Liudytojai buvo labai mandagūs ir malonūs. Net su mano šuniukais susidraugavo. Kartą viena iš tų liudytojų, vardu Ilein, pasiūlė mano terjerams sausainių. Po šito šuniukai tempte tempdavo mane prie tos vietos.

Ėjo mėnesiai. Šuniukai vis gaudavo sausainių porciją, o aš tuo tarpu turėdavau progą persimesti žodeliu kitu su liudytojais. Tačiau susibičiuliauti su jais bijojau. Man buvo jau per septyniasdešimt ir mažai ką nutuokiau apie jų tikėjimą. Kadangi protestantų bažnyčiomis buvau nusivylęs, maniau, kad Bibliją galiu suprasti ir be kitų pagalbos.

Kitose miesto vietose irgi matydavau Jehovos liudytojus su literatūros stendais. Jie visi elgėsi labai gražiai ir buvo pasirengę atsakyti į praeivių klausimus remdamiesi Biblija. Ilgainiui šiais žmonėmis ėmiau labiau pasitikėti.

Vieną dieną Ilein paklausė: „Ką manote, argi gyvūnai nėra dovana nuo Dievo?“ – „Žinoma“, – atsakiau. Tada ji perskaitė žodžius iš Izaijo 11:6–9. Kaip tik to man ir reikėjo. Tiesa, leidinių paimti iš liudytojų dar nedrįsau.

Kelias tolesnes dienas trumpai, bet naudingai šnektelėjau su Ilein ir jos vyru Brentu. Jie pasiūlė man perskaityti evangelijas ir Apaštalų darbus, kad geriau suprasčiau, ką reiškia būti krikščioniu. Taip ir padariau. Netrukus, 2016 metų vasarą, sutikau studijuoti su šia pora Bibliją.

Labai laukdavau kiekvienų studijų ir sueigų Karalystės salėje. Džiaugiausi, kad pagaliau galiu sužinoti, ko iš tiesų moko Biblija. Maždaug po metų pasikrikštijau. Dabar man 79-eri. Žinau, kad esu teisingame kelyje. Aš dėkingas Jehovai, kad priėmė mane į savo tarnų šeimą.“