1. Kaip Jehova su mumis elgiasi, jeigu dėl savo nuodėmės atgailaujame?

 JEHOVA yra ne tik Kūrėjas, įstatymų Davėjas ir Teisėjas. Jis – mūsų dangiškasis Tėvas (Ps 100:3; Iz 33:22). Kai nusidedame ir nuoširdžiai dėl to gailimės, jis didžiadvasiškai dovanoja (Ps 86:5). Pranašo Izaijo lūpomis Dievas su meile mus patikina: „Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, jos taps baltos kaip sniegas“ (Iz 1:18).

2. Ką turime daryti, kad išsaugotume tarpusavio santarvę?

² Kadangi esame netobuli, nusikalstame ir vienas kitam (Jok 3:2). Kad dėl to nesusigadintume su draugais santykių, privalome mokytis atlaidumo (Pat 17:9; 19:11; Mt 18:21, 22). Jehova nori, kad menkus prasižengimus kuo greičiau atleistume (Kol 3:13). Tai mūsų moralinė pareiga, juk ir Jehova mums „mielai atleidžia“ (Iz 55:7).

3. Apie ką kalbėsime šiame straipsnyje?

³ Šiame straipsnyje pakalbėsime, kaip netobuli žmonės gali sekti Jehovos atlaidumo pavyzdžiu. Pasigilinsime, kodėl Jehova ragina mus būti atlaidžius. Taip pat sužinosime, ko galime pasimokyti iš kai kurių bendratikių, gebėjusių atleisti didžiulę skriaudą. Tačiau pirma aptarkime, kokiais atvejais nusidėjusio asmens elgesį turi svarstyti bendruomenės vyresnieji.

4. a) Ką turi daryti sunkiai nusidėjęs asmuo? b) Kokia užduotis patikėta vyresniesiems?

⁴ Jeigu krikščionis nusidėjo sunkiai, apie tai turi sužinoti vyresnieji. Kokias nuodėmes turime omenyje? Pavyzdžiui tas, kurios paminėtos 1 Korintiečiams 6:9, 10. Tai labai rimti Dievo įstatymo pažeidimai. Jeigu bendratikis taip nusikalsta, jam būtina melsti Jehovą atleidimo ir kreiptis pagalbos į bendruomenės vyresniuosius (Ps 32:5; Jok 5:14). O kokia yra vyresniųjų pareiga? Jie neįgalioti nuodėmių atleisti, nes tai Jėzaus aukos pagrindu gali padaryti tik pats Jehova. Tačiau ganytojai, remdamiesi Biblijos principais ir nurodymais, turi nuspręsti, ar nusidėjęs žmogus gali likti bendruomenėje (1 Kor 5:12). Jie privalo išsiaiškinti tam tikrus klausimus, kaip antai: ar nuodėmė buvo tyčinė? ar asmuo ją planavo? ar jis taip elgėsi ilgą laiką? svarbiausia, ar yra požymių, kad jis nuoširdžiai atgailauja ir kad Jehova jam atleido? (Apd 3:19)

5. Kaip vyresnieji stengiasi padėti nusidėjusiam asmeniui ir apsaugoti bendruomenę?

⁵ Kalbėdamiesi su nusidėjusiu asmeniu vyresnieji stengiasi suprasti, ką dėl to žmogaus jau yra nusprendęs Jehova (Mt 18:18). Jeigu jis neatgailauja, jie imasi veiksmų, kad apsaugotų brangias Jehovos aveles nuo blogos įtakos (1 Kor 5:6, 7, 11–13; Tit 3:10, 11). Atskirtas nuo bendruomenės, žmogus, tikėtina, susiprotės, pasitaisys ir susilauks Dievo atleidimo (Lk 5:32). O jeigu nusikaltęs krikščionis atgailauja, vyresnieji už jį meldžiasi ir prašo Jehovą padėti jam dvasiškai pasveikti (Jok 5:15).

6. Ar atskirtas nuo bendruomenės asmuo gali tikėtis Jehovos atleidimo?

⁶ Taigi, jei teisminio svarstymo metu vyresniesiems paaiškėja, kad nusidėjėlis neatgailauja, jis bus atskirtas nuo bendruomenės. Jeigu nusikalto kuriam nors šalies įstatymui, vyresnieji nemėgins jo apsaugoti nuo teisėtos bausmės. Juk Jehova leidžia valdžiai teisti ir bausti visus įstatymo laužytojus – tiek atgailaujančius, tiek neatgailaujančius (Rom 13:4). Aišku, jeigu vėliau žmogus susivoks, atgailaus ir grįš į dorą kelią, Jehova jam tikrai atleis (Lk 15:17–24). Dievas pasirengęs dovanoti net labai sunkias nuodėmes (2 Met 33:9, 12, 13; 1 Tim 1:15).

7. Ką reiškia atleisti?

⁷ Kaip gerai, kad Jehova pats sprendžia, kam atleisti nuodėmes, o kam – ne! O kaip tada, jei dėl kito asmens prasižengimo stipriai nukenčiame? Nuoskauda gali būti tokia didelė, kad kartėlis ilgai neatlėgsta. Galbūt tas žmogus nuoširdžiai gailisi ir prašo dovanoti? O jeigu ne? Kad ir kaip būtų nelengva, stenkimės atleisti – nelaikyti savyje pagiežos nei pykčio. 1994 m. rugsėjo 15 d. Sargybos bokšto numeryje buvo paaiškinta: „Atleisti nusidėjėliui nereiškia žiūrėti  į nuodėmę pro pirštus. Krikščioniui tai reiškia palikti viską Jehovos rankose. Jis yra Aukščiausiasis Teisėjas ir atėjus metui įvykdys teisingumą.“ Kodėl Jehova skatina mus atleisti ir viską patikėti jo teismui?

8. Kas mus skatina būti atlaidžius?

⁸ Atleisti skatina dėkingumas Jehovai. Kartą Jėzus prilygino Jehovą šeimininkui, kuris dovanojo vienam savo vergui didžiulę, tiesiog neišmokamą skolą. Tačiau tas vergas paskui neparodė pagailos savo tarnybos draugui, neturėjusiam iš ko grąžinti daug menkesnės sumos (Mt 18:23–35). Ko Jėzus norėjo pamokyti? Jeigu išties esame dėkingi Jehovai už jo gailestingumą, patys turime būti kitiems gailestingi ir atleisti (Ps 103:9). Prieš daugelį metų viename Sargybos bokšto numeryje buvo pasakyta: „Kad ir kiek kartų atleidome artimui, tai visada bus daug mažiau nei Dievas mums atleido dėl Kristaus aukos.“

9. Kam Jehova gailestingas? (Mato 6:14, 15)

⁹ Jeigu esame atlaidūs kitiems, Jehova bus atlaidus mums. Gailestingi žmonės susilaukia Jehovos gailestingumo (Mt 5:7; Jok 2:13). Jėzus tai pabrėžė, kai mokė savo sekėjus melstis. (Perskaityk Mato 6:14, 15.) Kad Jehova myli atlaidžius žmones, suprantame ir iš pasakojimo apie Jobą. Nors Elifazo, Bildado ir Cofaro žodžiai šį dievobaimingą žmogų labai užgavo, jis, kaip rašoma Biblijoje, už juos meldėsi. Po to Jehova jį dosniai laimino (Job 42:8–10).

10. Kodėl giežti apmaudą žalinga? (Efeziečiams 4:31, 32)

¹⁰ Apmaudauti žalinga. Jehova nori, kad nusimestume pagiežos naštą. (Perskaityk Efeziečiams 4:31, 32.) Jis sako: „Susilaikyk nuo pykčio, atsisakyk įniršio, neapmaudauk“ (Ps 37:8). Taip elgtis labai išmintinga. Apmaudas – tarsi nuodai. Jei laikome pyktį ant kito žmogaus, kam iš tikrųjų kenkiame? Argi ne savo pačių fizinei ir psichinei sveikatai? (Pat 14:30) O jeigu atleidi, darai gera sau (Pat 11:17). Tada protas ir širdis ramūs ir tu gali toliau su džiaugsmu tarnauti Jehovai.

11. Kodėl mums nedera kerštauti? (Romiečiams 12:19–21)

¹¹ Kerštauti nevalia. Jehova neleidžia mums kerštauti. (Perskaityk Romiečiams 12:19–21.) Esame netobuli, tad mūsų gebėjimas objektyviai vertinti kitų poelgius ir motyvus labai ribotas. Tai geba tik Dievas (Hbr 4:13). Be to, emocijų užvaldyti galime padaryti didelių klaidų. Jehovos dvasios įkvėptas Jokūbas rašė: „Pasidavęs rūstybei žmogus nedaro to, kas teisu Dievo akyse“ (Jok 1:20). Neabejokime, kad Jehova viską sutvarkys ir teisingumas paims viršų.

12. Iš ko matysis, kad kliaujamės Jehova?

¹² Turime pasitikėti Jehova. Neabejokime, kad ateityje Jehova pašalins visus nuodėmės padarinius.  Naujajame pasaulyje net didžiausios nuoskaudos „pasimirš, išdils iš širdies“ (Iz 65:17). Kliaukimės Dievo pažadais ir išsaugosime vidinę ramybę. Aišku, patyrus kokią nors didelę skriaudą, nepasiduoti pykčiui ir apmaudui gali būti nelengva. Pažiūrėkime, kas padeda kai kuriems mūsų bendratikiams su tokiais jausmais kovoti.

13, 14. Ko tave pamoko pasakojimas apie Tonį ir Chosė?

¹³ Daugelis mūsų brolių ir sesių nusprendė atleisti žmonėms, nuo kurių labai nukentėjo. Kas įgalino juos taip padaryti ir ką gera tai davė?

¹⁴ Filipinuose gyvenančio Tonio * vyresnįjį brolį nužudė vyras vardu Chosė. Už tai jį pasodino į kalėjimą. O Tonis buvo nuožmaus būdo, smurtingas. Jis prisiekė, kad išėjusiam į laisvę Chosė atkeršys. Net nusipirko ginklą. Tačiau tuo metu pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Jis pasakoja: „Per studijas supratau, kad turiu keistis ir kad privalau pykčio atsikratyti.“ Vėliau Tonis pasikrikštijo ir galiausiai buvo paskirtas bendruomenės vyresniuoju. Įsivaizduok, kaip jis nustebo sužinojęs, kad Chosė taip pat tapo Jehovos liudytoju! Pirmąsyk susitikę jiedu draugiškai apsikabino ir Tonis pasakė, kad atleido. Atleidęs jis pajautė tokį didelį džiaugsmą, kad, anot jo paties, net sunku žodžiais apsakyti. Tikra palaima nuo Jehovos!

15, 16. Ko tave pamoko Piterio ir Sju istorija?

¹⁵ 1985 metais vienai sutuoktinių porai, Piteriui ir Sju, nutiko didžiulė nelaimė. Karalystės salėje, kur vyko bendruomenės sueiga, sprogo kažkokio piktadario padėta bomba. Sju patyrė didelių sužalojimų, jai buvo pažeista rega ir klausa, ji prarado  uoslę. * Piteris ir Sju negalėjo suprasti, kaip žmogus galėtų taip pasielgti. Po daugelio metų nusikaltėlis buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. O ar Piteris ir Sju gebėjo jam atleisti? Štai ką jie sako: „Jehova mus moko, kad pyktis ir apmaudas kenkia sveikatai, emocinei savijautai ir psichikai. Todėl neilgai trukus ėmėme prašyti Jehovą padėti atsikratyti pykčio ir apmaudo, kad galėtume toliau ramiai gyventi.“

¹⁶ Ar lengva šiai porai nebegalvoti apie jiems padarytą skriaudą? Aišku, ne. Jie pasakoja: „Kartais, kai Sju pajaučia sužalojimų padarinius, mums vėl sukyla pyktis. Tačiau stengiamės nukreipti mintis kitur ir slogūs jausmai greitai praeina. Galime nuoširdžiai pasakyti, kad jei tas žmogus vieną dieną taptų mūsų bendratikiu, jį džiugiai sutiktume. Per šį išbandymą įsitikinome, kokią didžiulę galią turi Biblijos principai – jie padeda nusimesti begalę naštų. Guodžiamės mintimi, kad Jehova netrukus atitaisys visą mums padarytą skriaudą.“

17. Ko tave pamoko Mairos patirtis?

¹⁷ Kai sužinojo tiesą, Maira jau buvo ištekėjusi ir turėjo du mažamečius vaikus. Biblija vyro nedomino. Vėliau jis tapo neištikimas žmonai ir paliko šeimą. Maira sako: „Kai jis mane su vaikais paliko, buvau sukrėsta ir jaučiausi baisiai išduota. Niekaip negalėjau su tuo susitaikyti. Emocijos virte virė – tai liūdėjau, tai save kaltinau, tai užvaldydavo pyktis.“ Ilgą laiką sutuoktinio išdavystė sesei kėlė skausmą. Ji tęsia: „Daugelį mėnesių galvoje buvo visiška sumaištis.  Supratau, kokią žalą pagieža daro mano santykiams su Jehova ir žmonėmis.“ Maira sako, kad galiausiai jai pavyko apmaudo atsikratyti ir kad neapykantos buvusiam vyrui nebejaučia. Ji viliasi, kad vieną dieną jis taps Jehovos tarnu. Maira stengiasi žvelgti į priekį. Ji viena užaugino vaikus. Jie pasikrikštijo ir sukūrė savo šeimas. Šiandien visi drauge su mama tarnauja Jehovai.

18. Kuo galime nė kiek neabejoti?

¹⁸ Kaip ramu žinant, kad galutinis teismas yra Jehovos rankose! Aukščiausiasis Teisėjas viską išspręs kuo geriausiai (Rom 14:10–12). Galime tuo nė kiek neabejoti, nes Dievas visada laikosi savo nustatytų normų (Pr 18:25; 1 Kar 8:32). Jis nepadarys nieko neteisingo.

19. Kokia diena jau ne už kalnų?

¹⁹ Labai laukiame tos dienos, kai žmonija bus išvaduota iš netobulumo ir nuodėmės. Bus išgydytos visos mūsų fizinės ir emocinės žaizdos (Ps 72:12–14; Apr 21:3, 4). Jų nė neprisiminsime. O kol ta diena ateis, stenkimės sekti Jehovos pavyzdžiu ir būkime atlaidūs.