1, 2. a) Iš ko matyti, kad žmonės trokšta atjautos ir patys geba ją rodyti? b) Ką patiria kai kurie vaikai?

VISI iš prigimties norime, kad mus suprastų ir atjaustų. O kai tokios paguodos reikia kitiems, gebame ją suteikti. Pagalvokime, ką daro mažas vaikas, kai įsižaidęs pargriūva ir nusibrozdina kelį. Ašarodamas jis iškart bėga pas mamą ar tėtį. Tėvai, aišku, žaizdos neužgydys, bet vaiką paguos ir nuramins. Galbūt paklaus, kas atsitiko, nušluostys ašaras, apkabins, žaizdą aptvarstys. Neilgai trukus vaikas nurims ir gal net eis žaisti toliau. O žaizda per laiką užgis.

² Liūdna, bet kai kurie vaikai nukenčia kur kas labiau – jie būna seksualiai išnaudojami. Ar vaikas tai patirtų vieną kartą, ar būtų išnaudojamas metų metus, tokia prievarta palieka gilius emocinius randus. Kai kuriais atvejais skriaudikas būna nubaudžiamas, bet kartais bausmės išvengia. Kad ir kaip būtų, seksualinės prievartos pasekmes žmogus gali jausti net suaugęs.

3. a) Ko, pasak 2 Korintiečiams 1:3, 4, Jehova nori? b) Kokius klausimus aptarsime?

³ Ar krikščionis, kuris vaikystėje patyrė seksualinę prievartą ir iki šiol kenčia emocinį skausmą, gali tikėtis kokios pagalbos? Be abejo. (Perskaityk 2 Korintiečiams 1:3, 4.) Jehova nori, kad visi jo tarnai jaustųsi mylimi ir reikiamu metu sulauktų paguodos. Dabar aptarkime tris klausimus: 1) kokie gali būti vaikystėje  patirto seksualinio išnaudojimo padariniai? 2) iš ko tokie žmonės galėtų tikėtis paguodos? 3) kaip konkrečiai būtų galima jiems padėti?

4, 5. a) Kodėl tiems, kas vaikystėje patyrė prievartą, paguodos gali reikėti net ir po daugelio metų? b) Kokią įtaką išnaudojimas gali padaryti vaiko pasitikėjimui žmonėmis?

⁴ Kai kuriems, kas vaikystėje patyrė seksualinę prievartą, atjautos ir paguodos gali reikėti net ir praėjus daugeliui metų. Kodėl taip yra? Būtina turėti omenyje, kad vaikas – tai ne suaugęs žmogus, ir padaryta skriauda jį paveikia kitaip. Aptarkime kaip.

⁵ Vaikui svarbu jausti artimą ryšį su tais, kurie jį augina, ir jais pasitikėti. Turėdamas tokį ryšį, vaikas jaučiasi saugus ir mokosi pasitikėti tais, kurie juo rūpinasi (Ps 22:9). Deja, seksualinę prievartą vaikai dažniausiai patiria namuose, išnaudotojai būna jų artimieji ar šeimos draugai. Patyręs tokią prievartą, vaikas ima nebepasitikėti žmonėmis, ir šis jausmas išlieka daugelį metų.

6. Kokią žalą išnaudojimas padaro vaiko psichikai?

⁶ Vaiko psichika yra lengvai pažeidžiama. Versdamas vaiką atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus, išnaudotojas padaro jam didžiulę žalą, nes vaikas dar nesupranta, kas yra lytiniai santykiai, ir nėra jiems subrendęs nei fiziškai, nei emociškai. Seksualinė prievarta gali iškreipti vaiko požiūrį į lytinius santykius, į save patį ir į visus, kas tik norėtų su juo susidraugauti.

7. a) Kodėl piktavaliam žmogui visai nesunku vaiką apgauti? b) Kokių melagysčių išnaudotojas gali vaikui prikalbėti? c) Kaip tokios melagystės gali paveikti vaiko mąstymą?

⁷ Vaikas dar nemoka tinkamai įvertinti situacijos ir numatyti pavojaus (1 Kor 13:11). Dėl to piktavaliam žmogui visai nesunku jį apgauti. Išnaudotojas gali prikalbėti visokių melų, pavyzdžiui, sakyti vaikui, kad jis pats dėl visko kaltas, kad tai, kas vyksta, jis turi laikyti paslaptyje, kad niekas juo nepatikės, jei mėgins kam nors skųstis, kad niekam tai nerūpi arba kad lytiniai santykiai tarp suaugusiojo ir vaiko yra normali meilės išraiška. Tokios melagystės smarkiai paveikia vaiko mąstymą – jis gali daug metų tikėti, kad visa tai tiesa, ir manyti esąs niekam tikęs, susitepęs, nevertas niekieno meilės ir paguodos.

8. Kodėl neabejojame, kad Jehova gali paguosti visus, kurie kenčia?

⁸ Išties, seksualinis vaikų išnaudojimas yra sunkus nusikaltimas, kurio padariniai labai žalingi ir ilgalaikiai. Šiandien ši blogybė įsikerojusi visame pasaulyje, ir tai aiškiai byloja, kad gyvename paskutinėmis dienomis, kai pildosi šie Biblijos žodžiai: „Žmonės bus [...] nemylintys artimųjų“, „piktadariai ir apsimetėliai eis blogyn“ (2 Tim 3:1–5, 13). Labai gaila, kad tiek daug žmonių įkliūva į Šėtono spąstus ir ima daryti, kas jam patinka. Bet atminkime, kad Jehova yra daug galingesnis už piktavalius žmones ir patį Šėtoną ir mato visas jų nedorybes. Galime neabejoti, kad Dievas gerai žino, ką mums tenka išgyventi, ir prireikus paguos. Labai džiaugiamės galėdami tarnauti visokios paguodos Dievui. Pasak Biblijos,  „jis guodžia mus, kai patiriame visokių išmėginimų, kad ir mes ta Dievo teikiama paguoda galėtume guosti visus išmėginimų prislėgtus“ (2 Kor 1:3, 4). Dabar pakalbėkime, ką Jehova pasitelkia, kad prislėgtuosius paguostų.

9. Kaip, pasak Psalmyno 27:10, Jehova elgiasi su tais, kuriais šeimos nariai nesirūpina?

⁹ Atjautos ir paguodos ypač reikia tiems, kas buvo išnaudojami artimų žmonių ir nesulaukė tėvų pagalbos. Psalmininkas Dovydas buvo tikras, kad jį visada paguos Jehova, ir tikėjo, kad tuos, kuriais šeimos nariai nesirūpina, jis priims savo globon. (Perskaityk Psalmyno 27:10.) Tokią Jehovos globą jaučiame, kai į pagalbą mums ateina ištikimi jo tarnai – mūsų bendratikiai. Jie mums yra tarsi šeima. Jėzus irgi sakė, kad tie, kas drauge su juo vykdo dangiškojo Tėvo valią, jam yra broliai, seserys ir motina (Mt 12:48–50).

10. Kaip apaštalas Paulius apibūdino savo kaip vyresniojo tarnystę?

¹⁰ Kad krikščionių bendruomenė gali būti kaip šeima, byloja tai, koks ryšys siejo apaštalą Paulių su bendratikiais. Paulius buvo darbštus, Dievui atsidavęs vyresnysis. Jis rodė kitiems puikų pavyzdį ir net buvo Dievo įkvėptas užrašyti tokį raginimą: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip aš seku Kristaus“ (1 Kor 11:1). Štai kokiais žodžiais Paulius apibūdino savo kaip vyresniojo tarnystę: „Elgėmės su jumis švelniai – lyg motina, maitinanti ir globojanti savo vaikus“ (1 Tes 2:7). Panašiai vyresnieji elgiasi ir šiandien. Naudodamiesi Biblija ir kalbėdami šiltai, maloniai, jie guodžia prislėgtus bendratikius.

11. Iš kur žinome, kad guosti bendratikius gali ne vien vyresnieji?

¹¹ Bet ar guosti tuos, kas patyrė seksualinę prievartą, gali tik vyresnieji? Ne. Biblija mus visus įpareigoja: „Guoskite vienas kitą“ (1 Tes 4:18). Pavyzdžiui,  emocinio skausmo kamuojamas seses gali labai pastiprinti dvasingos jų bendratikės. Biblijoje paminėtas ne vienas atvejis, kai moterys guodė tuos, kurie prislėgti (Job 42:11). Ir pats Jehova save palygino su motina, guodžiančia sūnų (Iz 66:13). Kaip jam malonu matyti atjaučias krikščiones, negailinčias paguodos žodžių savo tikėjimo sesėms! Kai kuriais atvejais vyresnieji gali asmeniškai paprašyti kokios dvasingos sesės pastiprinti sielvartaujančią bendratikę. *

12. Ką turėsime omenyje bendraudami su prislėgtu bendratikiu?

¹² Jeigu apie tam tikrus dalykus bendratikis nenorės pasakoti, mes, žinoma, gerbsime jo privatumą ir per daug neklausinėsime (1 Tes 4:11). Iš Biblijos sužinome, kad yra ir kitų būdų, kaip galėtume kenčiančiam žmogui padėti ir jį paguosti. Aptarkime penkis iš jų.

13. a) Kokią pagalbą, kaip rašoma 1 Karalių 19:5–8, angelas suteikė pranašui Elijui? b) Ko iš šio pasakojimo pasimokome?

¹³ Padarykime bendratikiui ką nors gera. Sykį pranašas Elijas, gelbėdamas savo gyvybę, atbėgo į dykumą. Jis buvo toks nusiminęs, kad troško mirties. Jehova atsiuntė pas jį savo angelą ir šis jam padėjo – parūpino pranašui šilto maisto ir paragino valgyti. (Perskaityk 1 Karalių 19:5–8.) Iš šio pasakojimo suprantame, kad kartais ir nedidelė paslauga gali duoti daug gera. Galbūt galėtume pavaišinti brolį ar sesę pietumis, pradžiuginti maža dovanėle ar parašyti atviruke keletą prasmingų žodžių. Jeigu kalbėti asmeniškomis ar jautriomis temomis mums nejauku, tokios mažos geradarystės patikins prislėgtąjį, kad jį mylime ir apie jį galvojame.

14. Ko dar galime pasimokyti iš pasakojimo apie Eliją?

¹⁴ Padėkime prislėgtajam jaustis saugiam ir atsipalaidavusiam. Iš pasakojimo apie pranašą Eliją pasimokome dar kai ko. Jehova stebuklingai sustiprino pranašą, kad šis turėtų jėgų nukeliauti iki pat Horebo kalno. Toje atokioje vietoje, kur Dievas kadaise buvo sudaręs sandorą su Izraelio tauta, pranašas turbūt jautėsi saugus. Pagaliau jis buvo toli nuo visų, kas kėsinosi į jo gyvybę. Kokią pamoką įžvelgiame? Jei norime prievartą patyrusį žmogų paguosti, pirmiausia svarbu padėti jam pasijausti saugiam. Vyresniesiems dera turėti omenyje, kad viena sesė, pavyzdžiui, bus labiau atsipalaidavusi namuose prie arbatos puodelio, o kita – Karalystės salėje.

15, 16. Ką reiškia būti geru klausytoju?

¹⁵ Būkime geri klausytojai. Biblijoje mums primenama: „Kiekvienas būkite pasirengęs klausytis, neskubėkite kalbėti“ (Jok 1:19). Pamąstykime: ar mokame kitą išklausyti? Kas nors gal manys, kad tai nereikalauja jokių pastangų – užtenka tik ramiai sėdėti, žiūrėti į pašnekovą ir nieko nesakyti. Bet būti geru klausytoju reiškia šį tą daugiau. Prisiminkime, ką darė Jehova, kai Elijas išliejo jam savo skausmą ir nerimą. Dievas matė, kad pranašas išsigandęs, jaučiasi vienišas ir mano, kad visa jo  tarnystė buvo veltui. Visus šiuos nuogąstavimus Jehova išsklaidė, taip parodydamas, kad Eliją myli ir iš tikrųjų jo klausosi (1 Kar 19:9–11, 15–18).

¹⁶ O kaip mes galėtume parodyti atjautą ir meilę bendratikiui, kuris mums išsipasakoja? Kartkartėmis galėtume taktiškai įterpti keletą malonių žodžių, pavyzdžiui: „Labai gaila, kad tau taip nutiko.“ Taip pat galėtume užduoti vieną ar kelis klausimus, kad įsitikintume, ar teisingai supratome, ką draugas nori pasakyti. Galėtume paklausti: „Ar turėjai omenyje, kad...?“, arba: „Ar gerai supratau, kad...?“ Tada žmogus matys, kad jo klausaisi ir stengiesi jį suprasti (1 Kor 13:4, 7).

17. Kodėl svarbu būti kantriems ir neskubėti kalbėti?

¹⁷ Vis dėlto prisiminkime Biblijos raginimą: „Neskubėkite kalbėti.“ Nepertraukime žmogaus norėdami ką nors patarti ar pataisyti jo požiūrį. Ir būkime kantrūs. Kai Elijas liejo Jehovai širdį, jo žodžiai buvo kupini nerimo ir baimės. Dievas pranašą išklausė ir sustiprino jo tikėjimą. Netrukus Elijas savo jausmus išsakė dar kartą – vėl tais pačiais žodžiais (1 Kar 19:9, 10, 13, 14). Ką iš to suprantame? Kai kurie jaučia poreikį savo skausmą išlieti ne vieną kartą. Tokiais atvejais mes, kaip ir Jehova, kantriai klausysimės. Nepulsime spręsti žmogaus problemų, verčiau stengsimės jį atjausti ir suprasti (1 Pt 3:8).

18. Kokia malda gali sustiprinti prislėgtą žmogų?

¹⁸ Drauge nuoširdžiai pasimelskime. Kartais prislėgtam žmogui būna sunku melstis. Jis gali manyti esąs nevertas kreiptis į Jehovą. Kad padėtume tokiam žmogui pasijausti geriau, pasimelskime drauge su juo ir maldoje minėkime jį vardu. Pasakykime Jehovai,  koks brangus tas žmogus yra mums ir visai bendruomenei. Prašykime Dievą, kad nuramintų savo tarną ir suteiktų jam paguodos. Tokia malda išties gali žmogų sustiprinti (Jok 5:16).

19. Kaip rasti tinkamų paguodos žodžių?

¹⁹ Kalbėkime gydančiais žodžiais. Prieš ką nors sakydami, gerai pagalvokime. Neapgalvota kalba gali žmogų sužeisti, o maloni – pagydyti (Pat 12:18). Prašykime Jehovą, kad padėtų rasti malonių, paguodos ir atjautos kupinų žodžių. Sykiu nepamirškime, kad paveikesnių už Biblijoje užrašytus Jehovos žodžius vargu ar rasime (Hbr 4:12).

20. a) Kaip gali jaustis prievartą patyrę žmonės? b) Ką norime tokiems žmonėms priminti?

²⁰ Dėl to, kad praeityje patyrė prievartą, kai kurie gali jaustis susitepę, niekam tikę, nemylimi ir apskritai neverti meilės. Bet iš tiesų taip nėra. Biblijos žodžiais patikinkime tokius žmones, kad Jehova juos labai vertina. (Žiūrėk skyrelį „ Biblijos teikiama paguoda“.) Prisiminkime, kaip angelas sustiprino jėgų netekusį ir nusiminusį pranašą Danielių. Jehova norėjo, kad jo tarnas žinotų, koks yra jam brangus (Dan 10:2, 11, 19). Emocinį skausmą kenčiantys mūsų broliai ir sesės Dievui irgi labai brangūs.

21. a) Ko netrukus susilauks atgailos nerodantys piktadariai? b) Ką turime stengtis daryti?

²¹ Kitus guosdami jiems primename, kad Jehova juos myli. Nepamirškime, kad Dievas yra teisingas. Jam pro akis nepraslysta jokia piktadarystė – nė vienas atgailos nerodantis išnaudotojas neliks nenubaustas (Sk 14:18). O kol Dievas teisingumą įvykdys, kaip galėdami stenkimės rodyti meilę tiems, kas patyrė prievartą. Kokia paguoda žinoti, kad Jehova išgydys visus, kurie nukentėjo nuo Šėtono ir jo valdomo pasaulio! Jau greitai tie skausmingi išgyvenimai pasimirš ir išdils iš širdies (Iz 65:17).