1. Kokie dalykai gali atimti ramybę ir kokių minčių kai kuriems dėl to kyla?

TIKRIAUSIAI tau pažįstamas nerimo jausmas. * Galbūt niekaip neišeina iš galvos skaudus kito žmogaus ištartas žodis ar kokia skriauda. O gal neturi ramybės dėl to, kad pats pasakei ar padarei ką nors nederamo. Pavyzdžiui, nerimauji, ar Jehova atleis padarytą sunkią nuodėmę. Negalėdami nerimo atsikratyti, kai kurie mano, kad yra blogi, kad jiems stinga tikėjimo. Ar taip manyti teisinga?

2. Kokie pavyzdžiai iš Biblijos leidžia suprasti, kad nerimas nėra silpno tikėjimo požymis?

² Prisiminkime, kaip buvo su kai kuriais Biblijoje minimais Dievo tarnais. Pranašo Samuelio motina Ona turėjo stiprų tikėjimą, tačiau nuolat jautė įtampą dėl savo vyro antrosios žmonos patyčių (1 Sam 1:7). Apaštalas Paulius irgi buvo tvirto tikėjimo vyras, bet jo neapleido „nerimas dėl visų bendruomenių“ (2 Kor 11:28). Išskirtinis buvo ir karaliaus Dovydo tikėjimas, todėl Jehova šį savo tarną labai mylėjo (Apd 13:22). Deja, karalius gyvenime ne kartą rimtai suklydo ir jį labai slėgė kaltės jausmas (Ps 38:4). Oną, Paulių ir Dovydą Dievas paguodė ir nuramino. Aptarkime, ko iš jų galime pasimokyti.

3. Kokius jausmus gali sukelti kieno nors nemalonūs žodžiai?

³ Kai kas nors pasako šiurkštų žodį ar padaro mums kokią skriaudą, gali būti sunku apie tai negalvoti. Dar sunkiau būna, kai įskaudina artimas draugas ar šeimos narys. Galbūt pradedame nerimauti, kad nebepavyks su tuo žmogumi susitaikyti. Kartais išgirstame piktą žodį, pasakytą ne iš blogos valios, bet ir jis sužeidžia lyg aštrus kalavijas (Pat 12:18). O kai kurie, regis, įskaudina mus tyčia. Taip buvo ir vienai jaunai sesei. Ji sako: „Prieš keletą metų draugė, kurią laikiau labai artima, ėmė internete skleisti apie mane negražias kalbas. Buvo labai skaudu, neradau sau vietos. Negalėjau tuo patikėti, tai buvo tarsi dūris į nugarą.“ Jei ir tau teko patirti ką nors panašaus, jei nukentėjai nuo draugo ar šeimos nario, daug ko gali pasimokyti iš Onos.

4. Ką Onai teko kęsti?

⁴ Onos gyvenimas buvo nelengvas. Daug metų ji negalėjo susilaukti vaikų (1 Sam 1:2). Senovės Izraelyje nevaisingą moterį žmonės laikė prakeikta, neturėti vaikų buvo didelė gėda (Pr 30:1, 2). Gyvenimą Onai ypač apkartino antroji vyro žmona Penina. Savo vyrui ji buvo pagimdžiusi ne vieną palikuonį, tačiau pavydėjo Onai jo dėmesio ir, „norėdama ją įskaudinti, iš jos tyčiojosi“ (1 Sam 1:6). Onai buvo sunku susitaikyti su savo dalia. „Ji raudodavo ir nieko nevalgydavo“ – tokią didelę širdgėlą jautė (1 Sam 1:7, 10). Kas galėjo Oną paguosti?

5. Kaip Ona pasijautė išsakiusi savo jausmus Jehovai?

⁵ Ona išliejo savo jausmus Jehovai. Pasimeldusi jam, apie savo bėdas dar pasipasakojo vyriausiajam kunigui Eliui. Išklausęs Oną, Elis pasakė: „Eik rami, [...] ir tegul Izraelio Dievas išpildo tavo prašymą.“ Ona nusiramino. Kaip rašoma Biblijoje, ji „nuėjo savo keliu, pavalgė ir daugiau jos veidas nebebuvo liūdnas“ (1 Sam 1:17, 18). Išsakiusi Jehovai savo jausmus maldoje, Ona atgavo vidinę ramybę.

6. Ko pasimokome iš Onos ir iš žodžių, užrašytų Filipiečiams 4:6, 7?

 ⁶ Ramybę atgausime, jeigu išsakysime Jehovai visa, kas mus slegia. Ona su savo dangiškuoju Tėvu kalbėjosi gana ilgai (1 Sam 1:12). Mes irgi išpasakokime Jehovai viską – pasakykime, dėl ko nerimaujame, ko bijome ir kokių silpnybių turime. Ir nebūtinai poetiškais ar tobulai sudėtais sakiniais. Galimas dalykas, meldžiantis akys ims plūsti ašaromis. Kad ir kaip būtų, Jehovai tikrai nepabos mūsų klausytis. Kalbėkime su juo ne vien apie bėdas. Nepamirškime ir apaštalo Pauliaus paraginimo, užrašyto Filipiečiams 4:6, 7. (Perskaityk.) Paulius paminėjo, kad maldoje labai svarbu Jehovai dėkoti. O dėkoti jam tikrai yra už ką, pavyzdžiui, už dovanotą gyvybę, už visa, ką jis yra sukūręs, už tai, kad mus ištikimai myli ir kad suteikė nuostabią viltį dėl ateities. Ko dar iš Onos galime pasimokyti?

7. Į kokią kelionę Ona ir jos vyras kasmet išsiruošdavo?

⁷ Nors širdį slėgė rūpestis, Ona kasmet su savo vyru keliaudavo į Šiloją pagarbinti Jehovos (1 Sam 1:1–5). Būtent tenai, prie Padangtės, vyriausiasis kunigas Elis paguodė ją palinkėdamas, kad Jehova išklausytų jos maldą (1 Sam 1:9, 17).

8. Kodėl svarbu lankyti bendruomenės sueigas? Prašom paaiškinti.

⁸ Ramybę atgausime, jei lankysime bendruomenės sueigas. Maldoje, kuria prasideda sueiga, broliai dažnai prašo, kad Dievas mums visiems suteiktų savo šventosios dvasios. O tos dvasios vaisius, be kita ko, yra ramybė (Gal 5:22). Todėl, kad ir koks rūpestis slėgtų širdį, vis tiek eikime į sueigas. Jeigu jose būsime, Jehova ir bendratikiai galės mus paguosti ir nuraminti. Malda ir sueigos – tikra Jehovos paguoda sunerimusiai širdžiai (Hbr 10:24, 25). Ką dar apie Oną sužinome?

9. a) Ar Onos bėdos išsisprendė iškart? Prašom paaiškinti. b) Kokios paguodos Ona sulaukė?

⁹ Onos bėdos neišsisprendė iškart. Pagarbinusi Jehovą ir grįžusi namo, ji ir toliau turėjo gyventi po vienu stogu su Penina. Be to, Biblijoje nepasakyta, kad Penina būtų pasikeitusi. Tikėtina, kad Onai ir toliau teko klausytis įžeidžių jos žodžių. Vis dėlto Ona širdyje jau turėjo ramybę. Savo rūpestį atidavusi į Jehovos rankas, ji nusiramino, veide liūdesio nebeliko. Ona priėmė Jehovos paguodą. Dievas netgi išpildė jos prašymą – praėjus kuriam laikui ji susilaukė vaikų (1 Sam 1:19, 20; 2:21).

10. Ką suprantame iš to, kaip Jehova padėjo Onai?

¹⁰ Jausti vidinę ramybę įmanoma, net jei problemos neišsisprendžia. Kad ir kaip karštai melstumės ir nepraleistume sueigų, gali būti, kad mūsų bėda niekur nedings. Tačiau prisiminkime: Jehova nuramino Oną. Vadinasi, nuramins ir mus. Jis mūsų nepamirš ir anksčiau ar vėliau už ištikimą tarnystę atlygins (Hbr 11:6).

11. Kokie dalykai kėlė apaštalui Pauliui susirūpinimą?

¹¹ Apaštalui Pauliui susirūpinimą kėlė daug dalykų. Jis, pavyzdžiui, nerimavo dėl brolių ir sesių gerovės, nes visus  juos labai mylėjo (2 Kor 2:4; 11:28). Be to, apaštalas patyrė ne vieną priešininkų išpuolį – ne kartą buvo sumuštas ir įmestas į kalėjimą. Jam teko kęsti ir kitokius įtampą keliančius sunkumus, pavyzdžiui, skurdą (Fil 4:12). Paulius bent tris sykius išgyveno laivo sudužimą, tad galime tik įsivaizduoti, kokią įtampą jautė keliaudamas jūra (2 Kor 11:23–27). Kai apimdavo nerimas, kas Pauliui padėdavo?

12. Kas palengvino Pauliui nerimo naštą?

¹² Kai bendruomenėje kildavo kokių problemų, Pauliui labai rūpėjo, kaip broliams ir sesėms padėti. Tačiau apaštalas buvo kuklus ir nemanė, kad tas problemas išspręsti gali pats vienas. Jis paprašydavo kitų pagalbos. Pavyzdžiui, rūpintis bendratikiais įgaliojo savo patikimus bendražygius Timotiejų ir Titą. Be abejonės, tie broliai daug prisidėjo, kad Pauliui nerimo našta palengvėtų (Fil 2:19, 20; Tit 1:1, 4, 5).

13. Kaip vyresnieji seka apaštalo Pauliaus pavyzdžiu?

¹³ Prašyk kitų pagalbos. Kai broliai ir sesės patiria sunkumų, daugelis atjaučių vyresniųjų, kaip ir apaštalas Paulius, vis galvoja, kaip jiems padėti. Tačiau vienas vyresnysis nepajėgus padėti visiems. Tą suprasdamas jis kviesis į pagalbą kitus patyrusius ir patikimus brolius, taip pat mokys jaunesnius rūpintis Dievo kaimene (2 Tim 2:2).

14. Dėl ko apaštalas Paulius nesijaudino ir ko galime iš to pasimokyti?

¹⁴ Pripažink, kad tau irgi gali prireikti paguodos ir padrąsinimo. Paulius buvo nuolankus, todėl pripažino, kad jam reikia draugų padrąsinimo. Apaštalas nesijaudino, kad kiti dėl to palaikys jį silpnu žmogumi. Filemonui jis rašė: „Žinia apie tavo meilę mane labai pradžiugino ir paguodė“ (Fm 7). Apaštalą sunkiu metu labai pastiprino ir kiti bendražygiai (Kol 4:7–11). Tad būkime nuolankūs ir, kai sunku, priimkime iš brolių ir sesių paguodą ir padrąsinimą.

15. Iš kur apaštalas Paulius sunkiomis aplinkybėmis sėmėsi paguodos?

¹⁵ Ieškok paguodos Dievo Žodyje. Apaštalas Paulius žinojo, kad Dievo mintys,  užrašytos šventuosiuose raštuose, visada jį paguos (Rom 15:4). Taip pat suteiks išminties, kaip ištverti visokius sunkumus (2 Tim 3:15, 16). Kai antrąkart buvo įkalintas Romoje, Paulius jautė, kad gyventi jam liko neilgai. Tuo sunkiu metu apaštalas prašė Timotiejų kuo greičiau atvykti pas jį ir atnešti ritinius (2 Tim 4:6, 7, 9, 13). Kam Pauliui tų ritinių reikėjo? Veikiausiai jie buvo dalis hebrajiškųjų raštų ir apaštalas, būdamas nelaisvėje, galėjo juos tyrinėti. Jei mes, kaip ir Paulius, esame įpratę tyrinėti Bibliją, Jehova net sunkiausiomis aplinkybėmis padės rasti joje paguodą.

16. Kaip karalius Dovydas jautėsi padaręs sunkią nuodėmę?

¹⁶ Karalių Dovydą slėgė kaltės jausmas. Kodėl? Jis sunkiai nusidėjo – svetimavo su Batšeba ir pasirūpino, kad žūtų jos vyras. Be to, mėgino savo nusikaltimus nuslėpti (2 Sam 12:9). Kurį laiką sąžinės priekaištus jis slopino, bet dėl to buvo tik blogiau. Dovydas sugadino savo santykius su Jehova, kentėjo emociškai ir fiziškai (Ps 32:3, 4). Kas padėjo Dovydui atgauti ramybę? Ir ką mes galėtume daryti, jei slegia kaltė dėl padarytos nuodėmės?

17. Kokiais žodžiais, kaip rašoma Psalmyno 51:1–4, Dovydas išreiškė nuoširdžią atgailą?

¹⁷ Melsk Dievą atleidimo. Karalius Dovydas kreipėsi maldoje į Jehovą. Jis nuoširdžiai atgailavo ir išpažino savo nuodėmes. (Perskaityk Psalmyno 51:1–4.) Kaip jam palengvėjo! (Ps 32:1, 2, 4, 5) Jei ir tu sunkiai nusidėjai, nuodėmės neslėpk. Verčiau maldoje atvirai pasakyk Jehovai, ką padarei, – tada kaltės našta kiek palengvės. Vis dėlto, kad susigrąžintum draugystę su Jehova, vien maldos nepakaks.

18. Kaip karalius Dovydas reagavo į Jehovos drausminimą?

¹⁸ Priimk drausminimą. Jehova siuntė pranašą Nataną, kad padėtų Dovydui susivokti, ką padarė. Karalius nesigynė ir nebandė savo nuodėmės sumenkinti.  Jis iškart pripažino nusikaltęs, – ir ne tik Batšebos vyrui. „Nusidėjau Jehovai“, – pasakė jis. Dovydas priėmė Jehovos drausminimą ir Jehova jam atleido (2 Sam 12:10–14). Jeigu ir mes padarytume sunkią nuodėmę, pasikalbėkime su tais, kuriuos Jehova paskyrė rūpintis bendruomene (Jok 5:14, 15). Ir jokiu būdu nesiteisinkime. Jeigu nuolankiai priimsime drausminimą ir, ką reikia, pataisysime, atgausime vidinę ramybę.

19. Kokia turėtų būti mūsų nuostata?

¹⁹ Tvirtai pasiryžk klaidų nekartoti. Karalius Dovydas suprato: kad vėl nepadarytų sunkios nuodėmės, reikės prašyti Jehovą pagalbos (Ps 51:7, 10, 12). Gavęs Dievo atleidimą, Dovydas tvirtai pasiryžo saugoti protą nuo nederamų minčių. Praėjus kuriam laikui, į jo širdį grįžo ramybė.

20. Kaip galime parodyti Jehovai dėkingumą už tai, kad jis atleidžia nuodėmes?

²⁰ Taigi prašykime Dievą atleisti, priimkime jo drausminimą ir stenkimės klaidų nekartoti. Tada parodysime Jehovai dėkingumą už tai, kad jis atleidžia nuodėmes. Taip pat atgausime ramybę. Tai patyrė ir mūsų brolis Džeimsas. „Kai pasakiau apie savo nuodėmę vyresniesiems, pajaučiau, tarsi nuo pečių būtų nukritusi sunki našta, – prisimena jis. – Dvasios ramybė pamažu sugrįžo.“ Kaip mus guodžia psalmininko žodžiai: „Jehova yra arti žmogaus, kurio širdis sugniužusi, jis gelbsti tą, kurio dvasia palūžusi“! (Ps 34:18)

21. Ką turime daryti, kad sulauktume Jehovos paguodos?

²¹ Tikėtina, kad šioms paskutinėms dienoms artėjant prie pabaigos, rūpesčių tik daugės. Kai ramybės neduoda nerimastingos mintys, nedelskime prašyti Jehovą pagalbos. Nuodugniai tyrinėkime jo Žodį. Imkime pavyzdį iš Onos, apaštalo Pauliaus ir karaliaus Dovydo. Melskime savo dangiškąjį Tėvą, kad padėtų suprasti, dėl ko nerimas kyla (Ps 139:23). Atiduokime jam savo rūpesčių naštą, ypač tada, kai negalime nieko pakeisti. Jei kliausimės Jehovos pagalba, galėsime, kaip ir psalmininkas, pasakyti: „Neramios mintys mane slėgė, bet tu paguodei mano sielą ir nuraminai“ (Ps 94:19).