1, 2. Kas, pasak 1 Petro 4:7, 8, padės mums ištverti sunkiu metu?

„PASKUTINĖS DIENOS“ eina į pabaigą, todėl gyvenimas, tikėtina, pasunkės (2 Tim 3:1). Štai vienoje Vakarų Afrikos šalyje po rinkimų kampanijos nuvilnijo nepasitenkinimo banga ir prasidėjo riaušės. Daugiau kaip pusę metų mūsų broliai ir sesės negalėjo laisvai judėti, nes aplink vyko susirėmimai. Kaip jie tą sunkų metą išgyveno? Kai kurie prisiglaudė pas bendratikius saugesnėje teritorijoje. Vienas brolis sakė: „Atsidūręs tokioje situacijoje, labai džiaugiausi turėdamas šalia draugų. Galėjome vieni kitus pastiprinti.“

² Užėjus „didžiajam suspaudimui“, mes irgi džiaugsimės, kad esame tarp mylinčių draugų (Apr 7:14). Taigi dabar itin svarbu stiprinti draugystės saitus. (Perskaityk 1 Petro 4:7, 8.) Štai pranašui Jeremijui draugai padėjo ištverti sunkų laikotarpį prieš Jeruzalės sunaikinimą. * Pažiūrėkime, ko galime pasimokyti iš jo patirties.

3. a) Dėl ko Jeremijui galėjo kilti noras nuo kitų atsiskirti? b) Kas sustiprino Jeremijo ir Barucho tarpusavio ryšį?

³ Bent 40 metų Jeremijas gyveno tarp Dievui neištikimų žmonių. Tokie buvo ir jo gimtojo miesto Anatoto gyventojai, įskaitant kai kuriuos giminaičius (Jer 11:21;  12:6). Tačiau Jeremijas netapo atsiskyrėliu. Štai jis artimai bičiuliavosi su savo ištikimu raštininku Baruchu, išsakydavo jam savo jausmus. Apie tai, kaip pranašas jautėsi, iš Biblijos sužinome ir mes (Jer 8:21; 9:1; 20:14–18; 45:1). Be jokios abejonės, Baruchui rašant apie įvykių kupiną Jeremijo gyvenimą, jųdviejų ryšys ir tarpusavio pagarba stiprėjo (Jer 20:1, 2; 26:7–11).

4. Kokią užduotį Jeremijas gavo iš Jehovos ir kodėl galima sakyti, kad bendras darbas jo ir Barucho draugystę sustiprino?

⁴ Jeremijas daug metų izraelitams skelbė perspėjimus apie tai, kas nutiks Jeruzalei (Jer 25:3). Galiausiai Jehova, norėdamas dar kartą paskatinti žmones atgailauti, davė pranašui ypatingą užduotį. Visus tuos perspėjimus jis liepė surašyti į ritinį (Jer 36:1–4). Prie pavestos užduoties Jeremijas darbavosi kartu su Baruchu ir, kol ritinys buvo surašytas, veikiausiai praėjo keletas mėnesių. Galime įsivaizduoti, kad per tą laiką jiedu turėjo daug progų kalbėtis apie tikėjimą stiprinančius dalykus.

5. Kas rodo, kad Baruchas buvo tikras Jeremijo draugas?

⁵ Kai ritinys buvo užbaigtas, Jeremijas siuntė Baruchą į šventyklą, kad jo turinį paviešintų (Jer 36:5, 6). Tą daryti buvo pavojinga, tačiau Baruchui drąsos nepritrūko – jis įžengė į vieną iš šventyklos kiemų ir padarė, ko Jeremijas jį prašė. Pranašas turbūt labai tuo džiaugėsi (Jer 36:8–10). Išgirdę apie Barucho apsilankymą šventykloje, Judo didžiūnai liepė ritinį garsiai perskaityti ir jiems (Jer 36:14, 15). Kai tasai perskaitė, didžiūnai nusprendė, kad Jeremijo  žodžius turi išgirsti ir karalius Jehojakimas. Suprasdami padėties rimtumą, jie Baruchui tarė: „Eik, ir abu su Jeremiju pasislėpkite. Niekam nesakykite, kur esate“ (Jer 36:16–19). Patarimas buvo išties geras.

6. Ką Jeremijas ir Baruchas darė, kai karalius ritinį sudegino?

⁶ Išgirdęs žinią nuo Jehovos, karalius Jehojakimas taip įniršo, kad ritinį sudegino, o Jeremiją su Baruchu įsakė suimti. Tačiau Jeremijas neišsigando – paėmė kitą ritinį ir iš naujo padiktavo Baruchui visa, ką Jehova jam buvo sakęs. Kaip skaitome Biblijoje, Baruchas surašė „tą patį, kas buvo surašyta ritinyje, kurį Judo karalius Jehojakimas sudegino“ (Jer 36:26–28, 32).

7. Ką gera davė bendras Jeremijo ir Barucho darbas?

⁷ Bendri išgyvenimai paprastai žmones suartina. Galime įsivaizduoti, kad darbuodamiesi prie naujo ritinio Jeremijas ir Baruchas geriau vienas kitą pažino ir jų draugystė dar sustiprėjo. Iš šių dviejų dievobaimingų vyrų tikrai turime ko pasimokyti.

8. a) Dėl kokių priežasčių gali būti nelengva puoselėti artimą draugystę? b) Kodėl svarbu stengtis įgyti tikrų draugų?

⁸ Kai kam iš mūsų sunku atverti kitiems savo širdį, nes praeityje buvome įskaudinti (Pat 18:19, 24). Arba gal manome, kad draugystei puoselėti neturime nei laiko, nei jėgų. Tačiau viskas mūsų rankose. Kad bendratikiai sunkiems laikams užėjus būtų šalia, jau dabar turime su jais susidraugauti. Tarpusavio draugystę stiprinsime, jei mokysimės patikėti bendratikiams savo mintis ir jausmus (1 Pt 1:22).

9. a) Iš ko buvo matyti, kad Jėzus savo draugais pasitiki? b) Kodėl svarbu bendrauti nuoširdžiai ir atvirai? Prašom pateikti pavyzdį.

⁹ Jėzus nuoširdžiai ir atvirai bendravo su savo draugais ir iš to buvo matyti, kad jais pasitiki (Jn 15:15). Mums irgi derėtų pasidalyti su bičiuliais savo jausmais: kuo džiaugiamės, dėl ko nerimaujame, kas liūdina. Mokykimės atidžiai kitą išklausyti ir pamatysime, kad turime daug bendra – panašiai mąstome, jaučiame, siekiame tų pačių tikslų. Štai kaip buvo su mūsų sese vardu Sindi. Būdama beveik trisdešimties, ji susidraugavo su pioniere vardu Mari-Luizė, kuriai tuo metu buvo šešiasdešimt suvirš.  Ketvirtadienio rytais jos eidavo į tarnybą ir apie daug ką nuoširdžiai pasikalbėdavo. Sindi sako: „Man patinka rimti pokalbiai su draugais, nes tada galiu geriau juos pažinti ir suprasti.“ Nuoširdumas ir atviras pašnekesys yra geriausia dirva draugystei augti. Jei kaip ir Sindi stengsiesi būti nuoširdus ir atviras, kiti tikriausiai atsakys tuo pačiu, ir jūsų draugystė stiprės (Pat 27:9).

10. Kaip, remiantis Patarlių 27:17, bendra tarnyba paveikia mūsų tarpusavio santykius?

¹⁰ Kartu su bendratikiais tarnaudami Dievui pamatome, kokie nuostabūs žmonės jie yra. Tada stengiamės iš jų mokytis ir tarp mūsų, kaip tarp Jeremijo ir Barucho, užsimezga artimas ryšys. (Perskaityk Patarlių 27:17.) Pavyzdžiui, argi nesižavime savo bendratikiu girdėdami, kaip jis drąsiai gina savo tikėjimą ir su nuoširdžiu įsitikinimu kalba apie Jehovą ir jo pažadus? Argi dėl to nepamilstame jo dar labiau?

11, 12. Prašom pateikti pavyzdį, kaip tarnystė Dievui gali žmones suartinti.

¹¹ Aptarkime porą pavyzdžių, kurie rodo, kaip tarnystė Dievui žmones suartina. Dvidešimt trejų metų sesė vardu Adelina pakvietė savo draugę Kandisę darbuotis teritorijoje, kur geroji naujiena skelbiama retai. „Norėjome suaktyvinti tarnybą ir patirti daugiau džiaugsmo, – sako ji. – Mums abiem reikėjo įkvėpimo.“ Ką gera davė jų pastangos? „Dienos pabaigoje pasidalindavome įspūdžiais, aptardavome, kokie pokalbiai labiausiai pakėlė dvasią ir kaip Jehova mums vadovavo, – pasakoja Adelina. – Buvo labai smagu apie tai šnekėtis. Galėjome viena kitą geriau pažinti.“

¹² Lajila ir Marijana, netekėjusios sesės iš Prancūzijos, išvyko penkioms savaitėms skelbti gerosios naujienos į judrų  miestą – Centrinės Afrikos Respublikos sostinę Bangį. Lajila pasakoja: „Iš pradžių vienai su kita buvo nelengva, tačiau atviri pokalbiai ir nuoširdi meilė mūsų draugystę sustiprino. Tiesiog žavėjausi matydama, kaip Marijana moka prisitaikyti, kaip myli vietinius žmones, kaip uoliai skelbia gerąją naujieną.“ Kad ryšys su draugais taptų tvirtesnis, nebūtina persikelti į svečią šalį. Progą vienas kitą geriau pažinti ir artimiau susidraugauti turime ir darbuodamiesi su broliu ar sese savo bendruomenės teritorijoje.

13. Kokie dalykai draugystę gali apkartinti?

¹³ Glaudžiai bendradarbiaudami su broliais ir sesėmis, matome ne tik geruosius jų bruožus. Kartais pastebime ir silpnybių. Ką daryti, kad draugystė neapkarstų? Pagalvokime apie Jeremiją. Kas padėjo jam dėmesį sutelkti į gerąsias kitų savybes, o ne į klaidas ir trūkumus?

14. Kieno pavyzdys įkvėpė Jeremiją elgtis gailestingai su savo draugais?

¹⁴ Jeremijas, tikėtina, parašė ne vien knygą, vadinamą jo paties vardu, bet ir Pirmąją ir Antrąją karalių knygas. Rašydamas jis, be abejo, turėjo progą pamatyti, koks Jehova gailestingas netobuliems žmonėms, jei tik šie atgailauja. Pavyzdžiui, pranašas žinojo, kad Dievas pasigailėjo karaliaus Ahabo ir ištarė pažadą: „Kadangi prieš mane jis nusižemino, jam gyvam esant nelaimės neužtrauksiu“ (1 Kar 21:27–29). Jeremijas žinojo ir tai, kad Jehova atleido karaliui Manasui, nors šis savo darbais jį buvo supykdęs labiau nei Ahabas (2 Kar 21:16, 17; 2 Met 33:10–13). Mąstydamas apie Jehovos gailestingumą ir kantrybę, Jeremijas mokėsi būti gailestingas ir kantrus su savo draugais (Ps 103:8, 9).

15. Kodėl galima sakyti, kad Jeremijas su Baruchu elgėsi kantriai?

¹⁵ Prisiminkime, kaip Jeremijas elgėsi su Baruchu, kai šis buvo pradėjęs skųstis savo tarnyste. Jeremijas neskubėjo Barucho pasmerkti – priešingai, padėjo savo draugui susivokti perduodamas jam rūpestingą, bet sykiu tiesų Dievo pamokymą (Jer 45:1–5). Ko galime iš to pasimokyti?

16. Ką, pasak Patarlių 17:9, turime daryti, kad draugystės saitai nenutrūktų?

¹⁶ Tikėtis tobulybės iš savo brolių ir sesių nebūtų protinga. Su kuo nors susidraugavę turėsime įdėti daug darbo ir pastangų, kad tie draugystės saitai nenutrūktų. Jei bičiulis padaro klaidą, jam susiprasti galbūt padės mūsų rūpestingas, bet sykiu tiesus pamokymas iš Dievo Žodžio (Ps 141:5). Jei mus įskaudina, būkime atlaidūs. O atleidę nebeprikaišiokime ir nekalbėkime apie tai kitiems. (Perskaityk Patarlių 17:9.) Kaip svarbu šiais sunkiais laikais matyti brolių ir sesių gerąsias savybes, o ne trūkumus! Tai stiprins mūsų tarpusavio ryšį, ir užėjus didžiajam suspaudimui artimi draugai bus šalia.

17. Iš ko suprantame, kad Jeremijas buvo tikras draugas sunkiu metu?

¹⁷ Sykį Jeremiją įmetė į vandens talpyklą – į duobę, kur vandens nebuvo, tik klampus purvas. Pranašas ten būtų  miręs, jei į pagalbą nebūtų atėjęs karaliaus rūmų dvariškis Ebed Melechas. Išgelbėdamas Jeremiją, Ebed Melechas užsitraukė didžiūnų nemalonę, ir dabar grėsmė kilo jo paties gyvybei. Jeremijas tuo metu buvo kalėjime. Sužinojęs, kad Ebed Melechas dėl savo gyvybės būgštauja, pranašas nepaliko bičiulio vieno su savo baimėmis – perdavė jam paguodos kupiną Jehovos pažadą. Taigi Jeremijas pasirodė esąs tikras draugas sunkiu metu (Jer 38:7–13; 39:15–18).

18. Ką, pasak Patarlių 17:17, turėtume daryti, kai draugui sunku?

¹⁸ Ir šiandien mūsų broliai ir sesės patiria įvairių išmėginimų. Daugelį, pavyzdžiui, vargina stichinės nelaimės ar karas. Negandos ištiktus bendratikius kai kurie galbūt priimsime po savo stogu. Kiti gal sušelpsime pinigais. Bet vieną dalyką galėsime daryti visi – prašyti Jehovą, kad jis mūsų draugams padėtų. Matydami nusiminusį bendratikį, kartais nežinome, ką sakyti ar kaip elgtis. Vis dėlto kiekvienas galime skirti jam laiko, su atjauta išklausyti, paguosti Biblijos žodžiais (Iz 50:4). Svarbiausia, kad būtume šalia, kai draugui mūsų reikia. (Perskaityk Patarlių 17:17.)

19. Kodėl draugystę su broliais ir sesėmis stiprinti svarbu jau dabar?

¹⁹ Turime būti tvirtai nusistatę jau dabar stiprinti draugystę su broliais ir sesėmis. Kodėl tai svarbu? Todėl, kad priešai skleis visokias melagystes ir taip mėgins mus sukiršinti. Jie darys viską, kad nustotume vieni kitais pasitikėti ir vieni kitiems padėti. Kad ir kaip stengtųsi, mūsų meilės saitų jie nenutrauks ir draugystės neišardys. Draugai mes būsime ne tik iki šio nedoro pasaulio pabaigos, bet visą amžinybę.