1. Ką apie mūsų laikus parašė Jehovos įkvėptas pranašas Zacharijas?

JEHOVA įkvėpė pranašą Zachariją apie mūsų laikus parašyti: „Tomis dienomis dešimt žmonių iš visų tautų, kalbančių įvairiausiomis kalbomis, įsitvers žydui į skverną, tvirtai įsikibs ir sakys: ‘Mes norime eiti su jumis, nes girdėjome, kad su jumis yra Dievas’“ (Zch 8:23). „Žydas“ čia vaizduoja Dievo tarnus, pateptus šventąja dvasia. Jie dar vadinami „Dievo Izraeliu“ (Gal 6:16). O „dešimt žmonių“ vaizduoja visus, kurie puoselėja viltį amžinai gyventi žemėje. Jie nori tarnauti Jehovai drauge su pateptaisiais, nes mato, kaip šie yra laiminami.

2. Kaip suprasti, kad „dešimt žmonių“ eina drauge su pateptaisiais?

² Nors Dievas neapreiškia, konkrečiai kuriuos iš savo tarnų patepa šventąja dvasia, * krikščionys, puoselėjantys viltį gyventi žemėje, gali eiti drauge su jais. Kaip tai suprasti? Pranašystėje pasakyta, kad „dešimt žmonių [...] įsitvers žydui į skverną, tvirtai įsikibs ir sakys: ‘Mes norime eiti su jumis, nes girdėjome, kad su jumis yra Dievas.’“ Nors žodis „žydas“ pavartotas vienaskaita, įvardis „jumis“ leidžia suprasti, kad kalbama ne apie vieną asmenį; tai nėra mandagumo daugiskaita. Vadinasi, „žydas“ pranašystėje vaizduoja visus pateptuosius  kartu paėmus. Taigi, krikščionys, kurių Jehova nėra patepęs šventąja dvasia, eina drauge su pateptaisiais ta prasme, kad kartu su jais tarnauja Dievui. „Dešimt žmonių“ nelaiko pateptųjų savo vadais, nes suvokia, kad turi vieną Vadą – Jėzų (Mt 23:10).

3. Kokius klausimus šiame straipsnyje aptarsime?

³ Kadangi dalis dvasia pateptų krikščionių iki šiol tarnauja su mumis žemėje, galbūt kyla tokie klausimai: 1) kaip pateptieji krikščionys turėtų vertinti save? 2) koks turėtų būti mūsų požiūris į bendratikius, kurie per Minėjimą ragauja duonos ir vyno? 3) ar reikėtų nerimauti, jei tokių krikščionių skaičius didėja? Pakalbėkime apie tai plačiau.

4. Koks perspėjimas užrašytas 1 Korintiečiams 11:27–29 ir kuo jis reikšmingas dvasia pateptiems krikščionims?

⁴ Dvasia pateptiems krikščionims būtina įsidėmėti žodžius, užrašytus 1 Korintiečiams 11:27–29. (Perskaityk.) Ar gali būti taip, kad pateptasis per  Minėjimą vyno ir duonos ragauja nevertai? Gali, jeigu jis nesilaiko Jehovos įstatymų (Hbr 6:4–6; 10:26–29). Pateptieji krikščionys žino: kad gautų „dangiškojo pašaukimo apdovanojimą, kurį Dievas suteikia per Kristų Jėzų“, jie turi būti savo Dievui ištikimi (Fil 3:13–16).

5. Kaip pateptieji krikščionys turėtų vertinti save?

⁵ Jehova per šventąją dvasią padeda savo tarnams ugdytis nuolankumą, saugotis puikybės (Ef 4:1–3; Kol 3:10, 12). Pateptieji krikščionys nelaiko savęs geresniais už kitus ir pripažįsta svarbų dalyką: dangiškasis pašaukimas nebūtinai reiškia, kad Jehova duoda jiems daugiau šventosios dvasios negu kitiems savo tarnams. Taip pat pateptieji nemano aiškiau suprantantys Biblijos mokymus. Jie nuolankiai pripažįsta, kad tik Jehova žino, kuriuos savo tarnus yra pašaukęs gyventi danguje, todėl kitam bendratikiui neperša minties, esą jis irgi yra pateptas dvasia ir per Minėjimą turėtų ragauti duonos ir vyno.

6. Kaip, remiantis 1 Korintiečiams 4:7, 8, pateptajam nederėtų elgtis?

⁶ Pateptasis krikščionis supranta, kad būti Dievo išrinktam yra garbė, tačiau dėl to jis nesijaučia esąs vertas išskirtinio bendratikių dėmesio (Fil 2:2, 3). Taip pat nesistebi, jei kai kuriems iš pradžių sunku patikėti, kad jis buvo pašauktas gyventi danguje, – Jehova kitiems juk to neapreiškia. Be to, pati Biblija ragina krikščionis būti atsargius ir neskubėti tikėti kiekvienu, kuris tvirtina gavęs nuo Dievo ypatingą užduotį (Apr 2:2). Vengdamas atkreipti į save dėmesį, pateptasis nesigirs gavęs dangiškąjį pašaukimą ir neprisistatinės kaip pateptasis. (Perskaityk 1 Korintiečiams 4:7, 8.)

7. Ko pateptiesiems krikščionims nedera daryti ir kodėl?

⁷ Dangiškąją viltį puoselėjantys krikščionys nemano priklausą išrinktųjų klubui, todėl bendrauja ne vien su pateptaisiais. Jie neužsiima kitų pateptųjų paieškomis, kad galėtų aptarinėti su jais savo pašaukimą ar susiburti į uždaras Biblijos studijų grupes (Gal 1:15–17). Jeigu taip darytų, skaldytų bendruomenę ir trukdytų veikti šventajai dvasiai, per kurią Dievas stiprina savo tarnų tarpusavio taiką ir vienybę (Rom 16:17, 18).

8. Kodėl nederėtų pernelyg sureikšminti bendratikio, kuris per Minėjimą ragauja duonos ir vyno? (Taip pat žiūrėk išnašą.)

⁸ Koks turėtų būti mūsų požiūris į bendratikius, kurie per Minėjimą ragauja duonos ir vyno? Nederėtų pernelyg sureikšminti žmogaus, net jeigu jis būtų pateptasis Kristaus brolis (Mt 23:8–12). Tiesa, Biblijoje sakoma, kad turėtume sekti bendruomenės vyresniaisiais. Tačiau tai reiškia laikyti juos tikėjimo pavyzdžiais, o ne savo vadais (Hbr 13:7). Biblijoje netgi pripažįstama, kad kai kurie krikščionys yra verti „dvigubos pagarbos“. Tačiau tokios pagarbos jie nusipelno ne dėl to, kad yra patepti dvasia, o dėl to, kad gerai vadovauja ir „darbuojasi skelbdami žodį ir mokydami“ (1 Tim 5:17). Jei pateptajam rodytume pernelyg daug dėmesio ar imtume liaupsinti, jis jaustųsi nesmagiai arba, dar blogiau, pradėtų didžiuotis (Rom 12:3). * Nė vienas nenorėtume įstumti pateptojo Kristaus brolio į tokią nuodėmę (Lk 17:2).

9. Koks elgesys su dvasia pateptais bendratikiais būtų nepagarbus?

⁹ Žinoma, su tais, kuriuos Jehova patepė dvasia, turime elgtis pagarbiai. Nederėtų klausinėti, kaip jie suprato, kad yra patepti dvasia. Tai asmeniškas reikalas ir mums to žinoti nereikia (1 Tes 4:11; 2 Tes 3:11). Taip pat nereikėtų spėlioti, ar pateptojo krikščionio sutuoktinis, tėvai arba kiti šeimos nariai irgi gavo dangiškąjį pašaukimą. Ši dovana nėra paveldima – pateptieji ją gauna iš Dievo (1 Tes 2:12). Neturėtume uždavinėti ir trikdančių klausimų. Pavyzdžiui, būtų nepagarbu teirautis dvasia patepto brolio žmonos, kaip ji jaučiasi pagalvojusi, kad rojuje gyvens be savo vyro. Juk žinome, kad naujajame pasaulyje išsipildys šie psalmininko žodžiai: „Tu delną savąjį atgniauži ir kiekviena būtybė gauna iš tavęs, ko trokšta“ (Ps 145:16).

10. Kokių spąstų išvengsime, jeigu nesureikšminsime asmenybių?

¹⁰ Jeigu pateptuosius imtume aukštinti, rizikuotume įkliūti į spąstus. Kokius? Sprendžiant iš to, kas rašoma Biblijoje, net ir dvasia pateptas krikščionis gali tapti neištikimas Dievui ar palikti bendruomenę (Mt 25:10–12; 2 Pt 2:20, 21). Jei taip nutiktų su pateptuoju, kuriuo labai žavimės, kiltų pavojus, kad prarasime tikėjimą Dievu ar net nustosime jam tarnauti. Taigi labai svarbu nesureikšminti asmenybių – nei pateptųjų, nei kitų gerai žinomų ar ilgamečių Dievo tarnų.

11. Kaip metams bėgant keitėsi krikščionių, per Minėjimą ragaujančių duonos ir vyno, skaičius?

¹¹ Krikščionių, kurie per Minėjimą ragauja duonos ir vyno, skaičius ilgą laiką mažėjo. Tačiau pastaraisiais metais jis auga. Ar reikėtų dėl to nerimauti? Ne. Aptarkime, kodėl.

12. Kodėl neturėtume nerimauti, kad per Minėjimą vis daugiau krikščionių ragauja duonos ir vyno?

¹² „Jehova pažįsta tuos, kurie jam priklauso“ (2 Tim 2:19). Broliai kasmet skaičiuoja tuos, kurie per Minėjimą ragauja duonos ir vyno. Tačiau, skirtingai  nei Jehova, jie nežino, kiek iš jų yra patepti dvasia. Ne visi, kurie mano gavę dangiškąjį pašaukimą, iš tikro jį gavo. Kodėl galime taip teigti? Pavyzdžiui, vieni duonos ir vyno kurį laiką ragavo, bet paskui nustojo. Kitiems mintys apie gyvenimą danguje su Kristumi kyla dėl emocinių sutrikimų. Akivaizdu: žinoti, kiek pateptųjų tebėra žemėje, negalime.

13. Ar yra žinoma, kiek pateptųjų krikščionių bus žemėje prieš prasidedant didžiajam suspaudimui?

¹³ Kai Jėzus ateis paimti pateptųjų į dangų, jų bus daugelyje žemės kraštų (Mt 24:31). Biblijoje sakoma, kad paskutinių dienų laikotarpiu žemėje Dievui tarnaus nedidelė dvasia pateptų krikščionių grupelė (Apr 12:17). Tačiau kiek jų bus likę prieš pat prasidedant didžiajam suspaudimui, joje nerašoma.

14. Ką apie dvasia pateptųjų išrinkimą galima spręsti iš to, kas užrašyta Romiečiams 9:11, 16?

¹⁴ Jehova nusprendžia, kada žmones patepti šventąja dvasia (Rom 8:28–30). Pirmuosius žmones Jehova išsirinko ir šventąja dvasia patepė po Jėzaus prikėlimo. Ko gero, visi tikrieji pirmojo amžiaus krikščionys buvo dvasia patepti. Paskesniais šimtmečiais dauguma tų, kurie save vadino Kristaus sekėjais, iš tiesų Kristumi nesekė. Vis dėlto tais amžiais tikrųjų krikščionių buvo ir Jehova juos patepė savo dvasia. Jėzus prilygino juos kviečiams, augantiems tarp piktžolių (Mt 13:24–30). Paskutinių dienų laikotarpiu Jehova ir toliau  renkasi tuos, kurie sudarys 144 000 dvasia pateptųjų grupę. * Taigi, jei Dievas nuspręstų kai kuriems savo tarnams suteikti dangiškąjį pašaukimą prieš pat pabaigą, negi jo sprendimu abejosime? (Perskaityk Romiečiams 9:11, 16.) * Žiūrėkime, kad nebūtume panašūs į darbininkus iš vieno Jėzaus palyginimo, kurie piktinosi dėl to, kaip šeimininkas atlygino samdiniams, dirbusiems pas jį tik vieną paskutinę valandą (Mt 20:8–15).

15. Ar visi dvasia patepti krikščionys priklauso prie „ištikimo ir nuovokaus vergo“, apie kurį rašoma Mato 24:45–47? Prašom paaiškinti.

¹⁵ Ne visi, kurie puoselėja viltį gyventi danguje, priklauso prie „ištikimo ir nuovokaus vergo“. (Perskaityk Mato 24:45–47.) Kaip pirmajame amžiuje, taip ir šiandien Jehova ir Jėzus savo tarnams dvasinį maistą tiekia per keletą brolių. Kadaise Biblijos graikiškąją dalį Dievas įkvėpė parašyti tik kelis pateptuosius krikščionis. Šiais laikais tiekti dvasinį maistą reikiamu metu irgi pavesta nedidelei grupelei pateptųjų.

16. Ką aptarėme šiame straipsnyje?

¹⁶ Ką šiame straipsnyje aptarėme? Jehova daugumai savo tarnų nusprendė suteikti amžiną gyvenimą žemėje ir tik nedaugeliui – viltį gyventi danguje ir būti Jėzaus bendravaldžiais. Atlygio iš Dievo sulauks visi jo tarnai – ir „žydas“, ir „dešimt žmonių“, – jeigu tik klausys jo įsakymų ir liks ištikimi. Visi jie turi būti nuolankūs, tarnauti Jehovai, puoselėti tarpusavio vienybę ir santarvę bendruomenėje. Taigi, artėjant pabaigai ir toliau vykdykime Jehovos valią ir kaip viena kaimenė sekime paskui savo ganytoją Kristų (Jn 10:16).