1, 2. Kodėl verta pasigilinti į Kunigų knygą?

APAŠTALAS PAULIUS savo jaunajam draugui Timotiejui priminė, kad „visi Raštai yra Dievo įkvėpti ir naudingi“ (2 Tim 3:16). Kunigų knyga – ne išimtis. Ką pasakytum apie jos turinį? Kai kurie galbūt mano, kad ši knyga pilna atgyvenusių taisyklių. Bet krikščionių požiūris yra kitoks.

² Nors Kunigų knyga parašyta maždaug prieš 3500 metų, Jehova ją išsaugojo „mums pamokyti“ (Rom 15:4). Ši knyga atskleidžia Jehovos požiūrį į įvairius dalykus, todėl pasigilinti į ją išties verta. Skaitydami Kunigų knygą galime įžvelgti daug pamokų. Aptarkime keturias iš jų.

3. Dėl ko Permaldavimo dieną būdavo aukojamos aukos?

³ Pirma pamoka: mūsų aukas Jehova priims tik jei turėsime jo palankumą. Izraelitai kasmet rinkdavosi švęsti Permaldavimo dienos. Tądien būdavo aukojamos aukos, ir jos primindavo visiems, kad žmonės yra nuodėmingi ir jiems reikia atleidimo. Tačiau prieš įeidamas į Šventų Švenčiausiąją su aukos krauju, vyriausiasis kunigas turėjo padaryti kai ką, kas buvo svarbiau už tautos nuodėmių atleidimą.

4. Ką, remiantis Kunigų 16:12, 13, Permaldavimo dieną kunigas darydavo įžengęs į Šventų Švenčiausiąją pirmą kartą? (Žiūrėk viršelio iliustraciją.)

 ⁴ Perskaityk Kunigų 16:12, 13. Įsivaizduokime, kas Permaldavimo dieną vykdavo. Vyriausiasis kunigas įeina į Padangtę. Vienoje rankoje jis laiko indą su kvapiaisiais smilkalais, kitoje – žarijų pilną aukso smilkyklę. Priešais uždangą, skiriančią Šventų Švenčiausiąją nuo pagrindinės patalpos, jis stabteli. Tada su didžia pagarba įžengia į Šventų Švenčiausiąją ir atsistoja priešais Sandoros Skrynią, kitaip tariant, paties Jehovos akivaizdoje. Jis atsargiai užberia ant žarijų šventųjų smilkalų ir iš smilkyklės pasklinda malonus kvapas. * Tai pirmas kartas tą dieną, kai kunigas įeina į Šventų Švenčiausiąją. Vėliau, nešinas aukos už nuodėmę krauju, jis čia įeis dar du kartus. Atkreipkime dėmesį, kad smilkalus kunigas aukoja prieš atnašaudamas gyvulių kraują.

5. Kuo mums reikšminga tai, kad Permaldavimo dieną vyriausiasis kunigas aukodavo smilkalus?

⁵ Kuo mums reikšminga tai, kad Permaldavimo dieną vyriausiasis kunigas aukodavo smilkalus? Biblijoje smilkalams prilyginamos ištikimų Jehovos tarnų maldos (Ps 141:2; Apr 5:8). Prisiminkime, smilkalus Jehovos akivaizdon kunigas nešdavo su didžia pagarba. Melsdamiesi mes irgi artinamės prie Jehovos su didžia pagarba. Esame labai dėkingi visatos Kūrėjui, kad jis leidžia mums artintis prie jo kaip prie Tėvo (Jok 4:8). Jis netgi laiko mus savo draugais (Ps 25:14). Tą ryšį labai branginame, todėl stengiamės jokiais būdais savo Dievo nenuvilti.

6. Kuo reikšminga, kalbant apie Jėzų, yra tai, kad vyriausiasis kunigas smilkalus aukodavo prieš atnašaudamas gyvulių aukas?

⁶ Prisiminkime, kad kunigas smilkalus aukodavo prieš atnašaudamas gyvulių aukas. Šitaip jis pelnydavo Dievo palankumą ir galėjo tikėtis, kad Dievas jo aukas priims. Panašiai buvo su Jėzumi. Prieš atiduodamas gyvybę Jėzus žemėje turėjo padaryti kai ką svarbaus – kai ką svarbesnio už žmonijos išgelbėjimą. Jis, vaizdžiai sakant, turėjo paruošti kelią, kad Jehova priimtų jo auką. Ką Jėzui tai reiškė? Visą laiką, kol gyveno žemėje, jis turėjo klausyti Jehovos ir būti jam ištikimas. Darydamas viską, kaip Dievui patinka, Jėzus parodė, kad nori jam paklusti ir remia jo valdžią – pripažįsta, kad jis yra geras Valdovas.

7. Kodėl galima sakyti, kad visas Jėzaus gyvenimas teikė jo Tėvui džiaugsmą?

⁷ Jėzus žemėje tobulai laikėsi Jehovos nustatytų teisingų normų. Jis norėjo įrodyti, kad jo Tėvas yra geras Valdovas, ir jokia pagunda ar išmėginimas, net gresianti žiauri mirtis, to noro nenuslopino (Fil 2:8). Išmėginimų akivaizdoje Jėzus meldėsi – „garsiai šaukdamas liejo ašaras“ (Hbr 5:7). Jo karštos maldos plaukė iš širdies gelmių ir stiprino jo ryžtą paklusti Jehovai. Jėzaus maldos Dievui buvo tarsi kvapnūs smilkalai. Sūnus pripažino  Tėvą savo Valdovu, visas jo gyvenimas teikė Tėvui džiaugsmą.

8. Iš ko matysis, kad sekame Jėzaus pavyzdžiu?

⁸ Imdami pavyzdį iš Jėzaus, mes klausome Jehovos ir tarnaujame jam ištikimai. Išmėginimų akivaizdoje nenorime Dievo nuliūdinti, tad karštai meldžiame jį pagalbos. Visu tuo parodome, kad pripažįstame Jehovą savo Valdovu. Žinome: jeigu mūsų elgesys būtų smerktinas, jis mūsų maldų neklausytų. Tačiau mes stengiamės laikytis Dievo nustatytų normų, todėl neabejojame, kad mūsų nuoširdžios maldos yra jam lyg kvapnūs smilkalai. Matydamas mūsų ištikimybę ir klusnumą dangiškasis Tėvas džiaugiasi (Pat 27:11).

9. Dėl ko buvo aukojamos bendrystės aukos?

⁹ Antra pamoka: Jehovai tarnaujame iš dėkingumo. Kad suprastume, kaip tai svarbu, pakalbėkime apie bendrystės aukas, kurios buvo aukojamos senovės Izraelyje. * Kunigų knygoje skaitome, kad izraelitas galėjo aukoti bendrystės auką „norėdamas išreikšti dėkingumą“ (Kun 7:11–13, 16–18). Taigi jis aukojo ne dėl to, kad privalėjo, o dėl to, kad pats norėjo. Kitaip sakant, auką atnašavo laisva valia, nes mylėjo Dievą. Pats aukotojas su šeima ir kunigai dalį paaukoto gyvulio mėsos  suvalgydavo. Tačiau tam tikra aukos dalis visada būdavo atiduodama Jehovai. Kokia būtent?

10. Kas bendra tarp aukų, aprašytų Kunigų 3:6, 12, 14–16, ir Jėzaus tarnystės Jehovai?

¹⁰ Trečia pamoka: iš meilės atiduodame Jehovai tai, kas geriausia. Jehovos akyse taukai buvo geriausia aukos dalis, kaip ir kai kurie organai, pavyzdžiui, inkstai. (Perskaityk Kunigų 3:6, 12, 14–16.) Taigi jam buvo ypač malonu, kai izraelitas tas aukos dalis kartu su riebalais aukodavo savo noru. Tuo izraelitas išreikšdavo troškimą atiduoti Dievui, kas geriausia. Jėzus irgi noriai aukojo Jehovai, kas geriausia – tarnavo jam visa širdimi, nes jį mylėjo (Jn 14:31). Vykdyti Dievo valią Jėzui buvo tikras džiaugsmas, Dievo įstatymus jis labai brangino (Ps 40:8). Jehovai, be abejo, irgi buvo džiugu matyti, kaip noriai Jėzus jam tarnauja.

11. Kuo mūsų tarnystė panaši į bendrystės aukas ir kas mus paguodžia?

¹¹ Kaip ir tos bendrystės aukos, mūsų nori tarnystė liudija, kad Jehovą mylime. Iš visos širdies jam atiduodame, kas geriausia. Dievui malonu matyti milijonus žmonių, kurie noriai iš meilės jam tarnauja. Mums tikra paguoda žinoti, kad Jehova mato ir vertina ne tik mūsų darbus, bet ir motyvus. Pavyzdžiui, jei esi vyresnio amžiaus ir nebegali nuveikti, kiek norėtum, būk tikras, kad Jehova tave supranta. Gal manai, kad nelabai turi ką Dievui aukoti, bet jei su meile darai, ką gali, jis tavo auką mielai priima. Jehovai tu aukoji tai, kas geriausia.

12. Ką Jehova jausdavo matydamas deginamų bendrystės aukų dūmus ir kaip jis jaučiasi matydamas mūsų nuoširdžias pastangas jam tarnauti?

¹² Ką suprantame skaitydami apie bendrystės aukas? Jehovai būdavo malonu matyti, kaip nuo deginamų geriausių aukos dalių kyla dūmai. Tad neabejokime: Dievas yra patenkintas ir mumis, matydamas, kad tarnaujame jam noriai ir iš visos širdies (Kol 3:23). Įsivaizduokime šypseną jo veide. Ar pajėgtume daryti daug, ar mažai, Jehovai mūsų nuoširdžios pastangos yra tikras turtas. Jis prisimins jas ir vertins visą amžinybę (Mt 6:20; Hbr 6:10).

13. Kaip, remiantis Kunigų 9:23, 24, Jehova parodė, kad įšventintuosius kunigus pripažįsta?

¹³ Ketvirta pamoka: Jehova laimina savo tarnus. Nusikelkime į 1512 metus prieš mūsų erą, kai Sinajaus kalno papėdėje buvo pastatyta Padangtė (Iš 40:17). Netrukus buvo surengtos Aarono ir jo sūnų įšventinimo į kunigus iškilmės, ir joms vadovavo Mozė. Visa Izraelio tauta susirinkusi į šventę stebėjo, kaip kunigai aukoja savo pirmąsias aukas (Kun 9:1–5). Aaronui ir Mozei palaiminus tautą, plykstelėjo ugnis nuo Jehovos ir prarijo ant aukuro padėtą auką. Taip Jehova tądien parodė, kad įšventintuosius kunigus pripažįsta. (Perskaityk Kunigų 9:23, 24.)

14. Kodėl mus domina tai, kad Jehova pripažino Aaroną ir jo sūnus savo kunigais?

¹⁴ Tuo įspūdingu reginiu parodydamas, kad Aaroną ir jo sūnus pripažįsta savo kunigais, Jehova izraelitams  leido suprasti svarbų dalyką: jeigu jis įšventintuosius kunigus remia, tai ir tauta turi juos palaikyti. Kodėl mus tai domina? Izraelio kunigija buvo kur kas šlovingesnės kunigijos įvaizdis. Dabar Vyriausiojo Kunigo pareigas eina pats Kristus. Jis yra paskirtas vadovauti 144 000 kunigų, kurie bus karaliai ir kartu su juo tarnaus danguje (Hbr 4:14; 8:3–5; 10:1).

15, 16. Kas rodo, kad Jehova „ištikimą ir nuovokų vergą“ pripažįsta?

¹⁵ Vadovauti savo sekėjams Jėzus 1919 metais paskyrė „ištikimą ir nuovokų vergą“ – grupelę dvasia pateptųjų brolių. Nuo tada tas vergas tiekia Jėzaus mokiniams dvasinį maistą „reikiamu metu“ ir rūpinasi evangelizacijos darbu (Mt 24:45). Iš kur žinome, kad Dievas jį pripažįsta?

¹⁶ Šėtonas ir jo valdomas pasaulis visaip mėgino vergui pavestą darbą apsunkinti ir, jei ne Jehova, gal net būtų sustabdęs. Bet nei du pasauliniai karai, nei ekonominės krizės, nei nuožmus Dievo tarnų persekiojimas ir neteisybė nesutrukdė „ištikimam ir nuovokiam vergui“ tiekti dvasinį maistą. Jo turime išties apsčiai – įvairūs mūsų leidiniai prieinami nemokamai daugiau kaip 900 kalbų. Akivaizdu, paskirtąjį vergą Dievas pripažįsta. Kad Jehova jį laimina, matome ir iš to, kaip plačiai skelbiama geroji naujiena. Pasak Biblijos, ji garsinama „visoje žemėje“ (Mt 24:14). Nėra jokių abejonių, kad Jehova  šiandien savo tarnais rūpinasi ir juos dosniai laimina.

17. Iš ko matysis, kad remiame Jehovos tarnų bendruomenę?

¹⁷ Ar suprantame, kokia garbė mums būti Jehovos tarnų bendruomenėje? Ar esame už tai Dievui dėkingi? Kadaise siųsdamas ugnį iš dangaus jis parodė, kad pripažįsta Aaroną ir jo sūnus savo kunigais. Šiandien Jehova irgi akivaizdžiai parodo, kad savo tarnus remia. Taip, dėkoti turime už daug ką (1 Tes 5:18). O iš ko bus matyti, kad ir mes tą bendruomenę remiame? Iš to, kad vadovausimės Biblija pagrįstais pamokymais, kuriuos randame mūsų leidiniuose, girdime per sueigas, suvažiavimus ir kongresus, ir iš to, kad negailėdami jėgų dirbsime evangelizacijos darbą (1 Kor 15:58).

18. Ką darysime, jei savo tarnystę branginame?

¹⁸ Taigi, gerai įsisąmoninkime šiame straipsnyje aptartas pamokas iš Kunigų knygos. Kad Jehova priimtų mūsų aukas, stenkimės pelnyti jo palankumą. Tarnaukime jam dėkinga širdimi. Skatinami nuoširdžios meilės, atiduokime savo Dievui tai, kas geriausia. Visokeriopai remkime jo tarnų bendruomenę, kurią jis šiandien laimina. Jei visa tai darysime, Jehova matys, kad norime jam tarnauti ir savo tarnystę branginame.