Priesaika yra iškilmingas pasižadėjimas laikytis tam tikrų įsipareigojimų. Jis duodamas žodžiu arba raštu. Kartais prisiekiama Dievo vardu.

Jėzus buvo įspėjęs: „Aš jums sakau, kad išvis neprisiekinėtumėte [...]. Tiesiog sakykite „taip“, jei tikrai yra „taip“, ir „ne“, jeigu yra „ne“, nes kas viršaus – tai iš piktojo“ (Mt 5:33–37). Tad kai kurie daro išvadą, kad prisiekti visai negalima. Tačiau Jėzus gerai išmanė Mozės Įstatymą ir gerai žinojo, kad Dievo tarnams kai kada reikėdavo duoti priesaiką (Pr 14:22, 23; Iš 22:10, 11). Net pats Jehova ne kartą buvo prisiekęs (Hbr 6:13–17). Taigi, Jėzus nenorėjo pasakyti, kad nevalia duoti jokių priesaikų. Tiesiog patarė neprisiekinėti tuščiai, lengvabūdiškai. Savo pažadus turime labai rimtai apgalvoti ir tesėti.

Tad kaip tada, jeigu tavęs prašo prisiekti? Pirma įsitikink, kad savo priesaikos galėsi ir laikytis. Jei nesi tikras, verčiau nieko nežadėk ir neprisiekinėk. Dievo Žodis mums pataria: „Geriau įžado išvis neduoti negu pažadėti ir netesėti“ (Mok 5:5). Taip pat pasvarstyk, ar tavo priesaika neprieštaraus Biblijos principams. Aptarkime kelis konkrečius pavyzdžius.

Jeigu priesaika Dievo valiai neprieštarauja. Pavyzdžiui, vestuvių dieną Jehovos liudytojai duoda santuokos priesaiką. Tai labai rimtas įžadas. Jaunasis ir jaunoji Dievo ir liudininkų akivaizdoje pasižada, kad mylės, brangins ir gerbs vienas kitą visą gyvenimą. Vienokį ar kitokį santuokos įžadą duoda daugelis porų. Tada paskelbiama, kad jaunieji tapo vyru ir žmona. Santuokos priesaika susaisto juos visam laikui (Pr 2:24; 1 Kor 7:39). Toks kilnus įžadas išties dera su Dievo valia.

Jeigu priesaika prieštarauja Dievo valiai. Tikras krikščionis niekada nesutiktų duoti priesaikos, kad yra pasirengęs su ginklu rankose ginti tėvynę ar kad išsižada Dievo. Tai būtų nesuderinama su Dievo įsakymais. Krikščionys nepriklauso pasauliui, tad negali kištis į jo nesutarimus ir konfliktus (Jn 15:19; Iz 2:4; Jok 1:27).

 Priesaikos, dėl kurių apsisprendžiame vadovaudamiesi savo sąžine. Kartais turime gerai pasvarstyti, ar priesaika dera su šiuo Jėzaus nusakytu principu: „Kas Cezario, atiduokite Cezariui, o kas Dievo – Dievui“ (Lk 20:25).

Tarkim, kai kuriose šalyse norint gauti pilietybę ar pasą reikia duoti lojalumo valstybei priesaiką. Jeigu ta priesaika įpareigoja daryti ką nors nesuderinamo su Dievo įstatymu, krikščioniui sąžinė duoti jos, aišku, neleis. Tačiau valdžia galbūt sutiks pakoreguoti priesaikos tekstą, kad jo sąžinė būtų rami.

Galimas dalykas, duoti tokią pakoreguotą priesaiką krikščionis nuspręs atsižvelgdamas į tai, kas rašoma Romiečiams 13:1: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus valdžioms.“ Jo sąžinė galbūt sako, kad tokia priesaika neprieštarauja Dievo valiai, nes jis savo tarnams liepia valdžios klausyti.

Paisyti sąžinės balso būtina ir tada, jei priesaikai užtvirtinti naudojamas koks nors daiktas ar tam tikras gestas. Pavyzdžiui, senovėje romėnai ir skitai priesaiką duodavo laikydami rankoje kalaviją – savo karo dievo simbolį. Graikai prisiekdavo pakėlę ranką. Taip jie parodydavo, kad danguje yra viską girdinti ir matanti dievybė, kuriai žmonės atskaitingi.

Suprantama, Jehovos liudytojas nesutiks savo priesaikos patvirtinti jokiu nacionaliniu simboliu, siejamu su klaidingais religiniais įsitikinimais. Tačiau kaip tada, jei tavęs teisme paprašo padėti ranką ant Biblijos ir prisiekti, kad liudysi tik tiesą? Tokiu atveju sąžinė tikriausiai leis tai padaryti, nes ir bibliniais laikais ištikimi Dievo tarnai priesaiką patvirtindavo tam tikru gestu (Pr 24:2, 3, 9; 47:29–31). Tik turėk omenyje: duodamas tokią priesaiką tu pasižadi Dievo akivaizdoje. Taigi turi būti pasiruošęs kalbėti vien tik tiesą.

Savo gerus santykius su Jehova labai branginame. Tad jeigu tavęs prašo dėl ko nors prisiekti, neskubėk. Su malda viską apsvarstyk. Klausyk sąžinės balso ir vadovaukis Biblijos principais. Ir jeigu priesaiką nuspręsi duoti, jos laikykis (1 Pt 2:12).