1, 2. Kas yra išpirka ir kodėl jos reikėjo?

ADOMAS buvo tobulas, tačiau nusidėjo ir prarado galimybę gyventi amžinai. Atėmė ją ir iš savo vaikų. Adomo poelgis nepateisinamas, nes jis sąmoningai nusižengė Dievui. Bet vaikai čia niekuo dėti (Rom 5:12, 14). Ar buvo įmanoma juos kaip nors iš mirties nuosprendžio išvaduoti? Taip. Adomui nusidėjus Jehova pareiškė ketinantis jo palikuonius iš nuodėmės ir mirties prakeikimo išgelbėti (Pr 3:15). Jis nusprendė, kad atėjus metui siųs iš dangaus savo Sūnų „gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10:45; Jn 6:51).

² Kas yra išpirka? Graikiškojoje Biblijos dalyje taip vadinama kaina, Jėzaus sumokėta už tai, ką prarado Adomas (1 Kor 15:22). Ir kodėl be jos mūsų išgelbėjimas neįmanomas? Todėl, kad to reikalauja teisingumas. Jehovos Įstatyme buvo toks principas: „Atiduosi gyvybę už gyvybę“ (Iš 21:23, 24). Adomas buvo tobulas žmogus, todėl norint išpirkti tai, ką jis prarado, reikėjo kito tobulo žmogaus gyvybės. Jėzus tokią gyvybę ir paaukojo (Rom 5:17). Taip jis tapo „amžinybės tėvu“ visiems, kas išpirka tiki (Iz 9:6; Rom 3:23, 24).

3. Kodėl, pasak Jono 14:31 ir 15:13, Jėzus dėl mūsų noriai pasiaukojo?

³ Tokiai aukai Jėzus ryžosi iš stiprios meilės – savo dangiškajam Tėvui ir mums. (Perskaityk Jono 14:31; 15:13.) Jis liko ištikimas Jehovai iki pat galo ir įvykdė  jo skirtą misiją, todėl žemėje bus įgyvendinta visa, kas Dievo buvo iš pat pradžių sumanyta, ir joje vėl gyvens tobuli žmonės. Tačiau kodėl Dievas leido, kad Jėzus prieš mirtį patirtų tiek kančių? Šiame straipsnyje tai ir aptarsime. Taip pat trumpai pažvelgsime į vieno apaštalo gyvenimą ir matysime, kaip galime sekti jo pavyzdžiu – ugdytis ir parodyti nuoširdų dėkingumą Jehovai ir Jėzui už jų didžiulę auką mūsų visų labui.

4. Nupasakok, ką Jėzus iškentė paskutinėmis valandomis.

⁴ Įsivaizduok, ką Dievo Sūnui teko patirti paskutinę gyvenimo žemėje dieną. Romėnų kareiviai jį suima ir negailestingai muša. Jėzus galėtų pasikviesti legioną angelų jo vaduoti, tačiau to nedaro ir romėnams nesipriešina (Mt 26:52–54; Jn 18:3; 19:1). Baudėjai talžo jį rimbu ir nugaroje lieka gilūs išdraskytų audinių dryžiai. Ant žaizdotos, krauju pasruvusios nugaros jam uždedamas sunkus rąstas. Jėzus mėgina jį vilkti į egzekucijos vietą, tačiau tikriausiai nepajėgia. Tada romėnų kareiviai liepia stulpą nešti vienam pakeliui sutiktam vyrui (Mt 27:32). Kai visi ateina į bausmės vietą, kareiviai prikala Jėzų prie stulpo. Paskui stulpą pastato ir Jėzus visu kūno svoriu pakimba ant vinių. Jo draugai gedi, motina rauda, o žydų vyresnybė šaiposi (Lk 23:32–38; Jn 19:25). Agonija tęsiasi ne vieną valandą. Širdis ir plaučiai vos beatlaiko krūvį, darosi sunku kvėpuoti. Sulig paskutiniu atodūsiu Jėzus ištaria žodžius, liudijančius apie jo pergalę prieš piktąjį ir šį nedorą pasaulį. Tada nuleidžia galvą ir miršta (Mk 15:37; Lk 23:46; Jn 10:17, 18; 19:30). Kokia kankinama, lėta, žeminama mirtis!

5. Kas Jėzui buvo skaudžiausia?

⁵ Tačiau didžiausią skausmą Jėzui kelia ne fizinės kančios, o nepagrįsti kaltinimai, dėl kurių buvo nuteistas myriop. Jį be jokio pagrindo pripažino piktžodžiautoju – žmogumi, niekinančiu Dievą ir jo šventą vardą! (Mt 26:64–66) Vien mintis apie tokį kaltinimą Jėzui buvo tiek nepakeliama, kad netgi prašė Tėvą, ar negalėtų jo kaip nors nuo šio pažeminimo apsaugoti (Mt 26:38, 39, 42). Kodėl Jehova savo mylimo Sūnaus neapsaugojo? Aptarkime tris priežastis.

6. Kodėl Jėzus turėjo mirti būtent ant kančių stulpo?

⁶ Pirma, Izraelio tauta turėjo būti išvaduota „iš įstatymo prakeikimo“ (Gal 3:10, 13). Kadaise ji pasižadėjo laikytis Dievo Įstatymo, tačiau to pažado netesėjo. Todėl izraelitus slėgė ne vien Adomo nuodėmės užtrauktas pasmerkimas, bet ir „įstatymo prakeikimas“ (Rom 5:12). Kaip reikalavo Dievo duoti potvarkiai, už tam tikrus nusikaltimus Izraelio tautoje žmogų bausdavo mirtimi. Lavoną kai kada pakabindavo ant stulpo * (Įst 21:22, 23; 27:26). Kadangi Jėzų irgi pakabino ant stulpo, Izraelis – tauta, kuri jį atmetė,  – buvo išvaduota iš „įstatymo prakeikimo“.

7. Dėl ko dar Dievas leido, kad jo Sūnus kentėtų?

⁷ Antra, reikia turėti omenyje, kad Dievo Sūnus buvo ruošiamas Vyriausiojo kunigo tarnybai. Jis pats patyrė, kaip nelengva klausyti Dievo priesakų, kai esi sunkiai mėginamas. Jėzus jautė didžiulę įtampą, „garsiai šaukdamas liejo ašaras“ ir „siuntė karštas maldas“ savo Tėvui. Kadangi jis pats emociškai daug iškentė, „gali padėti tiems, kurie yra mėginami“. Kokie esame dėkingi Jehovai, kad paskyrė mums gailestingą Vyriausiąjį kunigą, „kuris geba atjausti mus dėl mūsų silpnumo“! (Hbr 2:17, 18; 4:14–16; 5:7–10)

8. Dėl kokios trečios priežasties Dievas leido Sūnų išmėginti kraštutinai?

⁸ Trečia, atlaikydamas tą nežmonišką išbandymą Jėzus turėjo atsakyti į itin svarbų klausimą: ar žmogus sunkiai mėginamas neišsižadės Jehovos, kaip kad teigia Šėtonas? Pasak piktojo, Dievui mes tarnaujame tik dėl naudos. Jis tvirtina, kad esame tokie kaip ir mūsų protėvis Adomas – savo Kūrėjo nemylime (Job 1:9–11; 2:4, 5). Todėl Jehova leido, kad jo Sūnus būtų išmėgintas iki kraštutinumo. Jėzus liko savo Tėvui ištikimas ir taip įrodė, kad Šėtonas sako netiesą.

9. Kokį pavyzdį mums paliko apaštalas Jonas?

⁹ Mokymas apie išpirką yra krikščionių tikėjimo kertinis akmuo. Dėkingumas už šią dovaną įkvepia jėgų atlaikyti įvairius išbandymus ir skelbti gerąją naujieną net susidūrus su priešiškumu. Prisiminkime apaštalą Joną. Žinią apie Jėzų ir jo pasiaukojamą mirtį jis skelbė tikriausiai daugiau nei šešis dešimtmečius. Sulaukęs beveik šimto metų Jonas tebebuvo toks veiklus, kad Romos valdžia jo bijojo ir ištrėmė į Patmo salą. Už kokį nusikaltimą? „Už tai, kad kalbėjau apie Dievą ir liudijau apie Jėzų“, – rašo pats apaštalas (Apr 1:9). Koks tikėjimo ir ištvermės pavyzdys!

10. Kas Jono raštuose rodo, kad apaštalas vertino išpirką?

¹⁰ Kad Jonas nuoširdžiai mylėjo Jėzų ir vertino jo auką, atskleidžia jo raštai. Apie išpirką ir jos didžiulę reikšmę žmogaus gyvenime apaštalas užsimena daugiau kaip 100 kartų. Pavyzdžiui, jis rašo: „Jeigu kuris nusidėtų, turime pas Tėvą padėjėją – Jėzų Kristų, teisųjį“ (1 Jn 2:1, 2). Jonas taip pat pabrėžia krikščionių pareigą „liudyti apie Jėzų“ (Apr 19:10). Akivaizdu, kad už išpirką jis buvo labai dėkingas. O iš ko matomas mūsų dėkingumas?

11. Kas mums padės priešintis pagundai?

¹¹ Priešinkimės pagundai nusidėti. Jeigu išpirką išties vertiname, nenuolaidžiausime sau ir nemanysime, kad galime nusidėti, o paskui tiesiog paprašyti atleidimo. Jei kyla pagunda padaryti ką negera, tarkime širdyje: „Ne! Kaip galėčiau taip pasielgti žinodamas, kiek dėl manęs padarė Jehova  ir Jėzus?!“ Kai sunku, kreipkimės į Jehovą ir prašykime: „Duok jėgų atsispirti pagundai.“ (Palygink su Mato 6:13.)

12. Kaip galime taikyti pamokymą, užrašytą 1 Jono 3:16–18?

¹² Mylėkime savo tikėjimo brolius ir seseris. Meilė bendratikiams irgi liudija, kad esame dėkingi už išpirką. Juk Jėzus atidavė gyvybę ne tik už mus, bet ir už kitus. Jam visi labai brangūs. (Perskaityk 1 Jono 3:16–18.) O iš ko meilė broliams ir sesėms matoma? Iš mūsų gerų darbų (Ef 4:29, 31–5:2). Pavyzdžiui, stengiamės bendratikiui padėti, kai suserga, patiria kokių nors išmėginimų ar nukenčia nuo stichinės nelaimės.

13. Kodėl turime būti atlaidūs?

¹³ O kaip tada, jeigu bendratikis tave įskaudino žodžiu ar poelgiu? Gal širdyje jauti pyktį ar netgi norisi atsakyti tuo pačiu? (Kun 19:18) Tokiu atveju įsiklausyk į šį apaštalo Pauliaus pamokymą: „Jei kuris nors turite skundą prieš kitą, būkite pakantūs ir vienas kitam mielai atleiskite. Jehova jums mielai atleido, tad ir jūs mielai atleiskite“ (Kol 3:13). Kaskart, kai atleidžiame nuoskaudą, parodome savo dangiškajam Tėvui, kad branginame jo suteiktą išpirką. O dabar aptarkime, ko reikia, kad mūsų dėkingumas už ją toliau stiprėtų.

14. Iš ko matysis, kad išpirką vertiname?

¹⁴ Dėkok už išpirką maldose. „Aš stengiuosi kasdien maldose paminėti išpirką ir už ją Jehovai padėkoti“, – sako 83 metų amžiaus sesė iš Indijos vardu Džoana. Pagalvok, kokių klaidų per dieną padarei ir maldoje paprašyk Jehovos atleidimo. Žinoma, jeigu nusidėjai sunkiai, reikės ir vyresniųjų pagalbos. Jie tave išklausys ir broliškai pamokys remdamiesi Dievo Žodžiu. Taip pat pasimels už tave ir paprašys, kad Jehova dėl brangios savo Sūnaus aukos tau atleistų ir dvasiškai pagytum (Jok 5:14–16).

15. Kodėl vertėtų mąstyti apie išpirką?

 ¹⁵ Mąstyk apie išpirką. „Kai skaitau apie Jėzaus kančią, – sako 73 metų amžiaus sesė vardu Radžamani, – akyse tvenkiasi ašaros.“ Nors mąstyti apie tai, kiek Jėzus iškentė, skaudu, mintys apie jo pasiaukojimą stiprina mūsų meilę jam ir jo Tėvui. Galbūt per asmenines Biblijos studijas galėtum daugiau patyrinėti, kas yra išpirka ir kodėl ji mums tokia svarbi?

16. Kodėl turėtume kalbėti apie išpirką kitiems? (Žiūrėk viršelio iliustraciją.)

¹⁶ Kalbėk apie išpirką kitiems. Kaskart, kai aiškiname žmonėms apie išpirką, mūsų dėkingumas už ją stiprėja. Padėdami jiems suvokti, kodėl Jėzus turėjo už mus numirti, pasinaudokime savo leidiniais. Pavyzdžiui, ši tema aptariama brošiūros Geroji naujiena nuo Dievo 4 pamokoje „Kas yra Jėzus Kristus?“. Taip pat knygos Ko moko Biblija? 5 skyriuje, pavadintame „Kodėl Jėzus mirė?“. Ypatinga proga mąstyti apie išpirką ir ugdytis dėkingumą už ją – kasmet rengiamas Jėzaus mirties Minėjimas. Svarbu ne tik patiems šiame renginyje dalyvauti, bet ir stengtis pakviesti kuo daugiau žmonių. Kokia garbė padėti jiems suprasti, ką dėl mūsų padarė Dievo Sūnus!

17. Kodėl išpirka yra brangiausia Dievo dovana žmonijai?

¹⁷ Be abejo, suvokti išpirkos svarbą ir ugdytis dėkingumą už ją mums būtina. Dėl išpirkos jau šiandien, būdami netobuli, galime bendrauti su Jehova. Dėl išpirkos bus sugriauti visi piktojo darbai (1 Jn 3:8). Ir dėl išpirkos įvyks Jehovos valia: žemė taps rojumi ir joje gyvens žmonės, kurie Dievą myli ir noriai jam tarnauja. Tad kiekvieną dieną dėkokime savo Kūrėjui už jo brangiausią dovaną – išpirką!