1. a) Kokia viltis mus palaiko? b) Ką reiškia dėti viltis į Jehovą? (Žr. išnašą.)

 KOKIA nuostabi viltis palaiko visus Jehovos tarnus! Laukiame meto, kai nebebus liūdesio, ligų, net mirties (Apr 21:3, 4). Romieji paveldės žemę ir Dievo laiminami pavers ją tikru rojumi (Ps 37:9–11). Tada kiekvieno žmogaus ryšys su Kūrėju bus toks artimas ir tvirtas, kaip niekad anksčiau. Tačiau kodėl tokiais Dievo pažadais galime tvirtai tikėti? Todėl kad jis kiekvieną savo žodį ištesi. Ne tuščiai esame raginami: „Dėk viltis į Jehovą“ * (Ps 27:14). Su pasitikėjimu laukiame džiugaus meto, kai Dievas savo užmojus įgyvendins (Iz 55:10, 11).

2. Koks Dievo pažadas jau tapo tikrove?

² Faktai aiškiai liudija, kad visi Jehovos pažadai atėjus metui tampa tikrove. Pavyzdžiui, Apreiškimo knygoje buvo išpranašauta, kad mūsų dienomis Dievas surinks daugybę žmonių į savo bendruomenę. Šiandien taip ir vyksta. Prie Jehovos telkiasi „milžiniška minia žmonių iš visų tautų, giminių, genčių ir kalbų“ (Apr 7:9, 10). Nors yra kilę iš skirtingų kraštų ir kultūrų, jie – tarsi viena šeima (Ps 133:1;  Jn 10:16). Ir visi uoliai skelbia gerąją naujieną. Apie viltingus Dievo pažadus jie pasirengę papasakoti kiekvienam (Mt 28:19, 20; Apr 14:6, 7; 22:17). Tu, be abejo, irgi noriai tai darai, nes labai brangini Dievo pažadėtos ateities viltį.

3. Ko siekia Šėtonas?

³ Šėtonas norėtų tą viltį iš tavęs pagrobti. Jis stengiasi visus įtikinti, kad Jehovai žmonės nerūpi ir kad jo pažadai nueis perniek. Jeigu tokiais melais susiklaidintum, netektum drąsos ir galbūt net nustotum tarnauti Jehovai. Kadaise piktasis kėsinosi atimti viltį iš Jobo, mėgino atitraukti jį nuo Kūrėjo.

4. Apie ką kalbėsime šiame straipsnyje? (Jobo 1:9–12)

⁴ Pakalbėkime, kokiais būdais Šėtonas mėgino Jobą palaužti. (Perskaityk Jobo 1:9–12.) Taip pat aptarkime, ko iš Jobo pasimokome ir kodėl turime tvirtai tikėti Dievo meile ir jo pažadais.

5, 6. Kokios nelaimės staiga užgriuvo Jobą?

⁵ Jobui gyvenime viskas puikiai klojosi. Jehovos akyse jis buvo doras žmogus. Turėjo didelę laimingą šeimą, taip pat daug turto (Job 1:1–5). Tačiau vieną dieną jis viską prarado. Pirmiausia neteko visko, ką buvo užgyvenęs (Job 1:13–17). Paskui žuvo visi dešimt jo vaikų. Sunku net įsivaizduoti, kaip žinia apie tai Jobą sukrėtė ir prislėgė, juk net vieno vaiko netektis tėvams – baisus smūgis. Širdgėlos apimtas jis persiplėšė drabužį ir susmuko ant žemės (Job 1:18–20).

⁶ Tada Šėtonas ėmė varginti Jobą skausminga, bjauria liga (Job 2:6–8; 7:5). Jei anksčiau žmonės jį labai gerbė ir ateidavo klausti patarimo, tai dabar pradėjo jo šalintis (Job 31:18). Nuo Jobo nusigręžė visi – ir broliai, ir draugai, ir netgi jo paties tarnai (Job 19:13, 14, 16).

7. a) Ką Jobas manė apie jį ištikusias negandas, tačiau ko jis nedarė? b) Kas, kaip pavaizduota iliustracijoje, gali nutikti bet kuriam iš mūsų?

⁷ Šėtonas stengėsi sudaryti įspūdį, kad Jobas prarado Jehovos malonę. Iš ko tai matome? Kad sugriautų namą, kuriame prie vaišių stalo buvo susirinkę visi Jobo vaikai, Šėtonas sukėlė vėtrą (Job 1:18, 19). O ant jo kaimenių ir tarnų paleido ugnį iš dangaus (Job 1:16). Tikriausiai visa tai atrodė kaip antgamtiniai reiškiniai, užtat Jobas padarė išvadą, kad Dievas ant jo užsirūstino ir šitaip jį baudžia. Tačiau jis apie Jehovą nepasakė nė vieno pikto žodžio. Jobas jautė dėkingumą savo dangiškajam Tėvui už visa, ką anksčiau iš jo buvo gavęs. Jis kalbėjo: „Negi nuo Dievo turėtume priimti tiktai gera? Negi neturėtume priimti ir bloga?“ Jobas ištarė: „Tebūna šlovė Jehovos vardui!“ (Job 1:20, 21; 2:10). Jokios patirtos negandos jo nepalaužė. Tačiau Šėtonas neatlyžo.

8. Kokį dar Šėtono antpuolį patyrė Jobas?

 ⁸ Tada Jobas patyrė dar vieną Šėtono antpuolį. Pas jį atėjo trys pažįstami, bet užuot jį paguodę ėmė visaip žeminti. Jie tvirtino, kad Jobas kenčia dėl savo paties kalčių (Job 22:5–9). O jeigu jis ir stengiasi daryti gera, esą Dievui įtikti neįmanoma (Job 4:18; 22:2, 3; 25:4). Tie vyrai įtikinėjo, kad Dievas Jobo nemyli, juo nesirūpina ir kad tarnauti jam neverta. Jų žodžiai galėjo sukelti Jobui abejones ir įstumti į visišką neviltį.

9. Kas suteikė Jobui vidinės tvirtybės?

⁹ Pamėgink įsivaizduoti Jobą, sėdintį pelenuose ir kenčiantį nuolatinį skausmą (Job 2:8). Trys tariami guodėjai negailestingai žeria kaltinimus ir maišo su žemėmis jo gerą vardą. Širdį drasko sielvartas dėl vaikų netekties. Visa tai darosi tiesiog nepakeliama. Kurį laiką Jobas tyli, nieko nesako (Job 2:13–3:1). Gal ana trijulė net pamano, kad Jobas tuoj tuoj ims lieti kartėlį ant savo Kūrėjo? Jeigu taip, tai jie labai klysta. Jobas anaiptol neketina Jehovos išsižadėti. Jis tvirtai ir tiesiai tiems vyrams pareiškia: „Kol mirsiu, nepaliksiu Dievo“ (Job 27:5). Kas suteikė šiam vyrui tiek vidinės tvirtybės? Viltis. Jis nė akimirką nenustojo tikėti, kad Jehova galiausiai suteiks atgaivą. Jobas buvo tikras: net jei numirtų, Dievas jį prikels (Job 14:13–15).

10. Ką mums padeda suprasti Jobo istorija?

¹⁰ Jobo ištvermė aiškiai liudija, kad žmogus gali atsispirti Šėtono  spaudimui ir likti Jehovai ištikimas. Taip pat kad Jehova gerai mato, kokių sunkumų kiekvienas patiriame. Ir iš to pasakojimo galime įžvelgti, kokie visuotinės svarbos klausimai buvo iškelti. Aptarkime keletą konkrečių dalykų, kurių pasimokome iš Jobo.

11. Ko reikia, kad gebėtume pasipriešinti Šėtonui? (Jokūbo 4:7)

¹¹ Jobo pavyzdys rodo, kad norėdami ištverti visus mėginimus ir pasipriešinti Šėtonui turime kliautis Jehova. Tada, vaizdžiai kalbant, piktasis bėgs nuo mūsų. (Perskaityk Jokūbo 4:7.)

12. Kokia viltis palaikė Jobą?

¹² Taip pat turime tvirtai tikėti prikėlimu. Kaip minėta ankstesniame straipsnyje, vienas iš Šėtono ginklų yra mirties baimė. Apie Jobą jis tvirtino, kad šis už savo gyvybę sutiktų paaukoti viską, net išsižadėti Kūrėjo. Tai buvo netiesa. Mirčiai žvelgiant į akis Jobas nesudrebėjo. Jis nė kiek neabejojo, kad gerasis Dievas Jehova galiausiai jį išvaduos iš visų kančių. O jeigu ir tektų mirti, Jobas buvo tikras, kad atėjus metui Jehova grąžins jį į gyvenimą. Prikėlimo viltis šį vyrą labai palaikė. Jeigu ir mes tvirtai tikime prikėlimu, mirties grėsmė neprivers pasitraukti nuo Dievo.

13. Kodėl turime aiškiai suprasti, kokiais būdais Šėtonas mėgino palaužti Jobą?

¹³ Kodėl mums svarbu gerai suprasti, kokiais būdais Šėtonas mėgino įveikti Jobą? Todėl, kad ta pačia taktika jis naudojasi ir šiandien. Atkreipk dėmesį, kokį kaltinimą jis metė: „Žmogus [kiekvienas, ne tik Jobas] už savo gyvybę atiduos viską“ (Job 2:4, 5). Jo teigimu, mes nemylime Jehovos ir nuo jo nusisuksime, jei tik tai padės išgelbėti gyvybę. Esą ir pats Dievas mūsų nemyli, nevertina mūsų pastangų gyventi dorai. Žinodami, kaip Šėtonas nori mus suklaidinti, ir kliaudamiesi Jehovos teikiama viltimi galime išlikti tvirti.

14. Kas per išbandymus gali atsiskleisti? Pateik pavyzdį.

¹⁴ Per išbandymus geriau pažįstame save. Štai Jobo išmėginimai atskleidė kai kurias jo silpnąsias puses. Pavyzdžiui, jis suprato, kad turi būti nuolankesnis (Job 42:3). Mes irgi susidūrę su sunkumais galime daug apie save sužinoti. Brolis Nikolajus, * nors labai ligotas, dėl tikėjimo buvo uždarytas į kalėjimą. Jis sako: „Kalėjimas yra tarsi rentgenas, parodantis vidines krikščionio savybes.“ Pamatę, kokių turime trūkumų, imkimės juos taisyti.

15. Kieno žodžių turime klausyti ir kodėl?

¹⁵ Taigi nekreipkime dėmesio, ką šneka priešai. Geriau žiūrėkime, ką mums sako mūsų Kūrėjas. Jobas į jo žodžius atidžiai įsiklausė. Jehova jam, galima sakyti, kalbėjo: „Argi mano kūriniai nerodo, kad esu nepaprastai galingas? Žinau, ką tau tenka patirti. Nejau manai, kad negaliu  tavimi pasirūpinti?“ Jobas nuolankiai pripažino savo menkumą ir dėkingumo kupina širdimi pasakė: „Anksčiau buvau apie tave tiktai girdėjęs, o dabar savo paties akim tave regiu“ (Job 42:5). Kada Jobas ištarė šiuos žodžius? Tikriausiai tada jis vis dar sielvartavo sėdėdamas pelenuose ir kęsdamas bjaurią ligą. Aišku, jį tebeslėgė didžiulis skausmas dėl žuvusių vaikų. Matydamas savo tarno kančią Jehova jį patikino, kad myli ir palaiko (Job 42:7, 8).

16. Kas, remiantis Izaijo 49:15, 16, padeda mums atlaikyti išbandymus?

¹⁶ Šiandien daug kas mus įžeidinėja ir žemina. Norėdami suteršti mūsų ar visos organizacijos reputaciją, priešininkai „kalba [...] visokias piktas melagystes“ (Mt 5:11). O Jehova, kaip matome iš pasakojimo apie Jobą, mumis pasitiki. Jis neabejoja, kad per visus išmėginimus liksime jam ištikimi. Tuos, kurie juo viliasi, Jehova myli ir niekada jų nepaliks. (Perskaityk Izaijo 49:15, 16.) Tad nekreipk dėmesio į šmeižikiškas Dievo priešų kalbas. Vienas Turkijoje gyvenantis brolis, kurio šeimai teko daug ką ištverti, sako: „Supratome, kad klausydamiesi melo apie Dievo tautą tik netektume drąsos. Neprarasti džiaugsmo mums padėjo Karalystės viltis ir Jehovos tarnyba.“ Kaip ir Jobas, klausykime Jehovos, ir mūsų vilties niekas neužgesins.

17. Ko pasimokome iš Dievo tarnų, išvardytų Hebrajams 11 skyriuje?

¹⁷ Jobas – tik vienas iš daugelio Jehovos tarnų, kurie per išbandymus liko drąsūs ir tvirti. Laiške hebrajams apaštalas Paulius paminėjo nemažai kitų ir pavadino juos „dideliu debesiu liudytojų“ (Hbr 12:1). Visų šių vyrų ir moterų tikėjimas ir atsidavimas Jehovai buvo stipriai išmėginti (Hbr 11:36–40). Ar jų ištvermė ir pastangos nuėjo perniek? Anaiptol! Tiesa, jie nesulaukė visų Dievo pažadų išsipildymo meto, tačiau niekada nenustojo kliautis jo žodžiu. Jie žinojo, kad Jehova savo tarnus myli ir kad ateityje už ištikimybę jiems dosniai atlygins (Hbr 11:4, 5). Sekime jų pavyzdžiu ir dėkime viltis į Jehovą.

18. Kam esi pasiryžęs? (Hebrajams 11:6)

¹⁸ Pasaulis darosi vis nedoresnis (2 Tim 3:13). Šėtonas ir toliau mus spaus, kad išsižadėtume Dievo. Tad nusiteikime drąsiai atlaikyti būsimus sunkumus ir uoliai dirbkime Jehovos paskirtą darbą. Dėkime visas viltis „į gyvąjį Dievą“ (1 Tim 4:10). Žinodami, kokio dosnaus atpildo susilaukė Jobas, atminkime: „Jehova yra kupinas atjautos ir gailestingas“ (Jok 5:11). Likime ištikimi Jehovai ir neabejokime, kad jis „uoliai jo ieškantiems atlygina“. (Perskaityk Hebrajams 11:6.)