1. Su kokia nuostata Jėzus skelbė gerąją naujieną ir kaip jo mokiniai sekė jo pavyzdžiu? (Žiūrėk viršelio iliustraciją.)

JĖZUS su džiaugsmu skelbė gerąją naujieną ir tikėjosi, kad jo sekėjai šį darbą dirbs taip pat entuziastingai (Jn 4:35, 36). Kol Jėzus buvo su mokiniais, jie išties tos užduoties ėmėsi su užsidegimu (Lk 10:1, 5–11, 17). Tačiau kai priešininkai Mokytoją suėmė ir su juo susidorojo, apaštalų uolumas išblėso (Jn 16:32). Prikeltas iš mirusių, Jėzus paragino savo sekėjus vėl susitelkti į evangelizaciją. Netrukus jis sugrįžo į dangų, o mokiniai ėmė garsinti gerąją naujieną taip plačiai, kad priešininkai supykę sakė: „Jūs štai savo mokymu užtvindėte Jeruzalę“ (Apd 5:28).

2. Kaip Jehova laimina krikščionių pastangas skelbti gerąją naujieną?

² Pirmojo amžiaus krikščionys evangelizacijos darbą dirbo vadovaujami Jėzaus, ir bendruomenė Jehovos laiminama augo. Pavyzdžiui, per 33 m. e. m. Penkiasdešimtines pasikrikštijo maždaug 3000 žmonių (Apd 2:41). Nuo tada mokinių sparčiai gausėjo (Apd 6:7). Tačiau didžiausias augimas, kaip Jėzus ir buvo išpranašavęs, vyksta paskutinėmis dienomis (Jn 14:12; Apd 1:8).

3, 4. Kodėl kai kur evangelizacijos darbas einasi sunkiau ir ką aptarsime šiame straipsnyje?

³ Visi norime tarnyboje pasiekti gerų rezultatų. Kai kuriose šalyse priežasčių džiūgauti išties nestinga – norinčių studijuoti Bibliją tiek daug, kad jiems tenka  laukti savo eilės. Tačiau kitur pradėti Biblijos studijas sunkiau: žmonės retai būna namuose, o tie, kuriuos randame, dažnai nenori nieko girdėti apie Bibliją.

⁴ Jeigu ir jūsų krašte kyla panašių problemų, tikriausiai tau labai pravers šiame straipsnyje duodami pasiūlymai. Pažiūrėsime, ką kai kurie skelbėjai daro, kad teritorijoje pavyktų rasti daugiau žmonių. Taip pat aptarsime, kuo galime džiaugtis, net jeigu Biblijos žinia mažai ką domina.

5. Kokių kliūčių iškyla daugeliui gerosios naujienos skelbėjų?

⁵ Žmonės vis mažiau laiko praleidžia namuose. Kai kurie gyvena saugomuose daugiabučių kompleksuose ir aptvertose teritorijose. Apsaugininkai ar budėtojai ne visada įleidžia į namą, jeigu nesame pakviesti. Kitur be jokių kliūčių galima lankyti žmones namuose, tačiau jie tiesiog retai ten būna. O yra ir menkai apgyventų vietovių toli nuo miesto, į kurias tenka keliauti didelį atstumą ir dar ne visada šeimininkus randame. Tokios aplinkybės išties gali numušti skelbėjams ūpą. Kaip tad iškylančias kliūtis įveikti, kad pasiektume geresnių rezultatų?

6. Ko galime mokytis iš žvejų?

⁶ Jėzus evangelizacijos darbą prilygino žvejybai (Mk 1:17). Būna, kad žvejys keletą dienų paeiliui nieko nepagauna, tačiau jis nenusimena. Stengiasi eiti į žvejybą kitu metu, persikelia į kitą vietą arba mėgina kitokius šio darbo būdus. Mes irgi galime prisitaikyti. Štai keletas pasiūlymų.

7. Kodėl verta pamėginti eiti į tarnybą kitu metu nei esi įpratęs?

⁷ Mėgink eiti į tarnybą kitu metu nei esi įpratęs. Pokalbių bus daugiau, jeigu į tarnybą eisime, kai žmonės yra namuose. Juk anksčiau ar vėliau jie grįžta. Daugelis pastebi, kad geriausias metas – popietė arba vakaras. Be to, į vakarą žmonės ilsisi ir noriau kalbasi. Štai kaip išradingai daro vyresnysis vardu Deividas. Išėjęs su bendratikiu į tarnybą, jis paliudija visiems, kuriuos randa namuose, o tada grįžta ten, kur nieko nerado. Brolis sako: „Nustembi, kiek daug žmonių atidaro duris, kai pasibeldi antrąkart.“ *

8. Kaip galime tarnyboje taikyti principą iš Mokytojo 11:6?

⁸ Tad nepasiduokime ir nepailskime, kaip raginama straipsnio teminėje citatoje. (Perskaityk Mokytojo 11:6.) Atkaklumas duoda vaisių. Kai minėtas vyresnysis Deividas vienuose namuose galiausiai rado šeimininką, šis mielai brolius išklausė ir pasakė: „Gyvenu čia jau aštuoneri metai, bet liudytojai nė karto nėra pas mane užėję.“ Deividas sako: „Pastebėjau, kad žmonės, kuriuos pagaliau pavyksta rasti, neretai į mūsų skelbiamą žinią atsiliepia palankiai.“

9. Kaip liudytojams pavyksta pasikalbėti su žmonėmis, kuriuos sunku surasti?

⁹ Bandyk skelbti viešose vietose. Žmones, retai būnančius namuose arba  gyvenančius daugiabučiuose, į kuriuos pašaliniai neįleidžiami, galbūt pavyks pašnekinti kitur, pavyzdžiui, gatvėje ar prie literatūros stendo. Be to, patirtis rodo, kad parkuose, turgavietėse ir prekybos rajonuose daugelis mieliau su mumis bendrauja ir paima paskaityti leidinių. Floranas, tarnaujantis rajono prižiūrėtoju Bolivijoje, sako: „Į turgų ir kitas prekyvietes mes einame tarp 13.00 ir 15.00 valandos, kai pardavėjai laisvesni. Tokiu metu būna įdomių pokalbių ir netgi pavyksta pradėti Biblijos studijas.“

10. Kokiais dar būdais galime paliudyti tiems, kurių nerandame namuose?

¹⁰ Liudyk įvairiais būdais. Galbūt į kuriuos nors namus beldeisi jau ne kartą ir užeidavai įvairiu dienos metu, tačiau durų niekas taip ir neatvėrė. Ką galėtum daryti? Viena sesė vardu Katarina sako: „Jeigu šeimininko niekaip nerandu, parašau jam laišką ir išdėstau tas pačias mintis, kurias aptarčiau su juo kalbėdamasi.“ Taigi, tau paskirtoje teritorijoje pasistenk vienaip ar kitaip paliudyti kiekvienam gyventojui.

11. Kodėl mūsų skelbiama žinia kai kurių žmonių nedomina?

¹¹ Ne visi išklauso mūsų skelbiamą žinią ir nori kalbėtis apie Dievą ar Bibliją. Pasaulyje žmonės patiria tiek kančių ir neteisybės, kad kai kurie Dievo  išvis nebetiki. Biblija irgi darosi nepopuliari. Kodėl? Nes daugelis dvasininkų, užuot laikęsi jos principų, elgiasi nedorai. Be to, žmonėms labiausiai rūpi darbas, šeima, asmeninės problemos ir jiems neatrodo, kad Biblija gali būti kuo nors naudinga. Kas tad padės mums išsaugoti džiaugsmą, net jeigu retas kuris beįsiklauso į žinią iš Dievo Žodžio?

12. Kodėl tarnyboje svarbu vadovautis principu, nusakytu Filipiečiams 2:4?

¹² Parodyk žmogui, kad jis tau rūpi. Kai kurie į mūsų žodžius įsiklauso matydami, kad mums nuoširdžiai rūpi jų interesai. (Perskaityk Filipiečiams 2:4.) Pavyzdžiui, jau minėtas Deividas dalijasi savo patirtimi: „Žmogui pareiškus, kad jam neįdomu, Bibliją ir leidinius dedame atgal į rankinę ir sakome: „Kaip suprantu, dėl svarios priežasties. Ar galėčiau ją sužinoti?“ Jeigu žmogus mums rūpi, jis tai pajaus. Gal ir neįsidėmės, ką sakėme, tačiau tikriausiai nepamirš, kad buvome su juo malonūs. Net jei nenorės leistis į pašnekesį, mūsų veido išraiška ir draugiška elgsena tikriausiai padarys jam gerą įspūdį.

13. Apie ką geriausia su šeimininku kalbėtis?

¹³ Jeigu mums rūpi žmogaus gerovė, stengiamės kalbėti su juo apie tai, kas jam aktualu. Pavyzdžiui, gal matome, kad šeimoje yra vaikų? Tėvams labai praverstų Biblijos patarimai, kaip atžalas auklėti ir ko reikia, kad šeima būtų laiminga. O gal duryse įmontuotos kelios spynos? Tokiu atveju vertėtų užvesti kalbą apie pasaulyje kerojantį nusikalstamumą. Galbūt šeimininką nudžiugins žinia, kaip ši opi problema bus išspręsta. Svarbiausia stengtis įžvelgti, kurie Biblijos pamokymai ar principai būtų naudingi mūsų pašnekovui. Minėta sesė Katarina sako: „Prisimenu, kaip Biblija pagerino mano pačios gyvenimą.“ Todėl Katarina nestokoja entuziazmo ir žmonės, be abejo, tai pajaučia.

14. Kaip skelbėjai gali padėti vienas kitam? (Patarlių 27:17)

¹⁴ Pasitelk į pagalbą bendratikius. Apaštalas Paulius mokė savo jaunąjį bendražygį Timotiejų, kaip dera skelbti gerąją naujieną, ir ragino perduoti šią patirtį kitiems (1 Kor 4:17).  Mes irgi galime mokytis iš patyrusių bendruomenės skelbėjų. (Perskaityk Patarlių 27:17.) Čia puikus pavyzdys – brolis vardu Šonas. Kurį laiką jis tarnavo pionieriumi nuošalioje retai apgyventoje teritorijoje ir žmonės ten sakydavo, kad turi savo religiją. Kas padėjo Šonui darbuotis su džiaugsmu? „Kai tik galėdavau, į tarnybą pasikviesdavau pagalbininką, – pasakoja jis. – Važiuodami iš vienos sodybos į kitą mes kalbėdavomės, ką galėtume pagerinti. Pavyzdžiui, aptardavome, kaip pokalbis ėjosi ir ką kitasyk panašioje situacijoje darytume kitaip.“

15. Kodėl svarbu melsti Jehovą pagalbos?

¹⁵ Melsk Jehovą pagalbos. Kaskart, kai išeini į tarnybą, melsk Jehovą vadovavimo. Be jo šventosios dvasios paramos mes nieko nenuveiktume (Ps 127:1; Lk 11:13). Prašyk konkrečių dalykų, pavyzdžiui, kad nukreiptų tave pas žmogų, trokštantį dvasinės atgaivos. Tada stenkis paskelbti žinią iš Biblijos visiems, ką sutiksi, kad Jehova į tavo maldą galėtų atsakyti.

16. Kokį poveikį mūsų tarnybai daro asmeninės studijos?

¹⁶ Pats būk stropus studijuotojas. Biblijoje rašoma, kad mums būtina „įsitikinti, kokia yra Dievo valia – kas gera, priimtina ir tobula“ (Rom 12:2). Žmonės jaučia, ar mes patys esame įsitikinę tuo, ką jiems kalbame apie Dievą. Minėta sesė Katarina sako: „Neseniai supratau, kad pati turiu dar geriau suprasti kai kuriuos pagrindinius Biblijos mokymus. Tad ėmiausi tyrinėti, kokie įrodymai liudija, kad yra Kūrėjas, kad Biblija – jo Žodis ir kad Jehovos liudytojai yra jo organizacija.“ Asmeninės studijos padėjo Katarinai sustiprinti savo tikėjimą ir dabar tarnyba jai teikia dar daugiau džiaugsmo.

17. Kodėl Jėzus skelbė Dievo žodį entuziastingai?

¹⁷ Nors Jėzaus klausėsi ne visi, Dievo žodį jis skelbė entuziastingai. Kodėl? Todėl, kad žinią apie Karalystę turėjo išgirsti kuo daugiau žmonių. Jis taip pat žinojo: netgi tie, kurie tos žinios nesiklauso, vėliau gali persigalvoti. Argi ne taip buvo ir su Jėzaus namiškiais? Trejus su puse metų, kuriuos Jėzus tarnavo žemėje, juo netikėjo nė vienas iš brolių (Jn 7:5). Tačiau po Jėzaus prikėlimo jie tapo krikščionimis (Apd 1:14).

18. Kodėl mes nepaliaujame skelbti gerosios naujienos?

¹⁸ Mes nežinome, ar žmogus taps Jehovos tarnu ar ne. Kai kuriems reikia daugiau laiko. Galbūt iš pradžių jiems ir neįdomu, ką skelbiame, tačiau matydami, kad elgiamės taktiškai ir esame nusiteikę džiaugsmingai, kai kas susimąsto ir ilgainiui stoja į Jehovos garbintojų gretas (1 Pt 2:12).

19. Ką suprantame iš 1 Korintiečiams 3:6, 7?

¹⁹ Taip pat suprantame, kad mes tiesos sėklą tik sėjame ir laistome, o augina Dievas. (Perskaityk 1 Korintiečiams 3:6, 7.) Etiopijoje tarnaujantis brolis Geitohunas sako: „Daugiau kaip 20 metų visoje apylinkėje  buvau vienintelis liudytojas, o dabar pas mus jau 14 skelbėjų. Trylika iš jų, įskaitant mano žmoną ir tris vaikus, pasikrikštiję. Mūsų sueigas lanko vidutiniškai 32 žmonės.“ Geitohunas džiaugiasi, kad nepaliovė skelbti žinios apie Karalystę ir kantriai laukė, kol Jehova patrauks doraširdžius prie savęs (Jn 6:44).

20. Kodėl mus galima palyginti su gelbėtojais?

²⁰ Jehovai kiekvienas žmogus yra brangus, todėl jis patikėjo mums garbingą užduotį – kol dar yra laiko, drauge su Jėzumi kviesti visų tautų žmones įsilieti į krikščionių bendruomenę (Ag 2:7). Mūsų tarnyba, galima sakyti, prilygsta gelbėtojų darbui. Įsivaizduok, kad tave siunčia vaduoti angliakasius iš sugriuvusios šachtos. Net jeigu joje gyvų yra likę mažai, tikriausiai nemanysi, kad stengtis dėl jų neverta. Panašiai ir tarnyboje: nežinome, kiek dar žmonių pavyks išvaduoti iš Šėtono valdomos sistemos griuvėsių. Tačiau kiekvienas galime tapti įrankiu Jehovos rankose. Štai Andreasas, gyvenantis Bolivijoje, sako: „Kad studijuotojas perprastų tiesą ir apsispręstų krikštytis, manau, reikia visos bendruomenės pastangų.“ Tad ir toliau nenuilstamai dirbkime evangelizacijos darbą. Jehova mūsų pastangas laimins ir tarnyba teiks daug džiaugsmo.