„Iš prigimties esu drovi ir savimi nepasitikiu, – sako sesė vardu Sara. * – Būti su smarkiais ir kategoriškais žmonėmis man nejauku. O šalia romaus ir nuolankaus žmogaus esu atsipalaidavusi. Nebijau pasakyti jam, kaip jaučiuosi ir dėl ko nerimauju. Geriausi mano draugai yra kaip tik tokie.“

Prie romių žmonių mus traukia, tai akivaizdu iš Saros žodžių. Romieji patinka ir Jehovai. Jis mus ragina: „Apsivilkite [...] romumu“ (Kol 3:12). Kokia savybė yra romumas? Kokiomis aplinkybėmis romumą rodė Jėzus? Kodėl galima sakyti, kad romūs žmonės yra laimingi?

Romus žmogus yra taikaus būdo. Su kitais jis elgiasi pagarbiai ir maloniai, ramiai reaguoja į tai, kas daugelį suerzintų.

Biblijoje vartojamu graikišku žodžiu, verčiamu „romumas“, kartais pavadindavo sutramdytą, prijaukintą laukinį žirgą. Per laiką laukinę žirgo prigimtį įmanoma pažaboti, bet tai nereiškia, kad gyvulys pasidaro silpnas, bejėgis. Panašiai ir su mumis. Mes galime pažaboti maištingus polinkius ir tapti romūs, išmokti taikiai sugyventi su kitais. Romus žmogus nėra silpnas, – jis kaip tik pasižymi vidine stiprybe.

Kai kas gal sakys: „Esu kitokio būdo ir romus niekada netapsiu.“ Romumą ugdytis išties nelengva, ypač jei gyvename tarp agresyvių ir nekantrių žmonių (Rom 7:19). Tačiau nenusiminkime: mums padės šventoji dvasia, ir įdėtos pastangos nenueis veltui (Gal 5:22, 23). Kodėl verta romumą ugdytis?

Šalia romaus žmogaus malonu būti. Pradžioje minėta Sara sakė, kad romių ir nuolankių žmonių draugijoje jaučiasi laisvai. Itin romus ir malonus buvo Jėzus (2 Kor 10:1). Su juo norėjo būti net vaikai, nors paprastai vaikai prie nepažįstamų žmonių prieiti nedrįsta (Mk 10:13–16).

Romumas padeda išsaugoti taikius santykius su kitais. Romus žmogus neatsako  į įžeidimą, nepasiduoda pykčiui (Pat 16:32). O kas romumo stokoja, dažnai nesusivaldo. Galimas dalykas, paskui graužiasi, kad pykčio nesulaikė – ypač, jei įskaudino brangų žmogų. Šalia romaus žmogaus kiti jaučiasi gerai, nes jis nė vieno neužgaus.

Nors Jėzus turėjo daug darbo ir buvo labai užimtas, nė vieno neatstūmė ir nesielgė šiurkščiai. Jo dienomis daugelį žmonių slėgė visokie vargai, jiems labai reikėjo atgaivos. Jėzus kvietė: „Ateikite pas mane visi, [...] nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite sau atgaivą“ (Mt 11:28, 29). Šie žodžiai prislėgtuosius turėjo labai paguosti.

Kas padės ugdytis tokį kaip Jėzaus romumą? Skaitydami Dievo Žodį atkreipkime dėmesį į tai, kaip jis bendravo su žmonėmis, kaip elgėsi sudėtingose situacijose. Tada, susiklosčius panašioms aplinkybėms, stenkimės elgtis kaip jis (1 Pt 2:21). Apsvarstykime kelis dalykus, kurie padėjo Jėzui būti romiam.

Jėzus buvo nuolankus. „Aš romus ir nuolankios širdies“, – pasakė jis (Mt 11:29). Romumas neatsiejamas nuo nuolankumo, todėl abi šios savybės Biblijoje dažnai minimos kartu (Ef 4:1–3).

Nuolankus žmogus savęs pernelyg nesureikšmina ir nėra perdėtai jautrus. Kaip Jėzus reagavo, kai kiti pavadino jį „rijūnu ir vyno gėrėju“? Iš to, kaip Jėzus elgėsi ir kaip gyveno, buvo akivaizdu, kad tie žodžiai neteisingi, todėl jis romiai pasakė: „Išmintį išteisina jos darbai“ (Mt 11:19).

Jei kas nors nepagalvojęs pasako ką nepagarbaus apie tavo rasę, lytį ar kilmę, neužsigauk. Bendruomenės vyresniuoju tarnaujantis Piteris iš Pietų Afrikos sako: „Kai mane suerzina kieno nors žodžiai, pagalvoju, kaip tokiu atveju elgtųsi Jėzus.“ Brolis priduria: „Išmokau į tai pernelyg rimtai nežiūrėti.“

Jėzus buvo supratingas. Jėzaus mokiniai norėjo daryti, kas teisinga, bet dėl netobulumo jiems ne visada pavykdavo. Štai vakarą prieš savo mirtį Jėzus prašė Petrą, Jokūbą ir Joną pabudėti su juo. Deja, tie vyrai pasidavė silpnumui ir užmigo. Jėzus jiems nepriekaištavo. „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“, – pripažino jis (Mt 26:40, 41). Taip, Jėzus buvo labai supratingas.

Mūsų sesė vardu Mandi anksčiau buvo kritiška ir reikli kitiems, bet dabar stengiasi sekti Jėzaus pavyzdžiu. „Nuolat sau primenu, kad visi žmonės netobuli, – sako sesė. – Mokausi žiūrėti į juos taip, kaip Jehova – matyti geruosius jų bruožus.“ Ar Jėzaus pavyzdys neįkvepia tau noro elgtis su kitais supratingai?

Jėzus pasikliovė Dievu. Jis buvo kitų nesuprastas, patyrė neapykantą, netgi kentė fizines kančias. Vis dėlto Dievo Sūnus išliko romus ir kantriai ištvėrė neteisybę. Pasak apaštalo Petro, jis „patikėjo save tam, kuris teisia teisingai“ (1 Pt 2:23). Jėzus žinojo, kad dangiškasis Tėvas padės jam ištverti ir atėjus metui atmokės jo skriaudėjams.

Jeigu patyrę neteisybę labai piktai reaguojame ir imamės patys su ja kovoti, situaciją galime dar pabloginti. Biblijoje sakoma: „Pasidavęs rūstybei žmogus nedaro to, kas teisu Dievo akyse“ (Jok 1:20). Net jeigu turime pagrindą pykti, nepamirškime, kad esame netobuli, – jausmai gali mus apakinti ir priversti pasielgti netinkamai.

Vokietijoje gyvenanti sesė vardu Kati iš pradžių laikėsi tokios nuomonės: jei pats už save nepakovosi, niekas kitas už tave nepakovos. Tačiau sesė išmoko pasitikėti Jehova. „Nebematau reikalo nuolat už save kovoti, – sako Kati. – Žinau, kad viskas yra Jehovos rankose, todėl reaguoju ramiai.“ Jeigu patyrei skriaudą, imk pavyzdį iš Jėzaus – pasitikėk  Jehova ir jis padės išsaugoti vidinę ramybę.

Anot Jėzaus, nuo to, ar esame romūs, priklauso mūsų laimė. Jis pasakė: „Laimingi romieji“ (Mt 5:5). Pažiūrėkime, ką romumu galima pasiekti.

Mažiau įtampos šeimoje. „Žmoną įžeidžiau daugybę kartų, – prisipažįsta Australijoje gyvenantis brolis vardu Robertas. – Nenorėjau jos įskaudinti. Pikti žodžiai tiesiog išsprūsdavo, bet jų nebeatsiimsi. Matydamas, kaip žmona kenčia, jausdavausi labai kaltas.“

Pasak Jėzaus mokinio Jokūbo, mes visi dažnai klystame – pasakome neapgalvotų žodžių, kurie gali pakenkti mūsų santykiams su sutuoktiniu (Jok 3:2). Kilus įtampai stenkimės išlikti ramūs, kad neprikalbėtume, ko nereikia (Pat 17:27).

Minėtas brolis Robertas dėjo daug pastangų, kad iškilus problemoms mokėtų susivaldyti ir reaguoti ramiai. Ar tai davė rezultatų? „Mudviejų su žmona nuomonėms išsiskyrus, stengiuosi atidžiai ją išklausyti, nekelti balso ir nesupykti, – sako jis. – Mūsų santykiai dabar geri kaip niekad.“

Geresni santykiai su kitais. Kas greit užsigauna, tas mažai turi draugų. O kas ugdosi romumą, geba sugyventi su visais (Ef 4:2, 3). Minėtoji Kati sako: „Romumas davė man daug gera – išmokau rasti džiaugsmo bendraudama netgi su nelengvo charakterio žmonėmis.“

Vidinė ramybė. Biblijoje su romumu ir taikingumu siejama „išmintis iš aukštybių“ (Jok 3:13, 17). Romaus žmogaus širdis, pasak Biblijos, yra rami (Pat 14:30). Štai Martinas dėjo daug pastangų, kad taptų romesnis. Jis sako: „Dabar esu nebe toks užsispyręs kaip anksčiau, todėl jaučiu vidinę ramybę ir esu laimingesnis.“

Vienas brolis prisipažįsta: „Būna, ir šiandien viduj visas verdu.“ Tapti romiu žmogumi nėra taip paprasta, tačiau Jehova žada mums visokeriopai padėti (Iz 41:10; 1 Tim 6:11). Biblijos žodžiais tariant, jis gali mus išlavinti ir sustiprinti (1 Pt 5:10). Apaštalui Pauliui pavyko išsiugdyti „tokį kaip Kristaus romumą ir maloningumą“ (2 Kor 10:1). Neabejokime, pavyks ir mums.