1. Kokią garbę kiekvienam iš mūsų Jehova suteikė?

JEHOVA savo ištikimus tarnus myli ir subūrė juos į vieningą šeimą. Nors kiekvieno iš mūsų indėlis bendruomenėje skirtingas, visi esame svarbūs ir vieni kitiems reikalingi. Tai padeda suprasti ir apaštalas Paulius.

2. Kodėl, remiantis Efeziečiams 4:16, svarbu vienam kitą gerbti ir veikti išvien?

² Kaip pabrėžiama šio straipsnio teminėje citatoje, nė vienas iš mūsų negalime bendratikiui sakyti „man tavęs nereikia“ (1 Kor 12:21). Kad bendruomenėje vyrautų santarvė, turime vienas kitą vertinti ir veikti išvien. (Perskaityk Efeziečiams 4:16.) Jei puoselėjame tarpusavio meilę ir vienybę, bendruomenė klesti.

3. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

³ Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip bendruomenėje galime rodyti vienas kitam pagarbą. Pakalbėsime apie vyresniųjų tarpusavio pagarbą, apie pagarbą šeimos nesukūrusiems broliams ir sesėms, taip pat apie pagarbą bendratikiams, kurie sunkiai kalba mūsų kalba.

4. Ko vyresniuosius pamoko apaštalo Pauliaus žodžiai, užrašyti Romiečiams 12:10?

⁴ Visi bendruomenės vyresnieji yra paskirti vadovaujant Jehovos šventajai dvasiai. Tačiau ne visi bendruomenės  labui nuveikia tiek pat, jų gabumai ir patirtis skiriasi (1 Kor 12:17, 18). Vyresniesiems, kurie šias atsakingas pareigas gavo palyginti neseniai, reikia daug ko išmokti. Kiti, nors sukaupę didelę patirtį, dėl amžiaus ir sveikatos problemų nebegali daryti tiek, kiek norėtų. Vis dėlto jokiam vyresniajam nederėtų apie kitą vyresnįjį manyti taip, tarsi jam sakytų „man tavęs nereikia“. Visi turėtų paimti į širdį pamokymą, užrašytą Romiečiams 12:10 (perskaityk).

5. Iš ko bus akivaizdu, kad vyresnieji gerbia vienas kitą, ir kodėl pagarbiai elgtis svarbu?

⁵ Iš ko matysis, kad vyresnysis gerbia kitus vyresniuosius? Jis bus atidus klausytojas, – ypač, kai vyresniųjų taryba svarsto kokį svarbų reikalą. 1988 m. spalio 1 d. Sargybos bokšto numeryje rašoma: „Vyresnieji pripažįsta, kad Kristus ir šventoji dvasia bet kuriam iš vyresniųjų gali priminti Biblijos principą, kuris padėtų priimti sprendimą svarstomu klausimu (Apd 15:6–15). Dvasia vadovauja visiems vyresniesiems, o ne išskirtinai kuriam nors vienam.“

6. Kas padeda vyresniesiems veikti išvien ir kodėl tai išeina į gera bendruomenei?

⁶ Pagarbus brolis per vyresniųjų susitikimą neskuba kaskart pirmas reikšti savo nuomonės, pokalbyje nedominuoja. Toks vyresnysis supranta, kad jo nuomonė gali būti ir neteisinga. Savo požiūrį jis išsako nuolankiai, o kai kalba kiti, atidžiai klausosi. Prisiminęs svarstomu klausimu tinkantį Biblijos principą, brolis būtinai juo pasidalija, taip pat vadovaujasi „ištikimo ir nuovokaus vergo“ nurodymais (Mt 24:45–47). Jeigu svarstydami klausimus vyresnieji kalba ir elgiasi pagarbiai, Dievo dvasia yra su jais ir padeda priimti sprendimus, naudingus visai bendruomenei (Jok 3:17, 18).

7. Kaip į santuoką ir vienystę žiūrėjo Jėzus?

⁷ Mūsų bendruomenėse yra daug susituokusių porų, nemažai jų augina vaikus. Bet kai kurie broliai ir sesės šeimos nėra sukūrę. Koks turėtų būti mūsų požiūris į juos? Pasvarstykime, kaip į santuoką ir vienystę žiūrėjo Jėzus. Nors pats šeimos nekūrė, jis nesakė, ką turi daryti kiti – tuoktis ar likti vieni. Jis tik paminėjo, kad kai kurie jo mokiniai nuspręs šeimos nekurti (Mt 19:11, 12). Į tuos, kurie sutuoktinio neturėjo, Jėzus žiūrėjo pagarbiai – nelaikė jų prastesniais, nemanė, kad nesukūrę šeimos jie ką nors praranda.

8. Ką suprantame iš apaštalo Pauliaus žodžių, užrašytų 1 Korintiečiams 7:7–9?

⁸ Apaštalas Paulius, kaip ir Jėzus, savo tarnystės metais darbavosi vienas. Jis nesakė, kad krikščioniui tuoktis nederėtų, – pripažino, kad tai kiekvieno asmeniškas sprendimas. Vis dėlto Paulius ragino bendratikius pasvarstyti, ar negalėtų dėl tarnystės Jehovai likti vieni. (Perskaityk 1 Korintiečiams 7:7–9.) Šeimos nesukūrusių krikščionių apaštalas nemenkino. Štai Timotiejui, nevedusiam broliui, Paulius patikėjo itin atsakingų užduočių (Fil 2:19–22). * Akivaizdu, šeiminė brolio padėtis neturi nulemti sprendimo, ar jam galima paskirti kokias nors atsakingas pareigas arba užduotis (1 Kor 7:32–35, 38).

9. Kokią galime daryti išvadą kalbant apie santuoką ir vienystę?

⁹ Taigi, nei Jėzus, nei Paulius nesakė, ką krikščionis turi daryti – tuoktis ar likti vienas. Kokia tad būtų išvada? 2012 m. spalio 1 d. Sargybos bokšto numeryje buvo rašoma: „Tiek santuoka, tiek vienystė, galima sakyti, yra Dievo dovanos. [...] Vienystė, Jehovos požiūriu, tikrai nėra gėdinga ir dėl jos nereikia sielvartauti.“ Vadinasi, šeimos nesukūrusius brolius ir seses reikėtų gerbti kaip ir visus kitus bendratikius.

10. Iš ko bus akivaizdu, kad gerbiame šeimos nesukūrusių bendratikių jausmus?

 ¹⁰ Iš ko bus akivaizdu, kad gerbiame šeimos nesukūrusių bendratikių jausmus? Tie broliai ir sesės yra vieni dėl skirtingų priežasčių. Kai kurie vienystę pasirinko patys, kiti šeimą sukurti norėtų, bet neranda poros, o dar kitų sutuoktinį pasiglemžė mirtis. Ar derėtų tokių bendratikių klausinėti, kodėl jie iki šiol vieni, arba net pasisiūlyti padėti jiems ieškoti poros? Suprantama, brolis ar sesė tokios pagalbos gali paprašyti. Bet pagalvokime, kaip jis ar ji pasijaustų, jei siūlytumės padėti neprašomi? (1 Tes 4:11; 1 Tim 5:13) Pažiūrėkime, ką sako kai kurie šeimos nesukūrę broliai ir sesės.

11, 12. Kaip šeimos nesukūrusius bendratikius galime nejučia sutrikdyti?

¹¹ Vienas rajono prižiūrėtojas, puikiai atliekantis savo pareigas, sako, kad būdamas nevedęs gali nemažai nuveikti, tarnyba teikia daug džiaugsmo. Tačiau brolis prisipažįsta, kad kartais, nors ir ne iš blogos valios, kai kurie broliai ir sesės jį sutrikdo klausdami: „Kodėl dar nevedęs?“ Kitas brolis, tarnaujantis viename iš mūsų filialų, sako: „Susidaro įspūdis, kad kai kurie broliai ir sesės į nesusituokusius žiūri su gailesčiu. Dėl to pasijaučiu taip, lyg vienystė būtų našta, o ne dovana.“

¹² Viena netekėjusi betelietė sako: „Kai kuriems bendratikiams atrodo, kad visi vienišiai nori susirasti porą arba kad į kiekvieną sambūrį žiūri kaip į galimybę su kuo nors artimiau susipažinti. Sykį su užduotimi keliavau į kitą šalies dalį. Atvykau vakare, prieš sueigą. Sesė, pas kurią apsistojau, užsiminė, kad bendruomenėje yra du mano amžiaus broliai. Ji patikino, kad piršliauti neketina, tačiau vos tik įžengiau į Karalystės salę, iškart mane nusitempė supažindinti su tais dviem broliais. Nereikia nė sakyti, kaip nejaukiai visi trys pasijautėme.“

13. Kokius bendratikius viena netekėjusi sesė laiko sektinu pavyzdžiu?

¹³ O štai dar vienos Betelyje tarnaujančios sesės mintys: „Pažįstu nemažai šeimos nesukūrusių pionierių. Jie yra brandūs, žino, ko siekia, noriai aukojasi dėl kitų, džiaugiasi savo tarnyba ir bendruomenei yra didelė paspirtis. Jų požiūris į savo padėtį nuosaikus – nors neturi sutuoktinio ir vaikų, jie nemano esą dėl to prastesni, bet ir nemano, kad būdami vieni yra kuo nors geresni.“ Argi ne smagu būti bendruomenėje, kurioje broliai ir sesės vieni kitus vertina ir gerbia? Čia niekas nežiūri į kitą su gailesčiu ar pavydu, niekas kitų neignoruoja, sykiu nestato ant pjedestalo. Visi elgiasi kaip tikri draugai.

14. Kaip galime parodyti pagarbą šeimos nesukūrusiems bendratikiams?

¹⁴ Šeimos nesukūrę broliai ir sesės tikisi, kad spręsime apie juos ne pagal šeiminę padėtį, o pagal tai, kokie krikščionys jie yra. Nežiūrėkime į tuos bendratikius su gailesčiu. Verčiau branginkime už ištikimą tarnystę, – tada jie nesijaus, lyg sakytume „man tavęs nereikia“ (1 Kor 12:21). Priešingai, tie broliai ir sesės jausis bendruomenės vertinami ir mylimi.

15. Kokiems pokyčiams ryžosi kai kurie broliai ir sesės, siekdami daugiau nuveikti tarnyboje?

¹⁵ Pastaruoju metu nemažai skelbėjų mokosi svetimos kalbos, siekdami daugiau nuveikti tarnyboje. Kai kuriems tai reiškia rimtus pokyčius. Tie broliai ir sesės pereina į kitakalbių bendruomenę, kad padėtų skelbti gerąją naujieną (Apd 16:9). Taip jie apsisprendžia dėl to, kad nori būti Jehovai naudingesni. Suprantama, išmokti laisvai kalbėti svetima kalba tiems krikščionims užtrunka nemažai laiko, kartais prireikia net kelerių metų. Tačiau net ir gerai jos nemokėdami jie labai pasitarnauja bendruomenei. Rodydami sektiną pavyzdį ir dalydamiesi sukaupta patirtimi tie broliai ir sesės stiprina bendratikių tikėjimą. Mes labai vertiname juos už tai, kad taip aukojasi dėl kitų!

16. Į ką vyresnieji turi atsižvelgti rekomenduodami paskirti broliui atsakingas pareigas bendruomenėje?

¹⁶ Jeigu brolis dar nekalba laisvai savo bendruomenės kalba, tai neturėtų būti kliūtis rekomenduoti jį tarnauti vyresniuoju ar patarnautoju. Tokias rekomendacijas vyresnieji turi teikti atsižvelgdami į tai, kiek brolis atitinka Biblijoje išdėstytus reikalavimus, o ne į tai, kaip jis kalba savo bendruomenės kalba (1 Tim 3:1–10, 12, 13; Tit 1:5–9).

17. Koks klausimas iškyla šeimoms, persikėlusioms į kitą šalį?

¹⁷ Kai kurios krikščionių šeimos persikelia į kitą šalį ieškodamos prieglobsčio ar darbo. Atvykėlių vaikams tenka lankyti mokyklą, kurioje pamokos vedamos vietine kalba. Kad būtų lengviau rasti darbą, tėvams irgi gali reikėti mokytis tos kalbos. O kaip tada, jei naujoje vietoje yra bendruomenė ar grupė, kurioje kalbama atvykusios šeimos kalba? Kokią bendruomenę atvykusieji turėtų lankyti – tą, kurioje kalbama vietine ar jų gimtąja kalba?

18. Kodėl galima sakyti, kad principas, užrašytas Galatams 6:5, skatina mus gerbti šeimos sprendimą lankyti mūsų bendruomenę?

¹⁸ Kurią bendruomenę šeima lankys, sprendžia šeimos galva. Jis turi įvertinti, kas namiškiams būtų geriausia. (Perskaityk Galatams 6:5.) Kadangi tai asmeniškas reikalas, brolio sprendimą gerbsime. Jo šeimą šiltai priimsime ir stengsimės, kad visi jos nariai bendruomenėje jaustųsi mylimi (Rom 15:7).

19. Ką šeimos galvai reikia su malda apsvarstyti?

 ¹⁹ O kaip tada, jei tėvai nusprendė lankyti bendruomenę, kurioje kalbama jų kalba, tačiau vaikai tos kalbos gerai nemoka? Kadangi vaikai daugiausia girdi vietinę kalbą ir ta pačia kalba mokosi mokykloje, jiems gali būti sunku suprasti sueigų programą ir stiprėti dvasiškai. Tokiu atveju šeimos galvai reikia su malda apsvarstyti, kaip padėti atžaloms ugdytis artimą ryšį su Jehova ir bendruomene. Arba jiems teks mokyti vaikus savo kalbos, arba pereiti į bendruomenę, kurios kalbą vaikai gerai supranta. Kad ir ką šeima nuspręstų, bendruomenės broliai ir sesės ją gerbs ir mylės.

20. Ką turėsime omenyje, jei gerbiame bendratikius, kurie mokosi naujos kalbos?

²⁰ Brolių ir sesių, kuriems dėl minėtų priežasčių tenka mokytis naujos kalbos, yra daugelyje bendruomenių. Jiems gali būti sunku svetima kalba dėstyti mintis. Bet pernelyg to nesureikšminkime. Matydami, kaip tie broliai ir sesės myli Jehovą ir kaip noriai jam tarnauja, nuoširdžiai juos gerbkime ir mylėkime. Vien dėl to, kad jie laisvai nekalba mūsų kalba, nesakykime „man tavęs nereikia“.

21, 22. Kaip Jehova mus pagerbė?

²¹ Jehova pagerbė mus duodamas daug prasmingo darbo bendruomenėje. Jam brangūs esame visi – ar būtume vyrai ar moterys, susituokę ar vieni, jauni ar pagyvenę, kalbėtume bendruomenės kalba laisvai ar ne itin (Rom 12:4, 5; Kol 3:10, 11).

²² Tad nepamirškime pamokų, kurias išmokome pasigilinę į apaštalo Pauliaus palyginimą. Gerai jas perpratę bendruomenėje jausimės reikalingi, be to, nuoširdžiai gerbsime ir mylėsime visus bendratikius.