Žodis „amen“ reiškia „tebūnie“, „tikrai“, „iš tiesų“. Jis kilęs iš hebrajiško žodžio, kurio reikšmė – „būti ištikimam“, „būti patikimam“. „Amen“ būdavo vartojamas ir teisinėje kalboje. Davęs kokią priesaiką, žmogus pasakydavo „amen“ ir taip patvirtindavo, kad kalba tiesą ir prisiima visą atsakomybę už tai, ką pasakė (Sk 5:22). Toks pasižadėjimas įpareigojo žmogų duoto žodžio laikytis (Neh 5:13).

Įsimintinas įvykis, kai buvo tariamas „amen“, užrašytas Pakartoto Įstatymo knygos 27-ame skyriuje. Įėję į Pažadėtąją žemę, izraelitai turėjo susirinkti slėnyje tarp dviejų kalnų – Ebalo ir Garizimo – ir klausytis skaitomo Įstatymo. Bet ne vien klausytis. Iš izraelitų buvo tikimasi, kad jie garsiai pasakys sutinkantys su tuo, kas Įstatyme rašoma. Taip jie ir padarė: išgirdę, ko susilauks, jei nebus Dievui klusnūs, žmonės sakė: „Amen!“ (Įst 27:15–26). Tik įsivaizduokime, kaip įspūdingai turėjo skambėti šis tūkstantinės vyrų, moterų ir vaikų minios atsakymas! (Joz 8:30–35) To įvykio tauta tikriausiai niekada nepamiršo. Duoto žodžio izraelitai laikėsi. Apie tai Biblijoje rašoma: „Izraelis tarnavo Jehovai per visas Jozuės dienas ir per visas dienas seniūnų, kurie Jozuę pergyveno ir buvo matę visa, ką Jehova padarė Izraelio labui“ (Joz 24:31).

Tardamas „amen“, savo žodžių teisingumą patvirtindavo ir Jėzus. Tik jis tą darydavo kitaip, nei buvo įprasta. Žodį „amen“ (išvertus į lietuvių kalbą – „iš tiesų“)  Jėzus tardavo ne pasakęs kokį teiginį, o prieš jį sakydamas. Kartais tą žodį pasakydavo dukart (išvertus į lietuvių kalbą – „iš tiesų, iš tiesų“) (Mt 5:18; Jn 1:51). Taip Jėzus patikindavo savo klausytojus, kad kalba gryną tiesą. Jis pagrįstai galėjo taip sakyti, nes buvo įgaliotas išpildyti visus Dievo pažadus (2 Kor 1:20; Apr 3:14).

Izraelitai sakydavo „amen“ ir tada, kai susirinkdavo pašlovinti Jehovos ir jam melsdavosi (Neh 8:6; Ps 41:13). Viešos maldos pabaigoje visi vienu balsu tardami „amen“ išreikšdavo savo pritarimą maldos žodžiams, lyg jie būtų jų pačių. Taigi prisidėti prie Dievo šlovinimo galėjo visi susirinkusieji, ir tai juos suvienydavo. Prisiminkime vieną įvykį iš Biblijos. Kai karalius Dovydas atgabeno į Jeruzalę Jehovos Skrynią, buvo surengtos iškilmės. Ta proga Dovydas sukūrė nuoširdžią padėkos giesmę Jehovai (1 Met 16:8–36). Giesmės žodžiai žmones labai sujaudino. Biblijoje rašoma: „Visa tauta atsakė: ‘Amen!’ ir šlovino Jehovą.“ Šitaip izraelitai galėjo vieningai pagarbinti savo Dievą, ir tai dar labiau pakėlė jiems dvasią.

Pirmojo amžiaus krikščionys, kaip ir senovės izraelitai, irgi tarė „amen“ šlovindami Jehovą. Šį žodį dažnai randame Biblijos rašytojų laiškuose (Rom 1:25; 16:27; 1 Pt 4:11). Apreiškimo knygoje skaitome, kad ir dvasinės būtybės, danguje skelbdamos Jehovos šlovę, taria: „Amen! Šlovinkite Jahą!“ (Apr 19:1, 4). Pirmųjų krikščionių sueigose žodžiu „amen“ buvo įprasta užbaigti maldas (1 Kor 14:16). Bet jie to nedarė mašinaliai.

Iš to, ką sužinojome apie „amen“ kilmę ir apie tai, kokiomis aplinkybėmis Dievo tarnai jį tardavo įvairiais laikais, suprantame, kodėl šis maldos pabaigoje sakomas žodis toks reikšmingas. Kai juo užbaigiame  savo pačių maldą, tai reiškia, kad pasakėme, ką norėjome pasakyti. O kai ištariame „amen“, nors ir tylomis, po viešos maldos, parodome, kad joje išsakytoms mintims pritariame. Aptarkime keletą priežasčių, dėl ko dar mūsų „amen“ yra reikšmingas.

Mūsų „amen“ rodo, kad esame dėmesingi ir Dievą garbiname sąmoningai. Kadangi norime „amen“ ištarti nuoširdžiai, per viešą maldą būsime susikaupę, atidžiai klausysimės, kas sakoma, elgsimės pagarbiai.

Drauge tardami „amen“, tampame dar vieningesni. Kai sakoma vieša malda, visi bendruomenės nariai girdi tą patį, ir tai juos suvienija (Apd 1:14; 12:5). Tas vienybės jausmas dar sustiprėja, kai maldos gale kartu ištariame „amen“ – nesvarbu, garsiai ar tyliai. Tai, kad šitaip vieningai į Jehovą kreipiamės, jam gali būti dar viena priežastis mus išklausyti.

Sakydami „amen“ pašloviname Jehovą. Dievas mato viską, ką jo šlovei darome (Lk 21:2, 3). Jis žino ir mūsų paskatas – tai, kas mūsų širdyje. Net jeigu sueigos programos klausomės telefonu, neabejokime, kad mūsų nuoširdų „amen“ Jehova girdi. Tardami šį žodį, pašloviname Dievą kartu su broliais ir sesėmis, susirinkusiais Karalystės salėje.

Mūsų „amen“ iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nereikšmingas, bet iš tiesų yra labai svarbus. Veikale Insight on the Scriptures sakoma, kad Dievo tarnai šiuo vienu žodžiu gali „išreikšti širdyje esantį pasitikėjimą, pritarimą ir tvirtą viltį“. Tegu Jehovai kaskart būna gera girdėti mūsų tariamą „amen“ (Ps 19:14).