1. Kodėl mums visiems reikia pamokymų?

PAMOKYMO reikia mums visiems. Pavyzdžiui, nežinodami, kaip pasielgti, kreipiamės į kitus patarimo. Arba susirūpinęs bendratikis mus įspėja, kad susilaikytume nuo „klaidingo žingsnio“, nes galime nukentėti (Gal 6:1). O jeigu jau prasikalstame, brandus krikščionis paprotina, kaip kitąsyk klaidos išvengti. Įsiklausyti į pamokymą labai svarbu – tai gali išgelbėti mums gyvybę (Pat 6:23).

2. Kodėl į pamokymą svarbu įsiklausyti? (Patarlių 12:15)

² Šio straipsnio teminė citata ragina: „Palenk ausį, pasiklausyk išminčiaus žodžių“ (Pat 22:17). Nė vienas nežinome visko. Kas nors kitas turi daugiau žinių ar patirties. (Perskaityk Patarlių 12:15.) Tad turime būti nuolankūs, pripažinti savo ribotumus ir į gautą pamokymą įsiklausyti. Kitų pagalba padės pasiekti užsibrėžtus tikslus. Išmintingasis karalius Saliamonas Dievo įkvėptas rašė: „Kur daug patarėjų, ten ateina sėkmė“ (Pat 15:22).

3. Kokiais būdais mes gauname pamokymų?

³ Vertingų pamokymų gauname asmeniškai studijuodami Bibliją ar mūsų leidinius. Tai, ką perskaitome, neretai paskatina mus pamąstyti apie savo elgesį ir kur turėtume pasitempti (Hbr 4:12). Kitąsyk  į tam tikrą Biblijos principą ar paraginimą mūsų dėmesį atkreipia dvasiškai brandus krikščionis, pavyzdžiui, vyresnysis. Turime suprasti, kad jis tai daro iš meilės, ir į jo žodžius įsiklausyti. Su dėkingumu geranorišką pamokymą priimkime.

4. Remiantis Mokytojo 7:9, kaip neturėtume reaguoti gavę pamokymą?

⁴ Tenka pripažinti, kad pamokymą iš kito žmogaus lūpų priimti būna sunkiau. Gal ant jo net supykstame. Kodėl? Todėl, kad nemalonu, kai kas nors atkreipia dėmesį į mūsų trūkumą. (Perskaityk Mokytojo 7:9.) Esame netobuli ir linkę teisintis. Kartais imame abejoti to žmogaus motyvais ar užsigauname dėl to, kad kalbėjo pernelyg tiesmukai. Arba netgi pradedame mintyse jį kaltinti: „Kokią teisę turi man nurodinėti? Į save pasižiūrėtum!“ Jei pamokymas nepatinka, galbūt norisi pasikalbėti dar su kuo, tikintis rasti užtarėją.

5. Apie ką pakalbėsime šiame straipsnyje?

⁵ Šiame straipsnyje pakalbėsime apie kelis praeityje gyvenusius Dievo tarnus. Matysime, kaip sekėsi tiems, kurie pamokymo klausyti nenorėjo, ir tiems, kas į jį įsiklausė. Taip pat aptarsime, ko reikia, kad pamokymą priimti būtų lengviau.

6. Ko pasimokome skaitydami apie kvailą Rehabeamo poelgį?

⁶ Pirma prisiminkime Rehabeamą. Kai tapo Izraelio karaliumi, žmonės kreipėsi į jį su prašymu palengvinti jo tėvo Saliamono uždėtą sunkų jungą. Rehabeamas, kaip ir derėjo, kreipėsi patarimo į tautos seniūnus. Šie pasakė, kad jeigu valdovas liaudies prašymą patenkins, užsitikrins jos lojalumą (1 Kar 12:3–7). Toks patarimas Rehabeamui nepatiko, todėl jis nutarė pasitarti ir su savo bendraamžiais. Pastarieji tikriausiai jau buvo įžengę į penktą dešimtį, tad gyvenimo patirties turėjo (2 Met 12:13). Tačiau pasiūlymą jie davė nevykusį – vargšų naštą dar pasunkinti (1 Kar 12:8–11). Rehabeamas galėjo pasimelsti Jehovai ir paprašyti išminties, tačiau to nepadarė. Jis pasielgė, kaip pasiūlė jaunesni bičiuliai ir kaip pačiam norėjosi. Pasekmės buvo pražūtingos tiek Rehabeamui, tiek visai Izraelio tautai. Ką iš tos istorijos suprantame? Net jeigu pamokymas, pagrįstas Dievo Žodžiu, mums nepatinka, turime jo paklausyti.

7. Ko pasimokome iš karaliaus Uzijo nuopuolio?

⁷ Įsimintina ir tai, kas nutiko karaliui Uzijui. Vienu metu jis nepaklausė rimto įspėjimo ir užsispyrusiai darė savo. Kai įžengė į Jehovos šventyklą ir ketino smilkyti ten smilkalus, kunigai jam paprieštaravo: „Uzijau, tu neturi teisės atnašauti Jehovai smilkalų! Smilkalus deginti turi kunigai.“ Kaip karalius į šį priekaištą reagavo? Jeigu būtų nuolankiai paklausęs ir tuojau išėjęs iš šventyklos, rasi būtų susilaukęs atleidimo? Tačiau kur tau! „Uziją [...] apėmė įtūžis.“ Matyt, įsivaizdavo, kad aukšta padėtis leidžia  jam daryti, ko tik įsigeidžia. Tačiau Jehovai toks požiūris buvo nepriimtinas. Dėl savo įžūlumo Uzijas buvo nubaustas raupsais ir „liko raupsuotas iki pat mirties“ (2 Met 26:16–21). Taigi, kad ir kas esame, jeigu atmesime Biblija pagrįstą pamokymą, neteksime Jehovos malonės.

8. Kaip Jobas reagavo į pelnytą papeikimą?

⁸ O tie, kurie į pamokymą nuolankiai įsiklausė, buvo laiminami. Vienas tokių – dievobaimingas vyras Jobas. Didelės emocinės įtampos paveiktas jis prišnekėjo, ko nederėtų. Bet kaip reagavo, kai Elihuvas ir pats Dievas jį dėl to papeikė? Jobas nuolankiai pripažino: „Aš iš tiesų kalbėjau, ko neišmanau [...]. Tad atsiimu savo žodžius, dulkėse ir pelenuose atgailauju.“ Už tokį nusižeminimą Jehova šį vyrą dosniai palaimino (Job 42:3–6, 12–17).

9. Kokį pavyzdį mums parodė Mozė?

⁹ Sektiną pavyzdį mums parodė ir Mozė. Kartą, netekęs kantrybės, jis pasielgė neapgalvotai ir neatidavė Jehovai priderančios garbės. Dėl to neteko galimybės kartu su tauta įeiti į Pažadėtąją žemę (Sk 20:1–13). Labai nusiminęs, Mozė meldė Jehovą, kad pagailėtų ir leistų pereiti kitapus Jordano, tačiau Dievas atsakė: „Gana! Daugiau niekada apie tai nekalbėk“ (Įst 3:23–27). Ar Mozė pasidavė apmaudui? Ne. Jis nuolankiai susitaikė su tokiu sprendimu ir toliau atsakingai vykdė užduotį vadovauti tautai (Įst 4:1). Mums irgi reikia turėti tokią nuostatą, kokią turėjo Jobas ir Mozė. Kaip ir Jobas, klaidingą mąstyseną taisykime be jokių atsikalbinėjimų. Ir kaip Mozė, neatitolkime nuo Dievo, net jeigu nesulaukiame to, ko labai trokštame ir meldžiame.

10. a) Ką apie pamokymo naudą suprantame iš Patarlių 4:10–13? b) Pateik pavyzdžių, kaip broliams ir sesėms pamokymas išėjo į naudą.

¹⁰ Daugelis mūsų brolių ir sesių yra tokie pat nuolankūs, kaip Jobas ir Mozė. (Perskaityk Patarlių 4:10–13.) Pavyzdžiui, Kongo Demokratinėje Respublikoje gyvenantis brolis vardu Emanuelis pasakoja: „Dvasiškai brandūs bendratikiai pastebėjo, kad mano tikėjimui kyla pavojus, ir nedelsdami paprotino. Jų pamokymus pritaikiau, todėl išvengiau daugybės problemų.“ * Sesė Megan, tarnaujanti pioniere Kanadoje, atvirai sako, kad jausdavosi nesmagiai, kai ją kas nors pataisydavo. Tačiau ji priduria: „Dabar suprantu, kad pataisymų išties reikėjo.“ Brolis Marko iš Kroatijos sako: „Nors netekau tarnybos pareigų, turiu pripažinti, kad toks drausminimas man buvo dvasiškai naudingas – paskatino taisytis.“

11. Ko galime pasimokyti iš brolio Karlo Kleino pasakojimo?

¹¹ Gerą pavyzdį parodė ir brolis Karlas Kleinas, ilgainiui tapęs Vadovaujančiosios tarybos nariu. Savo gyvenimo istorijoje jis rašė, kaip kartą  įsižeidė gavęs griežtoką pastabą iš gero bičiulio, Džozefo Rezerfordo. Brolis Kleinas papasakojo: „Kitądien jis maloniai pasisveikino: „Labas, Karlai!“ Bet aš jaučiausi užgautas ir tik burbtelėjau po nosimi. Tada jis perspėjo: „Būk atsargus. Šėtonas į tave nusitaikęs.“ Aš sutrikau ir mėginau padėtį taisyti: „Viskas gerai, broli Rezerfordai.“ Bet jis matė, kad ne viskas gerai, ir dar kartą pasakė: „Taip taip. Tik būk atsargus. Šėtonas į tave nusitaikęs.“ Jis nė kiek neklydo. Jeigu apmaudaujame dėl žodžių, kuriuos brolis mums pasakė visai pagrįstai, [...] galime įkliūti į Velnio paspęstus žabangus.“ * (Palygink su Efeziečiams 4:25–27.) Brolis Kleinas į Rezerfordo geranorišką pamokymą įsiklausė ir juodu išliko geri draugai.

12. Kas padeda įsiklausyti į pamokymą? (Psalmyno 141:5)

¹² Ko reikia, kad gavę pamokymą neužsigautume? Būkime nuolankūs. Visi esame netobuli ir kartais pasakome ar padarome ką nors neprotingo. Kaip jau minėjome, ir Jobas buvo pradėjęs kalbėti kas nedera. Tačiau Elihuvo draugiškai paprotintas neįsižeidė. Nors buvo daug vyresnis, nuolankiai į bičiulio žodžius įsiklausė (Job 32:6, 7). Jobas susiprato, Jehovos atsiprašė ir susilaukė jo malonės. Tad ir mes nemanykime, kad bendratikis be reikalo dėl mūsų sunerimęs ar kad yra per jaunas patarinėti. Vienas vyresniuoju tarnaujantis brolis iš Kanados sako: „Kartais savyje nematome to, ką pastebi kiti. Jeigu jie apie tai mums nepasakys, kaipgi subręsime dvasiškai?“ Išties, kuriam Dievo tarnui nereikia ugdytis krikščioniškų savybių ir daryti pažangos tarnyboje? (Perskaityk Psalmyno 141:5.)

13. Kodėl Jehova mus moko?

¹³Turėkime omenyje, kad Dievas mus myli ir ugdo. Jehova savo tarnams linki vien gero (Pat 4:20–22). Jis mus labai myli, todėl prireikus pamoko per savo Žodį, krikščioniškus leidinius ar bendratikius. „Jis mus visada auklėja mūsų labui“, – rašoma Hebrajams 12:9, 10.

14. Į ką turėtume susitelkti, kai gauname pamokymą?

 ¹⁴Susitelkime į pamokymo esmę. Kartais gal atrodo, kad brolis tave bara, kalba netaktiškai. Aišku, duodant pamokymą svarbu būti pagarbiam ir kalbėti atjaučiai (Gal 6:1). * Tačiau net jeigu bendratikio žodžiai nuskamba ne itin maloniai, stenkis susitelkti į jų esmę. Gal tikrai juose yra tiesos? Nieko tokio, jei pamokymas gan tiesmukas. Galvok apie tai, ką vertingo iš bendratikio žodžių gali pasisemti (Pat 15:31).

15. Kokio patarimo verta kreiptis į brandžius krikščionis?

¹⁵ Biblija mus ragina ieškoti išminties. Štai Patarlių 13:10 sakoma: „Kas klausia patarimo, randa išmintį.“ Neverta laukti, kol kas nors prieis tavęs paprotinti. Pats teiraukis dvasiškai brandžių krikščionių, kaip galėtum greičiau daryti dvasinę pažangą. Drąsiai imkis iniciatyvos.

16. Kokiose situacijose mums praverčia bendratikių pagalba?

¹⁶ Kokiose konkrečiose situacijose kitų pagalba mums labai praverstų? Tarkim, sesė galėtų pasikviesti į savo vedamas studijas patyrusią skelbėją ir po studijų jos pasiteirauti pasiūlymų, ką būtų galima pagerinti. Arba netekėjusi krikščionė prieš pirkdama patikusį drabužį galėtų paprašyti įžvalgios bendratikės jį įvertinti. Taip pat broliui, besiruošiančiam pirmąkart sakyti viešąją kalbą, praverstų patyrusio vyresniojo nuomonė. Kalbą išklausęs jis galbūt turėtų gerų pasiūlymų. Net ir tie, kas sako kalbas jau daugelį metų, tikrai galėtų vieni kitiems duoti naudingų patarimų.

17. Kodėl klausyti pamokymo naudinga?

¹⁷ Tad kitąsyk, kai gausi pamokymą, prisimink, ką aptarėme šiame straipsnyje. Būk nuolankus, susitelk į pamokymo esmę ir stenkis jį pritaikyti. Kaip rašoma Patarlių 19:20, „klausyk pamokymo ir priimk drausminimą, kad ilgainiui taptum išmintingas“.