1. Ką suprantame iš Jėzaus žodžių, užrašytų Mato 24:9?

 JEHOVA sukūrė mus su gebėjimu mylėti ir troškimu būti mylimiems, todėl kitų neapykanta skaudina ar net kelia baimę. Pavyzdžiui, vienoje Europos šalyje gyvenanti sesė vardu Džordžina prisimena: „Kai buvau keturiolikos, mama manęs nekentė, nes tarnavau Jehovai. Jaučiausi atstumta ir ėmiau abejoti, ar aš tikrai geras žmogus.“ b Brolis vardu Danyla rašė: „Už tai, kad esu Jehovos liudytojas, kareiviai mane mušė, užgauliojo ir visaip baugino. Buvau persigandęs ir jaučiausi pažemintas.“ Taigi neapykanta mus žeidžia. Tačiau jos išvengti negalime, nes Jėzus sakė, kad krikščionys bus nekenčiami. (Perskaityk Mato 24:9.)

2, 3. Kodėl Jėzaus sekėjų daugelis nekenčia?

² Pasaulis Jėzaus sekėjų nekenčia. Kodėl? Savo mokiniams jis tai paaiškino: „Jūs pasauliui nepriklausote“ (Jn 15:17–19). Todėl žmonių valdovų ir valstybės simbolių mes negarbiname. Tiesa, valdžias turime gerbti, tačiau garbinti dera vien tik Jehovą. Šėtonas ir jo „palikuoniai“ tvirtina, kad Dievas yra neteisingas valdovas (Pr 3:1–5, 15). O mes stovime Dievo pusėje ir visa širdimi pripažįstame jo teisę valdyti žmoniją. Taip pat skelbiame, kad Dievo Karalystė yra vienintelė žmonijos viltis ir kad ji netrukus sutriuškins visus savo  priešininkus (Dan 2:44; Apr 19:19–21). Ši žinia romius žmones džiugina, o nedorėlius gąsdina (Ps 37:10, 11).

³ Mūsų nekenčia dar ir dėl to, kad laikomės Dievo nustatytų normų, visiškai nesuderinamų su pasaulyje plintančiomis pažiūromis. Štai daugelis žmonių šiandien atvirai pritaria nedorybėms, už kurias Dievas senovėje sunaikino Sodomos ir Gomoros miestus! (Jud 7) O mes paisome Dievo valios ir nedoram elgesiui nepritariame, todėl žmonės mus pašiepia ir vadina netolerantiškais (1 Pt 4:3, 4).

4. Kas mums suteikia jėgų ištverti neapykantą?

⁴ Kaip galime ištverti aplinkinių neapykantą ir įžeidinėjimus? Aišku, turime tvirtai tikėti, kad Jehova mums pagelbės. Tikėjimas tarsi skydas gali apsaugoti nuo „degančių piktojo strėlių“ (Ef 6:16). Tačiau vien tikėjimo negana. Svarbu ugdytis meilę, nes ji sulaiko nuo pykčio ir suteikia jėgų ištverti visokią neteisybę bei skriaudą (1 Kor 13:4–7, 13). Aptarkime, kaip meilė – Jehovai, bendratikiams ir netgi priešininkams – padeda pakelti neapykantą.

5. Kodėl Jėzus buvo pasirengęs ištverti išmėginimus?

⁵ Žinodamas, kad priešininkai po kelių valandų jį nužudys, Jėzus savo ištikimiems sekėjams pasakė: „Myliu Tėvą, todėl darau taip, kaip Tėvas man yra įsakęs“ (Jn 14:31). Dėl meilės savo dangiškajam Tėvui Jėzus buvo pasirengęs ištverti sunkiausius išmėginimus. Meilė Jehovai gali įkvėpti tokio pat ryžto ir mums.

6. Kaip, remiantis Romiečiams 5:3–5, Jehovos tarnui dera žiūrėti į patiriamą neapykantą?

⁶ Istorija liudija, kad iš meilės savo Kūrėjui žmogus gali ištverti visokius persekiojimus. Pavyzdžiui, kai žydų aukščiausiasis teismas paliepė apaštalams liautis skelbus apie Kristų, jie išsakė savo ryžtą klausyti Dievo, o ne žmonių (Apd 5:29; 1 Jn 5:3). Tokia pat stipri meilė šiandien teikia tvirtybės daugeliui mūsų bendratikių. Nors kai kuriose šalyse yra nuožmiai persekiojami, jie nenusimena. Priešingai, džiaugiasi galėdami savo ištverme parodyti atsidavimą Dievui (Apd 5:41; perskaityk Romiečiams 5:3–5).

7. Kaip dera reaguoti į šeimos narių priešiškumą?

⁷ Turbūt sunkiausia būna, jei patiriame šeimos narių priešiškumą. Kai pradedame domėtis Biblijos tiesa, kai kuriems namiškiams gali atrodyti, kad mus kas nors suklaidino arba kad netekome sveiko proto. (Palygink su Morkaus 3:21.) Kartais jie netgi imasi prieš mus drastiškų veiksmų. Tokia reakcija neturėtume stebėtis, juk Jėzus pasakė: „Žmogui jo namiškiai taps priešais“ (Mt 10:36). Suprantama, jiems neatsakome piktu už pikta, nesielgiame šiurkščiai. Priešingai, kuo labiau pamilstame Jehovą, tuo labiau stengiamės mylėti ir savo artimuosius (Mt 22:37–39). Tačiau tenkinti nesuderinamų su Biblija jų reikalavimų ir laužyti Dievo nustatytų normų negalime.

8, 9. Kas suteikė vienai sesei jėgų atlaikyti priešiškumą?

⁸ Minėtai Džordžinai teko kęsti mamos priešiškumą, vis dėlto ji liko Dievui ištikima. Sesė pasakoja: „Aš ir mama  pradėjome studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Bet praėjus pusmečiui, kai panorau lankyti sueigas, jos požiūris visiškai pasikeitė. Prisiklausiusi atskalūnų, mama pradėjo žerti man melagingus kaltinimus. Mane įžeidinėjo, tampė už plaukų, smaugė, naikino mūsų literatūrą. Būdama penkiolikos, pasikrikštijau. Kad liaučiausi tarnauti Jehovai, mama apgyvendino mane internate. Kai kurios paauglės tenai vartojo narkotikus, darė nusikaltimus. Jei žmogus, iš kurio tikiesi meilės ir globos, yra tau priešiškas, būna labai skaudu.“

⁹ Kas Džordžinai suteikė jėgų tuos išbandymus atlaikyti? Ji pasakoja: „Tą dieną, kai mama pirmąkart mane užsipuolė, baigiau skaityti visą Bibliją. Nė kiek neabejojau radusi tiesą ir jaučiausi labai artima su Jehova. Dažnai jam meldžiausi ir jis mane išklausydavo. Kai gyvenau internate, viena sesuo kviesdavosi pas save ir drauge gilindavomės į Bibliją. Kiti broliai ir sesės irgi nuolatos visaip palaikė ir stiprino. Jie man buvo tarsi šeima. Iš patirties įsitikinau, kad Jehova yra nepalyginti galingesnis už visus priešininkus.“

10. Kuo galime būti tikri?

¹⁰ Apaštalas Paulius rašė, kad niekas „negalės atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri pasireiškia per Kristų Jėzų, mūsų Viešpatį“ (Rom 8:38, 39). Net jeigu tektų kentėti vargus, Jehova visada bus šalia, guos ir stiprins. Ir, kaip matome iš Džordžinos patirties, galime kliautis savo brangių tikėjimo brolių ir sesių parama.

11. Kokią galią, remiantis Jono 15:12, 13, turi meilė? Prašom pateikti pavyzdį.

¹¹ Paskutinį savo gyvenimo žemėje vakarą Jėzus mokiniams prisakė mylėti vieniems kitus. (Perskaityk Jono 15:12, 13.) Jis žinojo, kad pasiaukojama meilė padės jiems išsaugoti tarpusavio vienybę ir ištverti pasaulio neapykantą. Kad meilė turi tokią galią, rodo pirmojo amžiaus Tesalonikos krikščionių pavyzdys. Jie buvo nuolat persekiojami, tačiau liko Dievui ištikimi ir pasiaukojamai vienas kitą mylėjo (1 Tes 1:3,  6, 7). Paulius tenykščius bendratikius už tai pagyrė ir paragino „mylėti vis labiau“ (1 Tes 4:9, 10). Apaštalas rašė, kad meilės skatinami jie turėtų guosti prislėgtuosius ir palaikyti silpnuosius (1 Tes 5:14). Tesalonikiečiai įsiklausė į Pauliaus pamokymus ir juos pritaikė. Užtat praėjus maždaug metams apaštalas kitame laiške rašė: „Jūsų meilė vienas kitam stiprėja“ (2 Tes 1:3–5). Meilė suteikė tos bendruomenės nariams stiprybės ištverti sunkumus ir persekiojimus.

12. Kaip broliai ir sesės parodė tarpusavio meilę vienoje karo apimtoje šalyje?

¹² Štai kaip buvo jau minėtam Danylai ir jo žmonai. Kai šalyje kilusio karo banga atsirito iki jų miesto, jie toliau lankė sueigas, stengėsi skelbti gerąją naujieną, taip pat dalijosi maistu su tikėjimo broliais ir sesėmis. Vieną dieną pas Danylą į namus įsiveržė ginkluoti kareiviai. „Jie pareikalavo, kad išsižadėčiau tikėjimo, – sako Danyla. – Kadangi nesutikau, jie ėmė mane mušti, šaudė virš galvos, grasino nužudyti. Prieš išeidami pasakė, kad sugrįš ir išprievartaus mano žmoną. Tačiau broliai nieko nelaukdami įsodino mudu į traukinį ir išsiuntė į kitą miestą. Niekada nepamiršiu tų brangių brolių meilės. Kai atvykome, vietiniai bendratikiai davė maisto, padėjo susirasti būstą ir darbą. Savo naujuose namuose netgi galėjome priglausti kitus iš karo zonos pabėgusius liudytojus.“ Tokie pavyzdžiai – tikras įrodymas, kad krikščioniška meilė padeda ištverti neapykantą.

13. Kaip šventoji dvasia suteikia jėgų ištverti priešiškumą?

¹³ Jėzus savo sekėjus paragino mylėti net priešus (Mt 5:44, 45). Ar tai lengva? Tikrai ne. Čia reikia Dievo dvasios pagalbos. Šventoji dvasia padeda mums ugdytis meilę, kantrybę, gerumą, romumą ir susivaldymą, o tokios savybės tikrai padeda ištverti neapykantą (Gal 5:22, 23). Be to, jos priverčia ne vieną priešininką susimąstyti. Kaip liudija daugelis pavyzdžių, dievobaimingu elgesiu galime padaryti  teigiamą poveikį savo sutuoktiniui, vaikui, kaimynui, gal net paskatinti jį susidomėti Biblijos tiesa. Taigi, jei sunku mylėti tuos, kuriems tavo tikėjimas kliūva, melsk šventosios dvasios (Lk 11:13). Ir žinok: kad ir kokia būtų situacija, geriausia elgtis taip, kaip moko Jehova (Pat 3:5–7).

14, 15. Kaip Žasmin pritaikė pamokymą iš Romiečiams 12:17–21?

¹⁴ Didelių išmėginimų patyrė sesė Žasmin, gyvenanti vienoje Vidurinių Rytų šalyje. Kai ji tapo Jehovos liudytoja, vyras manė, kad sutuoktinė buvo apgauta, todėl visaip mėgino ją paveikti, priversti atsisakyti tikėjimo. Jis svaidėsi užgauliais žodžiais. Taip pat giminaičiai, dvasininkas ir vienas žiniuonis jo įkalbėti kaltino Žasmin šeimos skaldymu ir visaip jai grasino. Vyras netgi atėjo į bendruomenės sueigą ir išplūdo brolius. Žasmin visa tai labai slėgė, ji neretai puldavo į ašaras.

¹⁵ Bendratikiai Karalystės salėje ją guosdavo ir stiprindavo. O vyresnieji patarė vadovautis pamokymu, užrašytu Romiečiams 12:17–21 (perskaityk). „Tai buvo nelengva, – sako Žasmin. – Bet aš prašiau Jehovą pagalbos ir stengiausi elgtis taip, kaip moko Biblija. Kai vyras, norėdamas man įgelti, prišiukšlindavo virtuvėje, viską sutvarkydavau. Kai pasityčiodavo, atsakydavau maloniai. Kai sirgdavo, juo rūpindavausi.“

16, 17. Ką patvirtina Žasmin pavyzdys?

¹⁶ Rodydama sutuoktiniui meilę Žasmin daug pasiekė. Ji džiaugiasi: „Žinodamas, kad visada sakau tik tiesą, vyras ėmė manimi labiau pasitikėti. Dabar, kai kalbamės apie tikėjimą, jis pagarbiai išklauso. Taip pat pripažino, kad santarvė namuose labai priklauso nuo jo paties elgesio. Jis netgi skatina mane važiuoti į bendruomenės sueigas. Mūsų santykiai visiškai pasikeitė, namuose vyrauja ramybė. Viliuosi, kad Biblijos tiesa kada nors palies jo širdį ir jis kartu su manimi tarnaus Jehovai.“

¹⁷ Žasmin pavyzdys patvirtina, kad meilė išties „visa pakelia, [...] viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13:4, 7).  Meilė nugali didžiausią neapykantą ir gali suminkštinti net kiečiausią širdį. Svarbiausia, jei stengiamės rodyti meilę, džiuginame Jehovą. O kaip tada, jei priešiškumas nepaliauja? Ar vis tiek galime išlikti laimingi?

18. Kodėl esame laimingi net jeigu mūsų nekenčia?

¹⁸ Jėzus pasakė: „Laimingi esate, kai žmonės jūsų nekenčia“ (Lk 6:22). Nemalonu kęsti kitų priešiškumą ir persekiojimus. Bet jeigu Dievo tarnui ir tenka visa tai patirti, jis yra laimingas žmogus. Kodėl? Dėl trijų priežasčių. Pirma, savo ištverme jis pelno Jehovos malonę (1 Pt 4:13, 14). Antra, išmėginimai užgrūdina jo tikėjimą (1 Pt 1:7). Trečia, jo laukia neįkainojama dovana – amžinas gyvenimas (Rom 2:6, 7).

19. Kuo apaštalai džiaugėsi?

¹⁹ Netrukus po Jėzaus prisikėlimo apaštalus nuplakdino ir uždraudė apie jį skelbti. Tačiau jie nenusigando. Priešingai, „džiaugėsi, kad buvo palaikyti vertais patirti pažeminimą dėl jo vardo“ (Apd 5:40–42). Jie taip stipriai mylėjo savo Mokytoją, kad buvo pasirengę iškęsti bet kokį išmėginimą ir nenustojo skelbti gerosios naujienos. Šiandien panašius sunkumus ištveria daugelis mūsų bendratikių. Jie žino, kad Jehova nepamirš jų darbų ir meilės jo vardui (Hbr 6:10).

20. Ką aptarsime kitame straipsnyje?

²⁰ Kol senasis pasaulis tebegyvuoja, krikščionims teks kęsti neapykantą (Jn 15:19). Tačiau nėra ko bijoti. Kaip aptariama tolesniame straipsnyje, Dievas savo ištikimus tarnus stiprins ir saugos (2 Tes 3:3). Tad mylėkime Jehovą, savo bendratikius ir netgi priešus. Šitaip išsaugosime tarpusavio santarvę, išliksime dvasiškai stiprūs, teiksime garbę Jehovai ir įrodysime, kad meilė nugali neapykantą.