Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

STUDIJŲ STRAIPSNIS NR. 13

Rodykime atjautą evangelizacijos tarnyboje

Rodykime atjautą evangelizacijos tarnyboje

„Jam pagailo žmonių [...], ir jis ėmė mokyti juos daugelio dalykų“ (MK 6:34).

GIESMĖ NR. 70 Ieškokite vertų žmonių

APŽVALGA *

1. a) Kokiu Jėzaus gebėjimu labai grožimės? b) Kokie atsitikimai byloja apie šį gražų Jėzaus bruožą?

MĄSTYDAMI apie Jėzaus asmenybę, bene labiausiai grožimės jo gebėjimu įsijausti į tai, ką patiria netobuli žmonės. Tarnaudamas žemėje jis džiaugdavosi su besidžiaugiančiais ir verkdavo su verkiančiais (Rom 12:15). Tąkart, kai 70 jo mokinių linksmi grįžo iš tarnybos, Jėzus „apimtas šventosios dvasios ėmė džiūgauti“ drauge su jais (Lk 10:17–21). O štai kitą sykį, išvydęs netekties skausmo kamuojamus Lozoriaus artimuosius, Jėzus „giliai atsiduso ir susigraudino“ (Jn 11:33).

2. Kas skatino Jėzų rodyti kitiems atjautą?

2 Kodėl Jėzus – tobulas vyras – mokėjo šitaip atjausti nuodėmingus žmones? Pirmiausia todėl, kad juos mylėjo. Kaip minėjome ankstesniame straipsnyje, jis žmonėmis grožėte grožėjosi (Pat 8:31). Meilės skatinamas Jėzus norėjo kuo geriau juos pažinti, suprasti, kaip jie mąsto. Apaštalas Jonas rašė, kad Dievo Sūnus „žinojo, kas slypi žmogaus širdyje“ (Jn 2:25). Jėzus išties gailėjo kitų. Žmonės jautė jo meilę, ir nemažai kas palankiai atsiliepė į gerąją naujieną apie Karalystę. Todėl galime daryti tokią išvadą: kuo atjautesni stengsimės būti, tuo sėkmingesnė bus mūsų evangelizacijos tarnyba (2 Tim 4:5).

3, 4. a) Kaip žiūrėsime į evangelizacijos tarnybą, jeigu būsime atjautūs? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

3 Apaštalas Paulius žinojo, kad skelbti kitiems gerąją naujieną yra jo pareiga. Ši pareiga tenka ir mums (1 Kor 9:16). Tačiau jeigu būsime atjautūs, liudysime ne vien dėl to, kad privalome, bet ir dėl to, kad norime parodyti žmonėms nuoširdų rūpinimąsi ir jiems padėti. Žinome, kad „didesnė laimė duoti negu imti“ (Apd 20:35). Jeigu dirbdami evangelizacijos darbą turėsime tai omenyje, patirsime daugiau džiaugsmo.

4 Šiame straipsnyje pakalbėsime apie tai, kaip galime rodyti atjautą tarnyboje. Pirmiausia aptarsime, kaip ją rodė Jėzus, o paskui – į kokius keturis dalykus būtina atkreipti dėmesį, jei norime sekti jo pavyzdžiu (1 Pt 2:21).

KAIP JĖZUS RODĖ ATJAUTĄ TIEMS, KURIUOS MOKĖ

Atjauta skatino Jėzų skelbti paguodos žinią. (Žiūrėk 5 ir 6 pastraipas.)

5, 6. a) Prašom papasakoti atsitikimą, kai Jėzus parodė žmonėms atjautą. b) Kodėl, remiantis pranašyste iš Izaijo 61:1, 2, Jėzui pagailo susirinkusiųjų?

5 Štai vienas Biblijoje aprašytas atsitikimas, bylojantis apie Jėzaus atjautą. Sykį jis ir jo mokiniai buvo labai pavargę. Jau kurį laiką jie skelbė gerąją naujieną ir buvo tiek įsitraukę į šį darbą, kad neturėjo laiko nė pavalgyti. Galiausiai Jėzus sėdo su mokiniais į valtį ir išplaukė į nuošalią vietą pailsėti. Tačiau didelė minia žmonių tenai atbėgo pirmiau už juos. Kaip Jėzus reagavo tą minią išvydęs? „Jam pagailo * žmonių, nes jie buvo lyg avys be piemens, ir jis ėmė mokyti juos daugelio dalykų“ (Mk 6:30–34).

6 Atkreipkime dėmesį, kodėl Jėzui pagailo tų žmonių. Pasakyta, kad „jie buvo lyg avys be piemens“. Galbūt kai kurie iš jų buvo vargšai, plušantys ilgas valandas, kad pasirūpintų savo šeimomis. Kitus gal slėgė artimojo netektis. Jeigu taip, Jėzui tikriausiai nebuvo sunku įsijausti į jų padėtį. Kaip minėjome ankstesniame straipsnyje, jam pačiam, tikėtina, teko patirti panašių sunkumų. Žmonės Jėzui labai rūpėjo, todėl jis norėjo juos guosti. (Perskaityk Izaijo 61:1, 2.)

7. Kaip galime sekti Jėzaus pavyzdžiu?

7 Ko iš Jėzaus pasimokome? Mes irgi gyvename tarp žmonių, kurie yra „lyg avys be piemens“, prislėgti visokiausių vargų. Žinome, kad juos galėtų paguosti žinia apie Karalystę (Apr 14:6). Todėl stengiamės sekti savo Mokytojo pavyzdžiu – iš gailesčio „varguoliui ir beturčiui“ skelbiame jiems gerąją naujieną (Ps 72:13). Suprantame, kaip jiems sunku, ir labai norime padėti.

KAIP MES GALIME RODYTI ATJAUTĄ

Išsiaiškinkime, kokios pagalbos žmogui reikia. (Žiūrėk 8 ir 9 pastraipas.)

8. Iš ko matysis, kad tarnyboje stengiamės rodyti atjautą? Prašom pailiustruoti.

8 Kaip galime rodyti atjautą evangelizacijos tarnyboje? Stenkimės įsijausti į mūsų pašnekovų padėtį ir elkimės su jais taip, kaip norėtume, kad elgtųsi su mumis * (Mt 7:12). Svarbu atminti keturis dalykus. Pirma, išsiaiškinkime, kokios pagalbos žmogui reikia. Galima sakyti, mūsų darbas yra panašus į gydytojo. Geras gydytojas stengiasi įsigilinti į kiekvieno paciento padėtį – užduoda klausimų ir atidžiai klausosi, kuo žmogus skundžiasi. Jis neskuba išrašyti vaistų. Galbūt net nusprendžia kurį laiką stebėti paciento būklę, kad nustatytų tikslią diagnozę, ir tik tada skiria reikiamą gydymą. Kai skelbiame gerąją naujieną, mes irgi turėtume atsižvelgti į kiekvieno pašnekovo aplinkybes ir požiūrį. Nebūtų protinga tikėtis, kad tie patys mūsų argumentai tiks visiems.

9. a) Kokio požiūrio į žmones derėtų vengti? b) Kas padėtų geriau pažinti pašnekovą ir kodėl tai svarbu?

9 Tarnyboje sutikę kokį žmogų, neskubėkime susidaryti apie jį nuomonės. Nemanykime, kad jau žinome, kokios jo aplinkybės, kokie įsitikinimai ir kuo jie pagrįsti (Pat 18:13). Kad geriau žmogų pažintume, užduokime taktiškų klausimų (Pat 20:5). Jei tinkama, galime pasiteirauti apie jo darbą, šeimą, aplinką, kurioje užaugo, pažiūras. Daugiau apie jį sužinoję suprasime, kodėl jam būtina išgirsti gerąją naujieną. Tada, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, galėsime įsijausti į to žmogaus padėtį ir suteikti reikalingą pagalbą. (Palygink su 1 Korintiečiams 9:19–23.)

Bandykime įsivaizduoti, ką mūsų pašnekovas išgyvena. (Žiūrėk 10 ir 11 pastraipas.)

10, 11. a) Kaip dar galime parodyti atjautą? b) Kuo, pasak 2 Korintiečiams 4:7, 8, mes skiriamės nuo kitų žmonių? c) Prašom pateikti pavyzdį, kaip atjauta gali paskatinti skelbti gerąją naujieną.

10 Antra, bandykime įsivaizduoti, koks to žmogaus gyvenimas. Galbūt pamatysime, kad jo situacija mums visai nesvetima. Juk mes irgi patiriame sunkumų, įprastų netobuliems žmonėms (1 Kor 10:13). Žinome, kad gyvenimas šiame pasaulyje gali būti labai sunkus ir be Jehovos pagalbos neištvertume. (Perskaityk 2 Korintiečiams 4:7, 8.) Kaip tad nelengva yra tiems, kas neturi artimo ryšio su Jehova! Kaip ir Jėzus, mes jaučiame jiems gailestį ir norime pradžiuginti juos geromis žiniomis iš Biblijos (Iz 52:7).

11 Štai brolio vardu Sergejus pavyzdys. Prieš sužinodamas tiesą jis buvo labai drovus, sunkiai bendraudavo. Vis dėlto jis priėmė pasiūlymą studijuoti Bibliją. Sergejus sako: „Gilindamasis į Bibliją supratau, kad krikščionys privalo kalbėti apie savo tikėjimą su kitais. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad niekad to nesugebėsiu.“ Bet jis vis mąstydavo apie žmones, kurie dar negirdėjo tiesos, ir koks sunkus jų gyvenimas be Jehovos. Brolis sako: „Tai, ką sužinojau, teikė man laimę ir vidinę ramybę. Supratau, kad ir kiti turi tą tiesą sužinoti.“ Sergejaus širdyje radosi vis daugiau atjautos, sykiu ir daugiau drąsos skelbti gerąją naujieną. „Mano nuostabai, – sako brolis, – pasakodamas žmonėms apie Bibliją įgijau daugiau pasitikėjimo savimi. Be to, nauji įsitikinimai tvirčiau šaknijosi mano širdyje.“ *

Kad žmogus perprastų Biblijos mokymus, gali prireikti laiko. (Žiūrėk 12 ir 13 pastraipas.)

12, 13. Kodėl turime būti kantrūs, kai mokome žmones Biblijos tiesų? Prašom pailiustruoti.

12 Trečia, Biblijos tiesų mokykime kantriai. Atminkime, apie kai kurias mums gerai žinomas tiesas mūsų pašnekovai, galimas dalykas, nėra nė girdėję. Be to, daugelis savo įsitikinimus labai brangina ir tikriausiai mano, kad jų religija suvienija juos su šeimos nariais, tautiečiais ar bendruomene. Kaip galėtume tokiems žmonėms padėti?

13 Pagalvokime: kai seną, sukrypusį tiltą reikia pakeisti nauju, dažnai senojo iškart neišardo, kad vykstant statybai juo dar būtų galima naudotis. Jis nugriaunamas tik nutiesus naują tiltą. Panašiai ir su žmonėmis: jeigu norime, kad jie atsisakytų senų įsitikinimų, kuriuos taip brangino, pirmiau padėkime jiems suprasti naujas, anksčiau negirdėtas Biblijos tiesas ir jų vertę. Tik tada jie bus pasirengę keisti savo pažiūras. Žinoma, tam gali reikėti laiko ir nuolatinės mūsų pagalbos (Rom 12:2).

14, 15. Kaip galime samprotauti su tais, kurie nežino, kad ateityje žmonės amžinai gyvens žemėje?

14 Atjauta skatins mus būti kantrius ir supratingus. Nesitikėsime, kad išgirdę Biblijos mokymus žmonės iškart juos perpras ir su viskuo sutiks. Kalbėsimės su jais ne kartą ir remdamiesi Biblijos eilutėmis padėsime jiems patiems prieiti prie teisingų išvadų. Pavyzdžiu paimkime mokymą, kad žemė bus paversta rojumi ir kad žmonės čia gyvens amžinai. Apie tokį Dievo sumanymą daugelis nė nežino. Vieni galbūt įsitikinę, kad su mirtimi viskas baigsis. Kiti gal mano, kad visi geri žmonės eis į dangų. Kaip šiuo klausimu galėtume su jais pasamprotauti?

15 Vienas brolis pasidalijo štai tokiu paveikiu metodu. Visų pirma jis perskaito Pradžios 1:28. Tada paklausia pašnekovo: „Kur, jūsų manymu, Dievas norėjo, kad žmonės gyventų? Ir koks tas gyvenimas turėjo būti?“ Dauguma žmonių atsako: „Žemėje. Ir gyvenimas turėjo būti geras.“ Paskui brolis perskaito Izaijo 55:11 ir paklausia, ar Dievo sumanymas pasikeitė. Pašnekovas paprastai atsako, kad nepasikeitė. Galiausiai brolis perskaito Psalmyno 37:10, 11 ir paklausia, kokia ateitis žmonijos laukia. Šitaip naudodamasis Biblijos eilutėmis, brolis padėjo ne vienam suprasti: Dievas tebenori, kad geri žmonės amžinai gyventų žemėje, paverstoje rojumi.

Net ir vienu gražiu poelgiu galima laimėti daug gera. (Žiūrėk 16 ir 17 pastraipas.)

16, 17. Kaip galėtume praktiškai pritaikyti žodžius iš Patarlių 3:27? Prašom pateikti pavyzdį.

16 Ketvirta, atjautą parodykime darbais. Pavyzdžiui, jeigu atėjome pas žmogų jam nepatogiu metu, galime atsiprašyti ir paklausti, koks laikas būtų patogesnis. O jei namų šeimininkui reikia kokios paslaugos? Arba jeigu jis negali išeiti iš namų ir jam reikia padėti sutvarkyti kokį reikalą? Galėtume pasisiūlyti į pagalbą. (Perskaityk Patarlių 3:27.)

17 Kiek gera gali duoti vienas gražus poelgis, byloja štai toks pavyzdys. Mūsų sesė, atjautos skatinama, parašė laišką šeimai, netekusiai kūdikio. Laiške ji pacitavo keletą paguodžiančių Biblijos eilučių. Koks buvo tos šeimos atsakas? Gedinti motina rašė: „Vakar buvo siaubinga diena. Nė neįsivaizduojate, kaip jūsų laiškas mus paveikė. Nerandu žodžių jums padėkoti ar apsakyti, kiek daug mums tai reiškia. Laišką vakar perskaičiau bent dvidešimt kartų. Negalėjau patikėti, kokie malonūs, šilti ir kupini paguodos buvo jūsų žodžiai. Ačiū jums iš visos širdies.“ Neabejokime, kad įsijausdami į žmogaus išgyvenimus ir jam padėdami pasieksime daug gera.

DARYK, KĄ GALI, IR NENUSIMINK

18. Ko, kaip rašoma 1 Korintiečiams 3:6, 7, svarbu nepamiršti?

18 Mes, žinoma, labai stengiamės padėti žmonėms pažinti Dievą. Bet svarbu prisiminti, kad didžiausią darbą čia atlieka pats Jehova. (Perskaityk 1 Korintiečiams 3:6, 7.) Tai Dievas patraukia žmones prie savęs (Jn 6:44). Be to, ar žmogus įsiklausys į gerąją naujieną, priklauso nuo jo širdies (Mt 13:4–8). Nepamirškime, kad Jėzus buvo pats geriausias visų laikų mokytojas, bet dauguma į jo skelbiamą žinią vis tiek neįsiklausė. Taigi nereikėtų pernelyg nusiminti, jei žmonės mūsų siūlomos pagalbos nepriima.

19. Kodėl verta tarnyboje rodyti atjautą?

19 Tarnyboje rodyti atjautą išties verta. Evangelizacijos darbas mums bus malonesnis, patirsime, kaip smagu yra stengtis dėl kitų. O tiems, kurių širdis pasirengusi, padėsime priimti tiesą, vedančią į amžiną gyvenimą (Apd 13:48). Tad „kol turime galimybę, darykime gera visiems“ (Gal 6:10). Šitaip teiksime šlovę savo dangiškajam Tėvui ir būsime laimingi (Mt 5:16).

GIESMĖ NR. 64 Džiaugsminga pjūtis

^ pstr. 5 Jei esame atjautūs, tikėtina, kad mūsų tarnyba bus veiksmingesnė ir patirsime daugiau džiaugsmo. Kodėl galime taip sakyti? Šiame straipsnyje aptarsime, ko mus pamoko Jėzaus pavyzdys. Taip pat panagrinėsime keturis dalykus, kuriuos verta turėti omenyje skelbiant žmonėms gerąją naujieną.

^ pstr. 5 SĄVOKOS PAAIŠKINIMAS. Gailėti reiškia užjausti kitą dėl to, kad jam sunku arba kad patiria neteisybę. Gailestis gali paskatinti žmogų kaip tik įmanoma padėti kenčiančiam.

^ pstr. 8 Skaityk straipsnį „Tarnyboje vadovaukimės aukso taisykle“ 2014 m. gegužės 15 d. Sargybos bokšto numeryje.