Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Susivaldymas – dorybė, laiduojanti Jehovos malonę

Susivaldymas – dorybė, laiduojanti Jehovos malonę

„Susikivirčijęs su pusbroliu griebiau jam už gerklės ir norėjau pasmaugti.“ (Polas)

„Namuose pratrūkdavau dėl menkiausio nieko. Daužydavau baldus, vaikų žaislus – viską, kas pakliūdavo po ranka.“ (Markas)

Suprantama, dauguma iš mūsų taip nesielgtume, bet pasitaiko situacijų, kai susivaldyti būna sunku. Ir nieko keista, juk iš pirmojo žmogaus, Adomo, esame paveldėję nuodėmę (Rom 5:12). Kai kuriems, kaip Polas su Marku, nelengva pažaboti ūmų būdą, kitiems nesiseka valdyti minčių – atsikratyti visokių baimių ar slogių jausmų, dar kitiems sunku kovoti su kūno geismais, išsivaduoti iš priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų.

Žmogus, kuris nederamų minčių ir troškimų nekontroliuoja, gali susigadinti gyvenimą. Kad mums taip nenutiktų, turime ugdytis susivaldymą. Pakalbėkime apie šį dvasios vaisių plačiau (Gal 5:22, 23). Pasiaiškinkime, 1) kokia tai savybė, 2) kodėl krikščioniui ji būtina ir 3) kaip ją ugdytis. Taip pat pakalbėkime, ką galime daryti tada, kai susivaldyti nepavyksta.

KOKIA SAVYBĖ YRA SUSIVALDYMAS

Krikščionis, gebantis susivaldyti, nėra impulsų valdomas. Jis moka susilaikyti nepasakęs ar nepadaręs to, kas Dievui nepatiktų.

Jėzus mokėjo susivaldyti sudėtingiausiose situacijose.

Dievo Sūnus susivaldydavo sudėtingiausiose situacijose. Biblijoje rašoma: „Įžeidinėjamas jis neatsakė įžeidimais, kentėdamas negrasino, bet patikėjo save tam, kuris teisia teisingai“ (1 Pt 2:23). Jėzus, pavyzdžiui, ramiai sureagavo į religinių vadovų mėginimus pričiupti jį kalboje (Mt 22:15–22). Taip pat nepuolė priešintis įtūžusiems žydams, kai šie griebėsi akmenų norėdami jį užmušti; jis tiesiog „pasislėpė ir išėjo iš šventyklos“ (Jn 8:57–59). Net kentėdamas ant kančių stulpo, Jėzus kantriai ištvėrė priešininkų patyčias (Mt 27:39–44).

Mums, netobuliems žmonėms, susivaldyti ne visada pavyksta, tačiau stengtis turime. Apaštalas Petras rašė: „Kristus kentėjo už jus ir paliko jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“ (1 Pt 2:21). Vadinasi, mokytis iš Jėzaus susivaldymo krikščionims reikia. Kodėl tai taip svarbu?

KODĖL SUSIVALDYMĄ UGDYTIS BŪTINA

Ugdydamiesi susivaldymą pelnome Jehovos malonę. Galbūt ta malone džiaugiamės jau daugelį metų, tačiau kad jos neprarastume, turime visada gerai apgalvoti savo žodžius ir veiksmus.

Prisiminkime Dievo tarną Mozę. Kaip rašoma Biblijoje, jo dienomis žemėje nebuvo romesnio už jį žmogaus (Sk 12:3). Izraelio tautos vadovas daug metų kantriai iškentė tautiečių murmėjimus. Tačiau sykį, kai pristigę vandens jie vėl ėmė reikšti priekaištus, jis neteko kantrybės ir pratrūko šiurkščiais žodžiais: „Klausykit, maištininkai! Negi iš šitos uolos turime išgauti jums vandens?!“ (Sk 20:2–11).

Mozė išties kalbėjo neapgalvotai. Pamiršęs, kad tik Jehova dykumoje stebuklingai gali duoti vandens, jis žmonių akyse jo nepašlovino (Ps 106:32, 33). Dėl to, deja, prarado galimybę įžengti į Pažadėtąją žemę (Sk 20:12). Tikriausiai iki pat savo mirties Mozė apgailestavo, kad tąsyk nesusivaldė (Įst 3:23–27).

Iš šio pasakojimo yra ko pasimokyti. Jeigu kieno nors elgesys ar žodžiai mus suerzina, nevalia kalbėti nepagarbiai. Tą svarbu atsiminti visiems, net ilgamečiams Jehovos tarnams (Ef 4:32; Kol 3:12). Tenka pripažinti, su amžiumi senkant jėgoms ir prastėjant sveikatai, kartais susivaldyti būna sunkiau. Bet prisiminkime Mozę. Juk nenorėtume dėl vienos klaidos prarasti gerą vardą Dievo akyse. Ko tad reikėtų, kad mokėtume save valdyti?

KAIP SUSIVALDYMĄ UGDYTIS

Melsk Dievą šventosios dvasios. Susivaldymas yra Dievo šventosios dvasios vaisius. Tad prašykime Jehovą, kad tos dvasios duotų, ir jis į mūsų prašymą tikrai atsakys (Lk 11:13). Dievas per dvasią suteiks vidinių jėgų susivaldyti (Fil 4:13). Be to, padės ugdytis ir kitas savybes, pavyzdžiui, meilę, be kurios save kontroliuoti būtų sunku (1 Kor 13:5).

Venk visko, kas silpnintų ryžtą valdytis.

Venk visko, kas silpnintų ryžtą valdytis. Būk apdairus rinkdamasis pramogas, pavyzdžiui, nesilankyk interneto svetainėse, kurių turinys krikščionims nepriimtinas (Ef 5:3, 4). Iš tolo venk visko, dėl ko galėtum pasielgti nedorai (Pat 22:3; 1 Kor 6:12). Tarkim, jei žmogus kovoja su kūno geismais, galbūt jis net nuspręs neskaityti meilės romanų ir nežiūrėti romantinių filmų.

Laikytis atokiai nuo to, kas silpnina ryžtą valdytis, gali būti nelengva. Bet jei stengsimės, Jehova mūsų pastangas laimins (2 Pt 1:5–8). Jis padės kontroliuoti savo mintis, kalbą ir elgesį. Pradžioje minėti Polas ir Markas per laiką savo karštą būdą pažabojo. To reikėjo mokytis ir dar vienam mūsų broliui. Vairuodamas jis dažnai pykdavo ant kitų vairuotojų, netgi juos apšaukdavo. Brolis suprato, kad turi kažko imtis. „Kasdien karštai meldžiausi, – pasakoja jis. – Skaičiau straipsnius apie susivaldymą, stengiausi įsiminti tam tikras Biblijos eilutes. Ilgametės mano pastangos nenuėjo veltui, bet iki šiol kas rytą sau primenu, kad privalau valdytis ir išlikti ramus. Į susitikimus išvykstu gerokai anksčiau, kad kelyje nereikėtų skubėti.“

KAI SUSIVALDYTI NEPAVYKSTA

Kad ir kaip stengiamės, kartais susivaldyti nepavyksta. Tada, galimas dalykas, mums būna gėda prieš Jehovą ir net nedrįstame jam melstis. Tačiau tokiais atvejais kaip tik turėtume į jį kreiptis. Nedelsdami prašykime atleidimo, pagalbos ir pasiryžkime klaidos nekartoti (Ps 51:9–11). Jehova gailestingas ir tikrai mūsų neatstums (Ps 102:17). Apaštalas Jonas patikina: „Jėzaus kraujas nuvalo visas mūsų nuodėmes“ (1 Jn 1:7; 2:1; Ps 86:5). Jeigu Jehova ragina savo tarnus visada būti atlaidžius vieni kitiems, galime neabejoti, kad jis ir pats bus mums atlaidus (Mt 18:21, 22; Kol 3:13).

Kaip jau kalbėjome, Mozė nesusivaldė ir neapgalvotais žodžiais užrūstino Dievą. Vis dėlto Jehova jam atleido. Biblijoje apie Mozę kalbama kaip apie sektiną tvirto tikėjimo pavyzdį (Įst 34:10; Hbr 11:24–28). Nors Mozė neįžengė į Pažadėtąją žemę, ateityje Jehova jį prikels ir suteiks galimybę amžinai gyventi rojuje. Toks apdovanojimas laukia visų mūsų, jeigu tik nepaliausime ugdytis itin svarbią krikščioniui savybę – susivaldymą (1 Kor 9:25).