1. Kokią nuostabią dovaną Dievas mums davė?

 KALBA yra nepaprasta dovana nuo mūsų mylinčio Dievo. Kai tik pirmasis žmogus Adomas buvo sukurtas, jis pradėjo bendrauti su savo dangiškuoju Tėvu. Ilgainiui jo žodynas darėsi vis turtingesnis. Antai Adomui buvo duota užduotis sugalvoti vardus visiems žemės gyvūnams (Pr 2:19). Ir įsivaizduok, kaip džiugiai jis prabilo pirmąsyk išvydęs savo gražiąją žmoną Ievą! (Pr 2:22, 23)

2. Kaip kalbos dovana piktnaudžiaujama?

² Deja, kalbos dovana netrukus buvo panaudota piktam. Šėtonas apšmeižė Dievą ir savo šnekomis pastūmėjo žmones į nuodėmę (Pr 3:1–4). Adomas, padaręs nuodėmę, kaltės nepripažino. Jis apkaltino Ievą ir netgi patį Jehovą (Pr 3:12). Vėliau Kainas nužudė savo brolį Abelį ir Jehovos apie tai paklaustas melavo, kad nieko nežino (Pr 4:9). O vienas iš Kaino palikuonių, Lamechas, apie smurtą net eilėmis prabilo (Pr 4:23, 24). Argi ne taip pat yra ir mūsų laikais? Politikai be jokios gėdos viešai keikiasi. Filmų, kuriuose nebūtų nepadorios kalbos, reikia gerai paieškoti. Nešvankybės girdisi mokymo įstaigose, darbovietėse ir kitur. Tai aiškiai rodo, koks sugedęs mūsų dienų pasaulis.

3. Kokio pavojaus turime saugotis ir ką aptarsime šiame straipsnyje?

³ Jeigu nuolatos girdime visokias vulgarybes, galime ir patys nejučia pradėti panašiai kalbėti, tad turime  būti itin atsargūs. Esame krikščionys ir mums privalu daugiau nei tik saugotis nepadorių šnekų. Iš mūsų lūpų turi sklisti vien kas gera, kas teikia gyrių mūsų Dievui. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip kalbos dovana dera naudotis 1) tarnyboje, 2) sueigose ir 3) kiekvieną dieną. Pirma pasvarstykime, kodėl Jehovai taip svarbu, ką ir kaip sakome.

4. Ką, remiantis Malachijo 3:16, Jehova mato iš mūsų žodžių?

⁴ Perskaityk Malachijo 3:16. Ar atkreipei dėmesį, kokius žmones Jehova įrašo į savo „atminimo knygą“? Tuos, kurie jo bijo ir gerbia jo šventą vardą. Jis klausosi, apie ką jie šneka. Atmink, kad „lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12:34). Iš mūsų žodžių aišku, ar savo Dievą mylime. Tie, kurie jį myli, bus apdovanoti amžinu gyvenimu naujajame pasaulyje.

5. a) Ko reikia, kad Jehovai patiktų mūsų tarnystė? b) Apie ką mus skatina pagalvoti šio puslapio iliustracija?

⁵ Taigi, kad Jehova išties gėrėtųsi mumis ir mūsų tarnyste, turime galvoti, apie ką ir kaip kalbame (Jok 1:26). Tie, kam Dievas nerūpi, neretai šneka piktai, atžariai, išdidžiai (2 Tim 3:1–5). Mums tikrai nedera su jais tapatintis. Privalome visada kalbėti gražiai. Argi Jehovai patiktų, jei bendruomenės sueigose ir tarnyboje būtume mandagūs, bet grįžę į namus su saviškiais elgtumės šiurkščiai? (1 Pt 3:7)

6. Ką gera davė pavyzdingas Kimberli elgesys?

⁶ Girdėdami, kaip kalbame, žmonės susidaro nuomonę apie Jehovos liudytojus. Jeigu kalbos dovana naudojamės tinkamai, aplinkiniai mato „skirtumą [...] tarp to, kuris Dievui  tarnauja, ir to, kuris netarnauja“ (Mal 3:18). Pagalvok, pavyzdžiui, kaip puikiai savo elgesiu paliudijo sesė vardu Kimberli. * Ją paskyrė atlikti darbą kartu su viena bendraklase. Ši iškart pastebėjo, kad Kimberli ne tokia kaip kiti moksleiviai – nieko neapšneka, kalba maloniai ir nesikeikia. Kimberli elgesys jai labai patiko, tad mielai priėmė pasiūlymą studijuoti Bibliją. Kaip Jehova džiaugiasi, jeigu savo kalba ir elgesiu patraukiame žmones prie tiesos!

7. Kokiam tikslui Jehova davė mums kalbos dovaną?

⁷ Taigi mūsų kalba turi teikti garbę Jehovai ir suartinti mus vieną su kitu. Apsvarstykime, ką praktiškai reiškia „būti tikintiesiems kalbos [...] pavyzdžiu“ tarnyboje, per sueigas ir apskritai kiekvieną dieną.

8. Kokį pavyzdį mums parodė Jėzus?

⁸ Kalbėk pagarbiai, net jei tave užgaulioja. Jėzui priešininkai metė įvairiausių kaltinimų – esą jis girtuoklis, rijūnas, demonų valdovo sėbras, šabo laužytojas, piktžodžiautojas (Mt 11:19; 26:65; Lk 11:15; Jn 9:16). Tačiau Jėzus neatsakė piktu žodžiu. Mums taip pat nederėtų į priekaištus reaguoti šiurkščiai (1 Pt 2:21–23). Jeigu matai, kad tau susivaldyti tokiomis aplinkybėmis nelengva, ką galėtum daryti? (Jok 3:2)

9. Kas padės išlikti ramiems tarnyboje?

⁹ Stenkis nesusitelkti į piktus pašnekovo žodžius. Brolis vardu Semas sako: „Aš raminu save mintimi, kad žmogus nežino tiesos ir kad jis gali pasikeisti.“ Kartais šeimininkas supyksta dėl to, kad atėjome ne laiku. Jeigu jis reiškia nepasitenkinimą, sekime mūsų sesės Liucijos pavyzdžiu – trumpai pasimelskime ir paprašykime Jehovą padėti išlikti ramiam ir susilaikyti nuo nemandagaus atsakymo.

10. Ką daryti esame raginami 1 Timotiejui 4:13?

¹⁰ Lavink mokymo įgūdžius. Timotiejus buvo prityręs gerosios naujienos skelbėjas, tačiau ir jam reikėjo tobulėti. (Perskaityk 1 Timotiejui 4:13.) Kaip mes galime lavinti savo  mokymo įgūdžius? Tarnybai svarbu gerai pasiruošti. Tam labai praverčia mūsų leidiniai, pavyzdžiui, brošiūra Lavink skaitymo ir mokymo įgūdžius ir biuletenis Mūsų tarnyba ir gyvenimas, ypač jo skyrelis „Dirbkime evangelizuotojo darbą“. Ar pasinaudoji jais? Jeigu būsi tarnybai pasiruošęs, jausiesi ramiau ir tvirčiau.

11. Kaip kai kurie skelbėjai lavina savo mokymo įgūdžius?

¹¹ Tobulėti padeda ir bendratikių pavyzdys. Jau minėtas Semas stengiasi perimti mokymo metodus iš prityrusių skelbėjų. Sesė vardu Talia atidžiai klausosi, kaip broliai plėtoja mintis sakydami viešąsias kalbas. Taip ji mokosi argumentuotai atsakyti į tarnyboje dažnai užduodamus klausimus.

12. Ką daryti kai kuriems būna nedrąsu?

¹² Bendruomenės sueiga teikia tikrą atgaivą, jeigu kiekvienas dalyvaujame programoje: entuziastingai giedame giesmes, aktyviai komentuojame ir stropiai atliekame užduotis (Ps 22:22). Kai kurie viešai giedoti ar atsakinėti į klausimus drovisi. Pakalbėkime, kas padeda mūsų bendratikiams įsidrąsinti.

13. Kas mus labiausiai skatina giedoti iš širdies?

¹³ Giedok iš širdies. Giesmėmis mes aukštiname Jehovą. Sesė vardu Sara nelaiko savęs įgudusia giesmininke, tačiau įkvėpimo giedoti jai tikrai nestinga. Dar prieš sueigą namuose Sara peržiūri giesmių žodžius ir pamąsto, kaip jie siejasi su sueigos programa, be to, parepetuoja. „Susitelkiu į tai, ką giedu, o ne į tai, kaip skamba mano balsas“, – sako ji.

14. Kas suteiks drąsos komentuoti, jei esi drovus?

¹⁴ Noriai komentuok. Kai kuriems tai išties nelengva. Jau minėta Talia sako: „Mane vargina sociofobija. Aplinkiniai tikriausiai to nepastebi, nes tvardausi ir išlieku rami. Bet viešai kalbėti man labai sunku.“ Tačiau Talia vis tiek kelia ranką. Ji nepamiršta, kad tas, kas komentuoja pirmas, turi trumpai ir tiesiai atsakyti į klausimą. „Vadinasi, viskas gerai, jei kalbėsiu trumpai, paprastai ir konkrečiai, – sako Talia, – juk tokio atsakymo studijų vadovas ir tikisi.“

15. Ko turėtume nepamiršti?

 ¹⁵ Nuo komentavimo kai kada susilaiko ne vien drovūs bendratikiai. Sesė vardu Žiuljet sako: „Kartais nesiryžtu pakelti rankos, nes atrodo, kad mano atsakymas bus per prastas.“ Tačiau atminkime: Jehova iš mūsų tikisi tik tiek, kiek galime. * Jis džiaugiasi, jeigu stengiamės įveikti baimę ir sueigose šloviname jį visa širdimi.

16. Kaip kalbėti nedera?

¹⁶ Nekalbėk to, „kas žeidžia“ (Ef 4:31). Kaip jau minėjome, nepadori kalba krikščioniui visiškai nepritinka. Ko dar mums nedera kalbėti? To, kas žeidžia. Pavyzdžiui, turime būti atsargūs, kad nejučia nesumenkintume kitos tautybės ar rasės žmonių. Ir šiukštu venkime kandžių žodžių. Vienas brolis atvirauja: „Aš kartais nesusilaikydavau nuo ironizavimo ir sarkastiškų pastabų. Maniau, kad laidyti aštrius sąmojus nieko bloga, o iš tikro kitą žmogų įskaudindavau. Taip tęsėsi ne vienus metus, bet žmona man labai padėjo. Ji vis pasakydavo, kokiais žodžiais skaudinu ją ir kitus.“

17. Kaip galime savo kalba kitus ugdyti? (Efeziečiams 4:29)

¹⁷ Kalbėk tai, kas ugdo. Užuot ieškojęs priekabių, stenkis matyti kituose gera ir už tai pagirti. (Perskaityk Efeziečiams 4:29.) Nesek nedėkingais izraelitais – jie nuolat skundėsi, nors Dievas juos visą laiką globojo ir saugojo. Turėk omenyje, kad nepasitenkinimas plinta tarsi virusas. Prisimink, pavyzdžiui, ką darė dešimties žvalgų įbauginti izraelitai. Jie ėmė murmėti ant Mozės ir jam priekaištauti (Sk 13:31–14:4). O geru žodžiu ir pagyrimu galime pakelti žmogui dvasią. Biblijoje pasakojama, kad jaunos izraelitės kasmet eidavo girti Iftacho dukters. Tai, be abejo, skatino ją toliau ištikimai tarnauti prie šventyklos (Ts 11:40). Jau minėta sesė Sara sako: „Pagyrimo žodis žmogų patikina, kad Jehova jį myli ir kad jis bendruomenei labai brangus.“ Taigi, žiūrėkime, už ką savo bendratikius galėtume pagirti.

18. Kodėl, remiantis Psalmyno 15:1, 2, privalu kalbėti tiesą ir ką tai reiškia?

 ¹⁸ Visada kalbėk tiesą. Jeigu sakytume netiesą, Jehovą rūstintume, nes jis „melagingo liežuvio“ nekenčia (Pat 6:16, 17). Daugelis žmonių melą laiko normaliu dalyku, tačiau mums toks požiūris nepriimtinas. Turime elgtis taip, kaip moko Jehova. (Perskaityk Psalmyno 15:1, 2.) Nedera ne tik meluoti, bet ir kalbėti suktai – taip, kad žmogus nesužinotų tikros tiesos.

19. Ko dar privalome saugotis?

¹⁹ Nieko neapkalbinėk (Pat 25:23; 2 Tes 3:11). Žiuljet, kurios žodžius jau citavome, sako, kad paskalos ją slegia: „Labai nemalonu girdėti žmogų apkalbant kitus. Tokiu sunku pasitikėti. Gal jis ir apie mane kitiems visa ko prišneka?“ Jeigu pajauti, kad jūsų pašnekesys virsta apkalbinėjimu, stenkis pakreipti jį pozityvesne linkme (Kol 4:6).

20. Ko pasimokei iš šio straipsnio?

²⁰ Kadangi gyvename nedorame pasaulyje, turime saugotis, kad jis mūsų nepaveiktų. Privalome nuolat žiūrėti, kaip naudojamės nuostabia kalbos dovana. Stenkimės kalbėti vien kas gera – tiek tarnyboje, tiek per sueigas, tiek visur kitur. Kaip lengva bus šlovinti Jehovą ateityje, kai pasaulis bus išvaduotas nuo blogio! (Jud 15) O dabar ir toliau stenkis džiuginti Jehovą visais savo „lūpų žodžiais“ (Ps 19:14).