūnus arba pranašus. Bet kai kuriais atvejais Dievas nesikišdavo. Kad ir kaip buvo, jis tikrai matė paliktų žmonų širdgėlą ir ašaras (Mal 2:13–16).

7, 8. a) Ką Jehova buvo įsakęs tėvams? (Žiūrėk iliustraciją žurnalo viršelyje.) b) Ką sužinojome apie Jehovą?

⁷ Iš Įstatymo suprantame, kad Jehovai labai svarbi ir vaikų gerovė. Dievas įsakė tėvams rūpintis ne tik fiziniais, bet ir dvasiniais savo atžalų poreikiais. Kiekviena tinkama proga tėvai turėjo skiepyti vaikams pagarbą Įstatymui ir meilę Dievui (Įst 6:6–9; 7:13). Viena, už ką Jehova griežtai nubaudė izraelitus, buvo pasibaisėtinas jų elgesys su vaikais (Jer 7:31, 33). Vaikas jiems turėjo būti ne kaip koks daiktas, su kuriuo galima daryti ką nori, o brangintinas turtas, Jehovos dovana (Ps 127:3).

⁸ Ką sužinojome? Jehovai labai rūpi, kaip sutuoktiniai elgiasi vienas su kitu. Taip pat jis nori, kad tėvai mylėtų savo vaikus. Už elgesį su atžalomis tėvai turės Dievui atsiskaityti.

9–11. Kodėl Jehova įsakė negeisti svetimo?

⁹ Įsakymas negeisti svetimo. Paskutinis iš Dešimties įsakymų draudė geisti to, kas priklauso kitam (Įst 5:21; Rom  7:7). Duodamas šį įsakymą Jehova norėjo pamokyti kai ko svarbaus: jo tarnai turi saugoti savo širdį, tai yra kontroliuoti mintis ir jausmus. Dievas žino, kad nedoros mintys ir jausmai priveda prie blogų darbų (Pat 4:23). Jei žmogus puoselėja nederamus troškimus, tikėtina, kad galiausiai ims su kitais elgtis savanaudiškai ir beširdiškai. Būtent taip nutiko karaliui Dovydui. Apskritai jis buvo geras žmogus. Tačiau sykį užsigeidė svetimos moters, ir tas geismas pastūmėjo jį į nuodėmę (Jok 1:14, 15). Dovydas svetimavo, paskui bandė apgauti tos moters sutuoktinį ir netgi jį pražudė (2 Sam 11:2–4; 12:7–11).

¹⁰ Jehova žinojo, kada izraelitas sulaužydavo įsakymą, draudžiantį geisti svetimo. Juk Dievas geba matyti žmogaus širdį (1 Met 28:9). Minėtas įsakymas mokė jo garbintojus saugotis minčių, vedančių prie blogo elgesio. Akivaizdu, mūsų dangiškasis Tėvas labai išmintingas ir nori mums tik gero.

¹¹ Ką sužinojome? Jehova mato ne tik žmogaus išorę, bet ir tai, kas slypi jo širdyje (1 Sam 16:7). Jokia mintis, joks poelgis nėra nuo jo paslėptas. Dievas įžvelgia gerus mūsų bruožus ir nori, kad juos puoselėtume. Be to, jis ragina kontroliuoti nederamas mintis, kad jos neprivestų mūsų prie blogų darbų (2 Met 16:9; Mt 5:27–30).

12. Ką dar suprantame iš Mozės Įstatymo?

¹² Mozės Įstatymas taip pat liudija, kad Jehovai labai svarbus teisingumas (Ps 37:28; Iz 61:8). Savo tobulu pavyzdžiu jis mokė izraelitus elgtis su kitais teisingai. Kai žmonės laikėsi įsakymų, Jehova juos laimino. Ir priešingai, nepaisydami teisingų Dievo įstatų, izraelitai užsitraukdavo sau vargą. Atkreipkime dėmesį į dar du iš Dešimties įsakymų.

13, 14. a) Ko reikalavo pirmieji du iš Dešimties įsakymų? b) Kuo naudinga buvo tų įsakymų laikytis?

¹³ Įsakymas garbinti vien tik Jehovą. Pirmieji du iš Dešimties įsakymų reikalavo, kad izraelitai būtų atsidavę vien tik Jehovai, ir draudė garbinti stabus (Iš 20:3–6). Šiuos įsakymus Jehova davė ne dėl savo paties, o dėl izraelitų naudos. Kai būdavo Dievui ištikimi, jie klestėdavo; kai imdavo lenktis kitų tautų dievams, patirdavo visokiausių vargų.

¹⁴ Štai kanaaniečiai garbino bedvasius stabus, o ne vienintelį gyvąjį Dievą. Į jų apeigas įėjo pasibjaurėtinos orgijos ir vaikų aukojimas. Buvo akivaizdu, kad kanaaniečių moralė žlugusi (Ps 115:4–8). Panašiai atsitikdavo ir su izraelitais: kai nusisukdavo nuo Jehovos ir pradėdavo garbinti stabus, jie morališkai degraduodavo ir jų šeimos kentėdavo (2 Met 28:1–4). Tautos vadovai imdavo nebepaisyti Jehovos teisingumo normų ir piktnaudžiauti savo padėtimi – išnaudoti silpnus, lengvai pažeidžiamus tautiečius (Ez 34:1–4). Jehova buvo perspėjęs, kad baus tuos, kurie skriaudžia gynėjų neturinčias moteris ir vaikus (Įst 10:17, 18; 27:19). O kai izraelitai būdavo ištikimi Dievui ir teisingai elgdavosi vienas su kitu, jis dosniai juos laimindavo (1 Kar 10:4–9).

15. Ką sužinojome apie Jehovą?

¹⁵ Ką sužinojome? Nedera kaltinti Dievo už tai, kad kai kurie jo tarnai ima nepaisyti jo nustatytų normų ir daryti žalą  bendruomenei. Jehova mus myli ir žino, kada patiriame neteisybę. Jam skauda dėl mūsų – netgi labiau nei motinai, matančiai savo kenčiantį vaiką (Iz 49:15). Jehova galbūt neištaisys neteisybės iškart, bet galime neabejoti, kad nustatytu metu neatgailaujantys nusidėjėliai atsakys už padarytas skriaudas.

16–18. a) Kokias gyvenimo sritis aprėpė Mozės Įstatymo reikalavimai? b) Ką sužinojome apie Jehovą?

¹⁶ Mozės Įstatymo reikalavimai lietė kone visą izraelito gyvenimą, todėl buvo labai svarbu, kad Jehovos tautos seniūnai teisėjautų sąžiningai. Jie turėjo nagrinėti ne tik klausimus, susijusius su Dievo garbinimu, bet ir civilinius ieškinius bei kriminalinius nusikaltimus. Štai keli pavyzdžiai.

¹⁷ Jei kuris nors izraelitas nužudydavo žmogų, nebūdavo iškart baudžiamas mirtimi. Miesto seniūnai kruopščiai ištirdavo aplinkybes, kad nustatytų, ar yra pagrindo skirti jam tokią bausmę (Įst 19:2–7, 11–13). Seniūnai spręsdavo ir daugybę įvairiausių kasdienių reikalų – tiek viešus ginčus dėl nuosavybės, tiek privačius šeimyninius konfliktus (Iš 21:35; Įst 22:13–19). Jeigu seniūnai savo pareigas atlikdavo sąžiningai, o izraelitai laikydavosi Įstatymo, tauta džiaugdavosi gerove, ir šitaip buvo šlovinamas Jehova (Kun 20:7, 8; Iz 48:17, 18).

¹⁸ Ką sužinojome? Jehovai svarbi kiekviena mūsų gyvenimo sritis. Jis nori, kad su visais elgtumės teisingai ir nestokotume meilės. Dievas žino viską – net ir tai, kokie esame namie, kai kiti mūsų nemato ir negirdi (Hbr 4:13).

19–21. a) Kaip su tautiečiais turėjo elgtis Izraelio seniūnai ir teisėjai? b) Kokie Jehovos duoti įsakymai saugojo izraelitus nuo neteisybės? c) Ką sužinojome apie Jehovą?

¹⁹ Jehova norėjo apsaugoti izraelitus nuo žalingos aplinkinių tautų įtakos. Jose buvo įprasta iškraipyti teisingumą ir spręsti bylas šališkai. Izraelio seniūnams ir teisėjams taip elgtis buvo nevalia – Dievas reikalavo, kad Įstatymą jie taikytų teisingai. Sykiu jiems nederėjo būti pernelyg griežtiems ir šiurkštiems. Jie turėjo mylėti teisingumą (Įst 1:13–17; 16:18–20).

²⁰ Būdamas atjautus, Jehova davė įsakymų, kurie apsaugotų žmones nuo neteisybės. Pavyzdžiui, Mozės Įstatymas smarkiai apribojo galimybę melagingai apkaltinti žmogų padarius kokį nusikaltimą. Kaltinamasis turėjo teisę žinoti, kas jį kaltina (Įst 19:16–19; 25:1). Be to, nuteistas jis galėjo būti remiantis mažiausiai dviejų liudytojų parodymais (Įst 17:6; 19:15). O kaip tada, jei nusikaltimas  iš tiesų buvo įvykdytas, bet apie tai paliudijo tik vienas žmogus? Ar nusikaltėlis galėjo manyti išvengsiąs atsakomybės už piktadarystę? Vargu, juk tai, ką jis padarė, matė Jehova. Šeimoje spręsti įvairius konfliktus Jehova buvo pavedęs tėvui. Vis dėlto tam tikrais atvejais į reikalą įsikišti ir galutinį žodį tarti buvo įpareigoti miesto seniūnai (Įst 21:18–21).

²¹ Ką sužinojome? Jehova yra tobulas teisingumo pavyzdys – jo darbuose nėra neteisybės (Ps 89:15 [89:14, Brb]). Kiekvienam, kuris visada vadovaujasi jo normomis, Dievas atlygina geru. O tų, kurie turi atsakingų pareigų ir savo valdžia piktnaudžiauja, jis nepaliks nenubaustų (2 Sam 22:21–23; Ez 9:9, 10). Jei kas nors elgiasi nedorai, manydamas, kad bausmės išvengs, Jehova atėjus metui pašauks jį atsakyti (Pat 28:13). Neatgailaujantys nusidėjėliai netrukus sužinos, kaip „baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas“ (Hbr 10:30, 31).

22–24. a) Kokius dar žmones Įstatymas saugojo? b) Ką sužinojome apie Jehovą? c) Koks įspėjimas užrašytas Išėjimo 22:21–23 (22:22–24, Brb)?

²² Įstatymas labai saugojo ir tuos, kurie nepajėgė apsiginti patys, – našles, našlaičius ir svetimšalius. Izraelio teisėjams buvo liepta: „Nepažeisi ateivio ar našlaičio teisių; neimsi iš našlės drabužio užstatu“ (Įst 24:17). Labiausiai pažeidžiami tautos žmonės sulaukdavo  išskirtinio Jehovos dėmesio. Tų, kurie išdrįsdavo vargšus engti, Dievas reikalaudavo atsiskaityti. (Perskaityk Išėjimo 22:21–23 [22:22–24, Brb].)

²³ Įstatymas taip pat draudė bet kokią kraujomaišą ir šitaip gynė izraelitus nuo seksualinės prievartos (Kun 18:6–30). Aplinkinių tautų žmonės kraujomaišos nesmerkė ir net pateisino. Bet izraelitai į tokį elgesį turėjo žiūrėti kaip Jehova – laikyti tai pasibjaurėtinu nusikaltimu.

²⁴ Ką sužinojome? Jehova nori, kad tie, kam suteiktos atsakingos pareigos, su meile rūpintųsi jiems pavestaisiais. Dievas nekenčia seksualinio išnaudojimo. Jo valia yra, kad visiems, ypač silpniesiems, būtų garantuota apsauga ir kad su jais būtų elgiamasi teisingai.

25, 26. a) Kodėl galima sakyti, kad meilė ir teisingumas neatsiejami? b) Ką aptarsime antrame šios serijos straipsnyje?

²⁵ Meilė ir teisingumas vienas nuo kito neatsiejami. Jei esame tikri, kad Jehova visada elgiasi teisingai, mūsų meilė jam didėja. O meilė Dievui ir pagarba jo teisingoms normoms skatina mus mylėti kitus ir elgtis su jais teisingai.

²⁶ Mozės Įstatymo sandora padėjo izraelitams puoselėti artimą ryšį su Jehova. Tačiau jos galiojimo laikas buvo ribotas. Jėzui įvykdžius Įstatymą, Dievo tarnai jau nebebuvo tam teisynui pavaldūs (Rom 10:4). Jehova jį pakeitė kai kuo geresniu. Pasak apaštalo Pauliaus, Įstatymas buvo „būsimųjų gėrybių šešėlis“ (Hbr 10:1). Antrame šios serijos straipsnyje aptarsime keletą iš tų gėrybių. Taip pat pakalbėsime, kaip svarbu, kad meilė ir teisingumas vyrautų krikščionių bendruomenėje.