1. Su kokiais žmonėmis mums smagu bendrauti?

MUMS smagu bendrauti su tais, kuriems rūpi mūsų jausmai ir kurie nori mums gero. Tokie žmonės stengiasi įsijausti į mūsų padėtį, suprasti, kaip mąstome. Jie geba įžvelgti, kokios pagalbos mums reikėtų ir nieko nelaukdami ją suteikia – kartais nė neprašius. Tuos, kas moka parodyti atjautą *, labai vertiname. (Perskaityk 1 Petro 3:8.)

2. Kodėl parodyti atjautą kartais nelengva?

² Kadangi esame krikščionys, norime būti atjautūs. Bet kartais parodyti atjautą ne taip ir lengva. Kodėl? Viena, mes netobuli (Rom 3:23). Todėl turime kovoti su įgimtu polinkiu pirmiausia galvoti apie save. Kai kuriems išreikšti atjautą sunku, nes nebuvo to mokomi šeimoje arba patyrė kokių nors skaudžių išgyvenimų. Be to, mus gali veikti aplinkinių žmonių požiūris. Šiuo pabaigos metu daugelis yra savimylos ir kitų jausmai jiems nerūpi (2 Tim 3:1, 2). Kaip šias kliūtis įveikti ir išmokti parodyti kitiems atjautą?

3. a) Iš ko galime mokytis atjautos? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

³ Atjautos galime mokytis iš Jehovos ir jo Sūnaus Jėzaus Kristaus. Jehova yra meilės kupinas Dievas, todėl jis – geriausias pavyzdys, kaip įsijausti į kito padėtį (1 Jn 4:8). Jėzus tobulai atspindėjo Tėvo asmenybę  (Jn 14:9). Būdamas žemėje jis savo elgesiu parodė, kad žmogus gali nuoširdžiai atjausti kitą. Šiame straipsnyje visų pirma aptarsime, kaip Jehova ir Jėzus rodė atjautą. Tada pakalbėsime, kaip galime sekti jų pavyzdžiu.

4. Ką apie Jehovą suprantame iš Izaijo 63:7–9?

⁴ Iš Biblijos suprantame, kad Jehovai labai rūpi, ką jo tarnai išgyvena. Prisiminkime, kaip jis jautėsi matydamas, ką patiria izraelitai. Biblijoje rašoma: „Dėl jų vargų jis sielvartavo.“ (Perskaityk Izaijo 63:7–9.) Kiek vėliau per pranašą Zachariją Dievas pasakė: „Kas paliečia jus, paliečia mano akies vyzdį“ (Zch 2:8). Kaip vaizdingai pasakyta! Kas užgauna Jehovos garbintojus, tas užgauna jo paties jausmus.

5. Prašom pateikti pavyzdžių, ką Jehova darydavo matydamas savo tautos vargus.

⁵ Jehova ne tik atjaučia savo kenčiančius tarnus, bet ir skuba jiems į pagalbą. Kai izraelitai vergavo Egipte, Jehova matė jų skausmą ir panoro padėti. Mozei jis sakė: „Aš mačiau, kaip mano tauta vargsta Egipte, ir girdėjau, kaip jie skundžiasi [...]. Gerai žinau, kaip jie kenčia. Aš atėjau išvaduoti jų iš egiptiečių rankų“ (Iš 3:7, 8). Atjautos skatinamas Jehova išlaisvino savo tautą iš vergijos. Vėliau, kai izraelitai jau buvo įsikūrę Pažadėtojoje žemėje, juos ėmė puldinėti priešai. Kaip Jehova į tai reagavo? Biblijoje sakoma: „Jehova pagailėdavo izraelitų, regėdamas, kad tie aimanuoja ir kenčia nuo engėjų ir skriaudėjų.“ Dievas jautė gailestį savo tautai, todėl siuntė teisėjus, kad jie vaduotų izraelitus nuo priešų (Ts 2:16, 18).

6. Prašom pateikti pavyzdį, kaip Jehova atsižvelgė į savo tarno jausmus, nors šio požiūris nebuvo teisingas.

⁶ Jehova atsižvelgdavo į savo tarnų jausmus net ir tada, kai jų požiūris nebūdavo teisingas. Čia įsidėmėtinas Jonos pavyzdys. Dievas siuntė šį  pranašą į Ninevę, kad paskelbtų tenykščiams griežtą nuosprendį. Išgirdę Jonos žodžius, nineviečiai atgailavo ir Jehova jų pasigailėjo. Bet Jona dėl to nė kiek nesidžiaugė. Matydamas, kad jo pranašavimai nesipildo, „jis ėmė širsti“. Ką darė Jehova? Su pranašu jis elgėsi labai kantriai ir padėjo jam pataisyti savo požiūrį (Jon 3:10–4:11). Jona pamoką suprato ir net buvo Jehovos įkvėptas užrašyti šią istoriją mums pasimokyti (Rom 15:4). *

7. Ką suprantame iš to, kaip Jehova elgiasi su savo tarnais?

⁷ Iš to, kaip Jehova elgiasi su savo tarnais, akivaizdu, kad jis labai atjautus. Dievas supranta, ką kiekvienam iš mūsų tenka išgyventi. Jis įžvelgia, „kas iš tikrųjų glūdi žmogaus širdyje“ (2 Met 6:30). Jehova permato mūsų slapčiausias mintis ir jausmus, žino ribotumus ir, pasak Biblijos, neleis mūsų mėginti virš jėgų (1 Kor 10:13). Tai mus labai guodžia.

8–10. Kodėl galime tvirtinti, kad Jėzus mokėjo atjausti kitus?

⁸ Tarnaudamas žemėje Jėzus labai rūpinosi žmonėmis. Toks atjautus jis buvo bent dėl trijų priežasčių. Pirma, kaip jau minėjome, Jėzus buvo tobulas savo Tėvo atspindys. Jis, kaip ir Jehova, žmones labai mylėjo. Žinoma, Jėzus gėrėjosi viskuo, ką kartu su Jehova sukūrė, bet žmonėmis, kaip sakoma Biblijoje, jis tiesiog grožėte grožėjosi (Pat 8:31). Meilės skatinamas Jėzus norėjo suprasti, kaip kiti jaučiasi.

⁹ Antra, kaip ir Tėvas, Jėzus galėjo matyti, kas žmogaus širdyje. Jis gebėjo įžvelgti kito motyvus ir suprasti jausmus (Mt 9:4; Jn 13:10, 11). Pastebėjęs, kad žmogų kas nors slegia, Jėzus nelikdavo abejingas ir stengdavosi jį paguosti (Iz 61:1, 2; Lk 4:17–21).

¹⁰ Trečia, Jėzus pats patyrė įvairių žmonėms įprastų sunkumų. Iš visko sprendžiant, Jėzus augo neturtingoje šeimoje. Su savo tėvu Juozapu jis dirbo sunkų fizinį darbą (Mt 13:55; Mk 6:3). Tikėtina, kad dar prieš Jėzui pradedant savo tarnystę, Juozapas mirė. Jei taip, Jėzui buvo pažįstamas artimo žmogaus netekties skausmas. Be to, jis žinojo, ką reiškia gyventi su šeimos nariais, kurių nuomonė tikėjimo klausimais yra kitokia (Jn 7:5). Visa tai ir kiti dalykai padėjo Jėzui suprasti paprastų žmonių bėdas ir išgyvenimus.

11. Iš ko ypač matėsi, kad žmonės Jėzui rūpi? (Žiūrėk viršelio iliustraciją.)

¹¹ Kad Jėzui rūpi žmonės, ypač matėsi iš jo stebuklų. Juos Jėzus darė ne iš pareigos, o apimtas gailesčio kenčiantiems (Mt 20:29–34; Mk 1:40–42). Pagalvok: kokie jausmai galėjo paskatinti Jėzų pasivedėti toliau nuo minios vieną kurčią vyrą ir jį išgydyti? Arba kodėl jis prikėlė vienturtį našlės sūnų? (Mk 7:32–35; Lk 7:12–15)  Jėzui buvo gaila tų žmonių ir jis norėjo jiems padėti.

12. Iš ko, kaip rašoma Jono 11:32–35, buvo matyti, kad Jėzus suprato Mortos ir Marijos skausmą?

¹² Jėzus suprato, kokį sielvartą dėl brolio mirties jautė Morta ir Marija. Išvydęs jų ašaras, jis pravirko ir pats. (Perskaityk Jono 11:32–35.) Jėzus verkė ne dėl to, kad prarado artimą draugą, – juk žinojo, kad netrukus Lozorių prikels. Tąkart Jėzus verkė matydamas, kaip jam brangūs žmonės kenčia.

13. Kaip jaučiamės žinodami, kad Jėzus labai atjautus?

¹³ Akivaizdu, Jėzus yra labai atjautus. Mes mylime jį už tai, kad buvo toks geras žmonėms (1 Pt 1:8). Džiaugiamės žinodami, kad dabar Jėzus yra Dievo Karalystės Karalius. Jau greitai jis išvaduos mus iš visų kančių, kurias sukelia šios santvarkos valdovas Šėtonas. Jėzus geriausiai žino, kaip padėti žmonijai atsigauti, nes pats patyrė visokių mums įprastų vargų ir sunkumų. Kokie esame laimingi, kad turime Valdovą, kuris „geba atjausti mus dėl mūsų silpnumo“! (Hbr 2:17, 18; 4:15, 16)

14. Ką daryti mus skatina Efeziečiams 5:1, 2?

¹⁴ Jehovos ir Jėzaus pavyzdys skatina mus būti dar atjautesnius kitiems. (Perskaityk Efeziečiams 5:1, 2.) Tiesa, permatyti žmogaus širdies negalime, bet galime bandyti suprasti, kaip jis jaučiasi, kokios pagalbos jam reikėtų (2 Kor 11:29). Ir nors tenka gyventi egoizmo persmelktame pasaulyje, stengiamės įsiklausyti į šį raginimą: „Rūpinkitės ne vien savimi, bet ir kitais“ (Fil 2:4).

15. Kas ypač turi būti atjautūs?

¹⁵ Ypač atjautūs turi būti bendruomenės vyresnieji. Jie žino esą atskaitingi Jehovai už tai, kaip rūpinasi jo avimis (Hbr 13:17). Kad galėtų broliams ir sesėms padėti, vyresnieji turi stengtis juos suprasti. Iš ko tai matysis?

16. a) Kaip vyresnysis gali parodyti atjautą? b) Kodėl tai svarbu?

¹⁶ Atjautus vyresnysis skiria bendruomenės nariams laiko. Jis pasidomi, kaip bendratikiams einasi, ir atidžiai, kantriai juos išklauso. Tai ypač svarbu, kai brolis ar sesė nori išlieti širdį, bet neranda žodžių (Pat 20:5). Jei vyresnysis mielai aukoja laiką bendratikiams, stiprėja abipusis pasitikėjimas, tvirtėja draugystės ir meilės ryšys (Apd 20:37).

17. Už ką labiausiai broliai ir sesės vertina vyresniuosius? Prašom pateikti pavyzdį.

¹⁷ Daugelis brolių ir sesių sako, kad būtent už atjautą vyresniuosius vertina labiausiai. O kodėl? „Kai žinai, kad tave supras, daug lengviau jiems išsipasakoti, – sako Adelaidė ir priduria: – Iš to, kaip jie reaguoja į tavo žodžius, matai, kad jie tikrai tave atjaučia.“ Vienas brolis prisimena: „Kalbėdamas apie savo situaciją su vyresniuoju, pamačiau, kaip jo akyse ima tvenktis ašaros. To momento niekada nepamiršiu“ (Rom 12:15).

18. Kaip galime ugdytis atjautą?

 ¹⁸ Žinoma, ne tik vyresniesiems svarbu mokėti atjausti kitus. Atjautą ugdytis turime kiekvienas. Kaip tai daryti? Bandykime suprasti, ką mūsų šeimos nariams ir bendratikiams tenka išgyventi. Parodykime dėmesį bendruomenės jaunuoliams, taip pat sergantiems, pagyvenusiems ir artimo netekusiems broliams ir sesėms. Pasiteiraukime, kaip jie laikosi. Kai jie atveria širdį, atidžiai klausykimės. Tegu mato, kad išties stengiamės juos suprasti. Broliams ir sesėms padėkime kuo tik galėdami. Šitaip savo meilę parodysime darbais (1 Jn 3:18).

19. Kodėl, norint kitiems padėti, svarbu prie jų prisitaikyti?

¹⁹ Turėkime omenyje, kad prie žmonių, kuriems norime padėti, reikės prisitaikyti. Kodėl? Nes žmonės bėdas išgyvena skirtingai – vieni noriai išsipasakoja, o kiti apie savo jausmus kalbėti nėra linkę. Atsižvelgiant į tai, nederėtų žmogaus gluminti pernelyg asmeniškais klausimais, kad ir kaip norėtųsi padėti (1 Tes 4:11). O kaip tada, jei kas nors atveria širdį, bet mums sunku pritarti tam, ką jis sako? Atminkime: tai jo asmeninė nuomonė, jo jausmai. Atidžiai viską išklausykime ir neskubėkime jo žodžių užginčyti (Mt 7:1; Jok 1:19).

20. Ką aptarsime kitame straipsnyje?

²⁰ Gebėjimas kitą atjausti – labai gražus žmogaus būdo bruožas. Atjautūs norime būti ne tik su tikėjimo broliais ir sesėmis. Kitame straipsnyje aptarsime, kaip galime rodyti atjautą tiems, kam skelbiame gerąją naujieną.