„LABIAUSIAI mane patraukė brolių ir sesių gerumas“, – pasakoja Alisa. * Panašiai sako ir Anė: „Gerumas mane paveikė daugiau nei mokymai.“ Abiem šioms sesėms patinka studijuoti Bibliją, tačiau pirmiausia jas sužavėjo krikščionių gerumas.

Pakalbėkime, kokiais žodžiais ir darbais gerumas pasireiškia ir kodėl turime būti geri visiems žmonėms.

Patarlių 31 skyriuje kalbama apie sumanią žmoną. Ten sakoma, kad „jai ant liežuvio – gerumo įstatymas“ (Pat 31:26). Kitaip tariant, jos kalba maloni. Šeimos galvai irgi svarbu su namiškiais būti švelniam. Šiurkštūs, šalti žodžiai vaikus gąsdina, tad abu tėvai su savo atžalomis turi kalbėtis maloniai. Ir apskritai kiekvienas iš mūsų turime galvoti, ką ir kaip sakome.

Patarlių 31:26 apie sumanią žmoną dar sakoma, kad jos „lūpose – išmintis“. Tad labai svarbu žiūrėti, ar išmintingai parenkame žodžius, taip pat ar tariame juos tinkamu tonu. Prieš praverdamas burną prisimink, kas rašoma Patarlių 15:1: „Švelnus atsakymas nuramina įniršį, o šiurkštus žodis sukelia pyktį.“

Kita patarlė byloja: „Neapgalvoti žodžiai – lyg kalavijo dūriai“ (Pat 12:18). „Gerumo įstatymas“ sulaikys mus nuo tų „kalavijo dūrių“. Jeigu juo vadovaujamės, vengsime bet kokios neapgalvotos, žeidžiančios šnekos (Ef 4:31, 32). Čia galime mokytis iš paties Jehovos, pavyzdžiui, iš to, kaip jis atjaučiamai kalbėjosi su savo persigandusiu tarnu Eliju. Jo siųstas angelas prabilo į pranašą „ramiu, tyliu balsu“ (1 Kar 19:12). Tačiau gerumas pasireiškia ne vien žodžiais, bet ir darbais. Kokiais?

Iš Jehovos mokomės ne vien kalbėti, bet ir daryti gera (Ef 4:32; 5:1, 2). Minėta sesė Alisa prisimena: „Kai mano šeimai teko skubiai kraustytis į kitus namus, dvi poros iš bendruomenės pasiprašė išleidžiamos iš darbo, kad galėtų mums padėti supakuoti daiktus. Tuo metu dar net nestudijavau Biblijos.“ Toks liudytojų paslaugumas paskatino Alisą daugiau pasidomėti Dievo Žodžio mokymais.

Anė irgi labai vertina liudytojų parodytą gerumą. Ji atvirauja: „Pasaulyje tiek daug apgaulės, kad man buvo sunku žmonėmis pasitikėti. Jehovos liudytojų motyvais irgi abejojau. Nemaniau, kad jiems išties rūpiu. Tačiau liudytoja, vedanti man Biblijos studijas, buvo labai geros širdies, tad ėmiau ja pasitikėti.“ Kaip tai Anę  paveikė? „Pradėjau išties gilintis į tai, ko mokausi“, – sako ji.

Taigi brolių ir sesių geri darbai sujaudino Alisą ir Anę. Tai dar labiau patraukė jas prie tiesos. Krikščionių bendruomenės rodoma meilė ištirpdė nepasitikėjimo ir abejonių ledą.

Kai kuriose kultūrose tiesiog priimta elgtis maloniai ir taktiškai. Išties gerai, jei žmogus to mokomas nuo mažens (palygink su Apaštalų darbų 28:2). Tačiau ne vien kultūra ar prigimtis turėtų skatinti mus būti geraširdžius. Svarbiausia sekti Dievo pavyzdžiu.

Tikrą gerumą mumyse ugdo Dievo šventoji dvasia (Gal 5:22, 23). Taigi, mokykimės iš Jehovos ir jo Sūnaus Jėzaus. Taip leisime šventajai dvasiai mūsų asmenybę nuolat taurinti. Be to, mums privalu mylėti ne tik Dievą, bet ir artimą, todėl turime nuoširdžiai  rūpintis kitais žmonėmis. Mūsų elgesį tegul motyvuoja gerumas, kylantis iš sielos gelmių. Tada Jehova mumis labai džiaugsis.

Paprastai darome gera artimiems žmonėms ar tiems, kurie mums padėjo (2 Sam 2:6). Už geradarystę norisi jiems kaip nors atsidėkoti (Kol 3:15). O kaip su kitais žmonėmis? Gal manome, kad mūsų gerumo nusipelno ne visi?

Tokiu atveju verta pasvarstyti, koks yra Jehova. Šventajame Rašte daug kalbama apie jo maloningumą. Kaip jis pasireiškia?

Jehova geras ir maloningas visiems žmonėms – siunčia jiems ir lietų, ir saulės šviesą (Mt 5:45). Dievo gerumas gelbsti netgi tuos, kurie jo nepripažįsta (Ef 2:4, 5, 8). Juk jo viengimis Sūnus Jėzus Kristus atidavė savo gyvybę už kiekvieną. Apaštalas Paulius rašė, kad tokią brangią auką Jehova prirengė „būdamas didžiai maloningas“ (Ef 1:7). Nors mes nusidedame ir kartais savo dangiškąjį Tėvą nuviliame, jis ir toliau mus moko ir veda tiesos keliu. Jo Žodis mums yra tarsi gaivus lietus augalams (Įst 32:2). Už visas tas dovanas neturime kuo Jehovai atlyginti. Galima sakyti, mūsų ateitis visiškai priklauso nuo jo malonės (palygink su 1 Petro 1:13).

Jehovos gerumas mus žavi ir pačius skatina geriems darbams. Tad nebūkime šališki. Stenkimės kasdien sekti savo dangiškojo Tėvo pavyzdžiu (1 Tes 5:15). Darykime gera savo namiškiams, tikėjimo broliams ir sesėms, bendradarbiams, bendramoksliams, kaimynams ir visiems kitiems. Būkime jiems tarsi jauki laužo šiluma šaltą dieną.

Ką iš savo šeimos ar bendruomenės galėtum pradžiuginti geru žodžiu ar darbu? Gal bendratikiui labai praverstų tavo talka po namus ar sode? O gal galėtum sulakstyti į parduotuvę ir parnešti jam produktų? Ir jeigu matai, kad praktinės pagalbos reikėtų tarnyboje sutiktam žmogui, kodėl nepasisiūlius padėti?

Taigi sekime savo dangiškuoju Tėvu ir visada vadovaukimės „gerumo įstatymu“.