Gimiau 1948 metais Nyderlanduose. Kitąmet šeima persikėlė į San Paulą (Brazilija). Tėvai buvo labai religingi, aktyvūs savo bažnyčioje ir mes visi po vakarienės skaitydavome Bibliją. 1959 metais iš San Paulo išsikėlėme į Jungtines Valstijas ir įsikūrėme Masačusetso valstijoje.

Kad išlaikytų aštuonių asmenų šeimą, tėvas negailėjo pastangų. Kurį laiką jis dirbo prekybos agentu, paskui kelininku, vėliau tapo tarptautinių oro linijų atstovu. Kai įsidarbino oro linijose, mes buvome labai patenkinti, nes galėjome daug keliauti.

Mokydamasis vidurinėje vis susimąstydavau, ką veiksiu užaugęs. Kai kurie iš mano draugų nusprendė mokytis universitete, kiti stojo į kariuomenę. Į kariuomenę aš nieku gyvu nenorėjau, nes niekada nemėgau ginčytis ar juo labiau muštis. Tad irgi pasirinkau universitetą, kad tik išvengčiau tos kariuomenės. O labiausiai širdyje troškau užsiimti filantropija, padėti kitiems. Maniau, kad tai prasmingiau už bet kokią kitą veiklą.

Mokydamasis universitete susidomėjau antropologija, mat labai troškau išsiaiškinti, iš kur atsirado gyvybė. Mums dėstė, kad vienintelis paaiškinimas – evoliucija, kad tai faktas. Bet kai kurios evoliucinės tezės atrodė nelogiškos. Jomis reikėjo tikėti aklai, o tai nesuderinama su pamatine mokslo nuostata, kad viską būtina pagrįsti įrodymais.

Dorovės normos universitete irgi neįėjo į mokymo programą. Labiausiai buvo akcentuojama, kad turime siekti mokslo aukštumų. Eiti su draugais į vakarėlius ir kvaišintis buvo smagu, bet laimės tai nesuteikė. Man vis nedavė ramybės klausimas, kokia yra gyvenimo prasmė.

Tada perėjau į kitą universitetą ir išvykau gyventi į Bostoną. Kad galėčiau susimokėti už mokslus, vasarą ėmiausi sezoninio darbo ir taip pirmąsyk susitikau su Jehovos liudytojais. Vienas iš bendradarbių užsiminė apie „septynis laikus“, išpranašautus Danieliaus knygos ketvirtajame skyriuje, ir paaiškino, kad gyvename paskutinėmis dienomis (Dan 4:13–17). Tačiau supratau, kad ėmęs rimtai gilintis į tuos dalykus turėsiu keisti gyvenseną. Todėl kaip įmanydamas to bendradarbio vengiau.

Baigęs mokslus universitete, ketinau imtis savanorystės ir išvykti į Pietų Ameriką. Maniau, kad labdaringa veikla įprasmins mano gyvenimą. Tačiau pamažu ir tuo pradėjau abejoti. Viskuo nusivylęs, semestrui baigiantis iš universiteto išėjau.

1970-ųjų gegužę išvykau į Amsterdamą ir įsidarbinau tose pačiose oro linijose, kaip ir mano tėvas. Tai leido daug keliauti. Lankiausi įvairiose šalyse Afrikoje, Amerikos žemyne, Europoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Pamačiau, kad visur žmones vargina tos pačios problemos ir niekas nežino, kaip jas spręsti. Vėl užsinorėjau nuveikti ką nors kilnaus, tad nusprendžiau grįžti į Jungtines Valstijas ir tęsti mokslus tame pačiame Bostono universitete.

Tačiau mano iliuzijos vėl dužo į šipulius. Universitetas nepadėjo rasti atsakymų į klausimus apie gyvenimo prasmę. Nebežinodamas, ką daryti, kreipiausi patarimo į antropologijos profesorių. Šis, mano nuostabai, pasakė: „Tai kam dar kankiniesi su tais mokslais? Negaišk tuščiai laiko.“ Jis pataikė kaip pirštu į akį! Aš vėl mečiau universitetą ir į jį daugiau nebegrįžau.

Gyvenimas atrodė visai tuščias, tad nusprendžiau prisidėti prie hipių judėjimo, vadinamo gėlių vaikais. Su keletu bičiulių keliavome po visas Valstijas, autostopu nusigavome iki pat Akapulko (Meksika). Gyvenome stovyklose su kitais hipiais. Iš pažiūros jų gyvenimas buvo lengvas, be rūpesčių. Tačiau tokia gyvensena man vis tiek atrodė tuščia, nesuteikė jokios laimės. Be to, aplink save mačiau daug nesąžiningumo ir neištikimybės.

Pamažu į mintį vis grįždavo vaikystės svajonė tapti kapitonu ir plaukioti vandenynais. Panašią viziją puoselėjo ir mano draugas Tomas, tad nutarėme drauge leistis į jūrą. Tikėjausi atrasti kokią nors tropikų salelę toli nuo civilizacijos ir gyventi ten tarsi rojuje. Tačiau pirmiausia abu su Tomu turėjome įsigyti burlaivį.

Taigi drauge su Tomu nukeliavome į Arènis de Mãrą (netoli Barselonos) ir nusipirkome 9,4 m ilgio jachtą, pavadintą „Llygra“. Ėmėmės tą burlaivį remontuoti, kad juo būtų galima leistis į jūrą. Kadangi rasti išsvajotąją salą neskubėjome, variklį iš valties išėmėme – atsirado daugiau vietos geriamojo vandens atsargoms. Kad jachtą būtų lengviau manevruoti mažose prieplaukose, įtvirtinome du penkių metrų ilgio irklus. Galiausiai leidomės Indijos vandenynu Seišelių link. Ketinome buriuoti palei vakarinę Afrikos pakrantę ir apiplaukti Gerosios Vilties kyšulį, vieną piečiausių Afrikos taškų. Naviguodami orientavomės pagal žvaigždes ir žvaigždėlapius, taip pat naudojomės sekstantu ir almanachais. Stebėjausi, kaip tiksliai šios priemonės leido nustatyti mūsų padėtį vandenyne.

Tačiau netrukus supratome, kad mūsų laivas plaukiojimui jūroje netinka. Per valandą į jį pritekėdavo daugiau kaip 20 litrų vandens! Kaip minėjau pačioje pradžioje, kartą kilus audrai ėmiau melstis. Prisižadėjau Dievui, kad jeigu liksiu gyvas, stengsiuosi sužinoti apie jį kuo daugiau. Audra nurimo ir iškart ėmiausi daryti tai, ką pažadėjau.

Ten pat jūroje pradėjau skaityti Dievo Žodį. Įsivaizduokit: bekraštėse vandenyno platybėse sėdžiu su Biblija rankose, o šalia sklando žuvys skraiduolės ir nardo delfinai. Naktimis žavėdavausi Paukščių Tako galaktika. Kerintis jos grožis mane vis labiau įtikino, kad Kūrėjas yra ir kad jis žmonėmis rūpinasi.

Po kelių savaičių prisišvartavome Alikantės uoste (Ispanija), ketindami savo jachtą parduoti ir nusipirkti geresnę. Galite įsivaizduoti, kaip sunku rasti, kas pirktų tokią seną, variklio neturinčią, prakiurusią geldą! Užtat turėjau daug laiko skaityti Biblijai.

Skaitydamas Bibliją pamažu supratau, kad ši knyga nušviečia kelią į sėkmę ir laimę. Negalėjau atsistebėti, kaip paprastai joje paaiškinta, kodėl turime gyventi dorą gyvenimą. Buvo sunku suvokti, kodėl tiek daug krikščionimis save laikančių žmonių – beje, ir aš pats – jos mokymus ignoruoja.

Nusprendžiau, kad turiu susitvarkyti gyvenimą, ir lioviausi kvaišintis narkotikais. Tikėjausi, kad yra kokia nors bendruomenė, kuri laikosi Biblijoje išdėstytų moralės normų, ir norėjau su tokiais žmonėmis susipažinti. Pasimeldžiau Dievui antrą kartą – paprašiau, kad man padėtų juos rasti.

Nutariau, kad atrankos būdu lengviausia išsiaiškinti, kas yra tikrieji Dievo tarnai. Vaikščiodamas Alikantės gatvėmis mačiau  įvairių bažnyčių. Kadangi daugumoje jų buvo pristatyta stabų, tas religijas buvo lengva braukti iš sąrašo.

Vieną sekmadienio popietę stovėdamas kalno atšlaitėje priešais uostą skaičiau Jokūbo 2:1–5. Ten rašoma, kad nedera būti šališkam ir rodyti prielankumą turtingiems. Grįždamas į mūsų burlaivį pakeliui pastebėjau kažkokius maldos namus su iškaba virš durų: Jehovos liudytojų Karalystės salė.

„Pamėginsiu užeiti, – pagalvojau. – Pažiūrėsiu, kaip mane priims.“ Taigi basomis, mūvėdamas džinsais, apžėlęs barzda įžengiau į salę. Budėtojas maloniai palydėjo mane ir pasodino šalia pagyvenusios ponios. Programos metu ji padėjo Biblijoje susirasti oratoriaus minimas eilutes. Sueigai pasibaigus daugelis priėjo pasisveikinti. Buvau labai nustebintas tokio dėmesio. Vienas vyras pakvietė pas save padiskutuoti apie tikėjimą. Tačiau aš dar nebuvau perskaitęs visos Biblijos, tad pasakiau: „Pranešiu, kai būsiu pasirengęs.“ Vis dėlto nuo tos dienos ėmiau lankyti visas sueigas.

Praėjus kelioms savaitėms apsilankiau pas aną vyrą ir jis atsakė į man kylančius tikėjimo klausimus. Dar po savaitės jis davė krepšį, pilną kokybiškų drabužių. Paaiškino, kad tai žmogaus, kuris dabar sėdi kalėjime, nes myli artimą ir neina kariauti (Iz 2:4; Jn 13:34, 35). Supratau radęs žmones, kurie ištikimai laikosi Biblijos dorovinių mokymų. Mano tikslai pasikeitė. Suvokiau, kad turiu ne rojaus salos ieškoti, o rimtai studijuoti Bibliją. Taigi sugrįžau į Nyderlandus.

Per keturias dienas autostopu nusigavau į Gròningeną. Kad turėčiau iš ko gyventi, privalėjau susirasti darbą. Vienos baldų įmonės darbo paraiškoje buvo klausiama, kokia mano religija. Parašiau, kad Jehovos liudytojas. Kai įmonės savininkas tai perskaitė, jo veido išraiška pasikeitė. „Aš jums paskambinsiu“, – pasakė jis, bet taip ir nepaskambino.

Kitoje panašioje įmonėje paklausiau savininko, ar jiems nereikėtų pagalbininko. Jis pasiteiravo, ar turiu kokį diplomą arba  rekomendacinį laišką. Paaiškinau, kad esu remontavęs medinį burlaivį. Atsakymas mane nustebino: „Gali pradėti jau popiet. Tik žiūrėk, elkis gražiai, nes aš Jehovos liudytojas ir laikausi Biblijos principų.“ Apstulbęs pažvelgiau į jį ir pasakiau: „Aš irgi.“ Aišku, iš mano ilgų plaukų ir barzdos jis suprato, kad dar nesu liudytojas. „Tada aš mokysiu tave iš Biblijos“, – pasakė. Su džiaugsmu jo pasiūlymą priėmiau. Dabar supratau, kodėl anos įmonės savininkas nepaskambino. Jehova pasirūpino, kad gaučiau tai, ko širdis trokšta (Ps 37:4). To brolio įmonėje dirbau vienerius metus. Tuo laiku jis vedė man Biblijos studijas ir 1974-ųjų sausį pasikrikštijau.

Praėjus mėnesiui nuo krikšto ėmiausi naujo darbo – pionieriaus tarnybos. Tai teikė didžiulį pasitenkinimą. Dar po mėnesio išvykau į Amsterdamą ir pradėjau tarnybą kartu su ką tik įkurta ispaniškai kalbančių skelbėjų grupe. Vesti Biblijos studijas ispanų ir portugalų kalbomis buvo tikras malonumas. 1975-ųjų gegužę mane paskyrė specialiuoju pionieriumi.

Kartą mūsų grupės sueigoje apsilankė specialioji pionierė Inekė. Ji atsivedė su savimi savo studijuotoją, atvykusią iš Bolivijos. Mudu su Ineke nutarėme geriau susipažinti, tad pradėjome susirašinėti. Supratome, kad abu siekiame tų pačių tikslų, tad 1976-aisiais susituokėme ir kartu tęsėme specialiųjų pionierių tarnybą. 1982-aisiais mus pakvietė mokytis Gileade kartu su 73-iąja absolventų laida. Po tų kursų buvome paskirti į Mombasą (Kenija). Kas būtų pagalvojęs, kad kada nors atsidursime tame tolimame Rytų Afrikos krašte. Kenijoje tarnavome penkerius metus. Tada mus paskyrė į Tanzaniją, mat ten valdžia panaikino mūsų veiklos draudimą. Tanzanijoje išbuvome 26 metus, tada grįžome į Keniją.

Supratau, kad nėra nieko prasmingesnio, kaip padėti nuolankiems žmonėms perprasti Biblijos mokymus. Pirmąsias studijas Mombasoje pradėjau vesti vyrui, su kuriuo susipažinau liudydamas viešai. Įteikiau jam du žurnalus ir jis paklausė: „O kai juos baigsiu, kas toliau?“ Kitą savaitę mudu pradėjome studijuoti Bibliją naudodamiesi knyga Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje, ką tik išleista suahilių kalba. Po metų jis pasikrikštijo ir tapo pionieriumi. Tas brolis drauge su žmona padėjo beveik šimtui žmonių tapti Jehovos tarnais.

Tuo metu, kai supratau, kokia yra gyvenimo prasmė, jaučiausi lyg keliaujantis pirklys, radęs ypatingą perlą (Mt 13:45, 46). Nenorėjau jo prarasti. Troškau ir kitiems žmonėms padėti sužinoti, kokia yra mūsų gyvenimo prasmė. Drauge su savo brangia žmona patyriau, kad Jehova savo tarnus veda paties prasmingiausio gyvenimo keliu.