1, 2. a) Kokius jausmus mums kelia mintys apie Jėzaus gyvenimą ir tarnystę? b) Apie ką kalbėsime šiame straipsnyje?

 NETEKĘ artimo žmogaus jo labai ilgimės. Iš pradžių būna skaudu prisiminti dienas prieš jo mirtį, ypač jeigu jis sunkiai sirgo ir kentėjo. Tačiau ilgainiui sielvartas atlėgsta. Vis prisimename apie tą žmogų ką nors malonaus, pavyzdžiui, ko mus mokė, kaip drąsino ir džiugino savo žodžiais bei gerais darbais.

² Pagalvojus apie Jėzaus Kristaus kančias ir mirtį taip pat suspaudžia širdį. Minėjimo laikotarpiu apie tai tikrai susimąstome, nes jo pasiaukojimas mums turi itin didelę reikšmę (1 Kor 11:24, 25). Bet Jėzaus mokymus ir darbus prisiminti tikrai malonu. Taip pat gera žinoti, ką jis veikia šiuo metu ir kiek daug darys dėl žmonijos ateityje. Mintys apie Jėzų ir jo meilę žadina mūsų širdyse dėkingumą ir skatina sekti jo pėdomis. Pakalbėkime apie tai plačiau.

3. Kodėl esame dėkingi už išpirką?

³ Kai mąstome apie Jėzaus gyvenimą ir mirtį, širdyje kyla dėkingumas. Per visą savo tarnystės laiką  Jėzus skelbė žmonėms, koks nuostabus bus pasaulis, kai viešpataus Dievo Karalystė. Tuo labai džiaugiamės. Didžiai vertiname ir išpirką, nes ji atvėrė kelią į draugystę su Jehova ir Jėzumi. Be to, dėl tikėjimo Jėzumi puoselėjame viltį gyventi amžinai ir vėl išvysti prikeltus artimuosius (Jn 5:28, 29; Rom 6:23). Viso to neužsitarnavome ir neturime kuo Dievui ar Jėzui atsilyginti (Rom 5:8, 20, 21). Tačiau tikrai galime parodyti jiems dėkingumą. Kaip?

4. Kaip Marija Magdalietė rodė dėkingumą Jėzui? (Žiūrėk iliustraciją.)

⁴ Prisimink, kaip Jėzus padėjo Marijai Magdalietei. Moters padėtis buvo apgailėtina, ją vargino septyni demonai. Marija tikriausiai nematė jokios išeities. Pagalvok, kokį dėkingumą ji pajautė, kai Jėzus išvadavo ją nuo piktų dvasių. Ji tapo Jėzaus sekėja ir visokeriopai jam padėjo – patarnavo ir rėmė turtu (Lk 8:1–3). Marija tikriausiai nenuvokė, kokia bus pati didžiausia Jėzaus dovana jai ir visai žmonijai: jis paaukos gyvybę, „kad nė vienas, kuris jį tiki, nepražūtų ir galėtų gyventi amžinai“ (Jn 3:16). Tačiau ji buvo Jėzui dėkinga ir drauge su kitais ištikimai jį palaikė iki pat mirties valandos, kai Jėzus kamavosi ant kančių stulpo (Jn 19:25). Vėliau Marija drauge su kitomis dviem moterimis atėjo prie Jėzaus kapo patepti jo kūną kvepalais (Mk 16:1, 2). Šiai moteriai už atsidavimą buvo atlyginta. Ji turėjo galimybę susitikti ir kalbėtis su prikeltu Jėzumi. Tokia garbė teko nedaugeliui mokinių (Jn 20:11–18).

5. Kaip galime parodyti dėkingumą Jehovai ir Jėzui?

 ⁵ Mes irgi dėkingumą Jehovai ir Jėzui galime parodyti aukodami laiką, jėgas ir finansinius išteklius Karalystės labui. Pavyzdžiui, galime padėti statyti ir prižiūrėti mūsų sueigų sales.

6. Kodėl galime sakyti, kad išpirka sumokėta už kiekvieną iš mūsų?

⁶ Kadangi Jehova ir Jėzus mus didžiai myli, mes irgi juos mylime (1 Jn 4:10, 19). Esame nepaprastai dėkingi, kad Jėzus numirė už kiekvieną iš mūsų. Apaštalas Paulius tai išreiškė šiais žodžiais: „Jis pamilo mane ir atidavė save už mane“ (Gal 2:20). Dėl išpirkos Jehova patraukė tave prie savęs, priėmė į draugus (Jn 6:44). Argi ne džiugu žinoti, kad Dievas pamatė tavo širdyje kai ką gera ir kad sumokėjo už tave tokią didžią kainą? Argi Jehovos ir Jėzaus meilė tavęs neskatina atsakyti jiems meile?

7. Iš ko matoma mūsų meilė Dievui ir Kristui? (2 Korintiečiams 5:14, 15; 6:1, 2) Pakomentuok ir iliustraciją.

⁷ Meilė Dievui ir Kristui skatina mus rodyti meilę kitiems žmonėms. (Perskaityk 2 Korintiečiams 5:14, 15; 6:1, 2.) Todėl stengiamės uoliai dalyvauti evangelizacijos darbe. Gerąją naujieną skelbiame visiems, ką sutinkame, nepriklausomai nuo jų rasės, tautybės, finansinės ar socialinės padėties. Trokštame daryti kas tik įmanoma, „kad visokie žmonės  būtų išgelbėti ir aiškiai suprastų tiesą“ (1 Tim 2:4).

8. Iš ko matoma mūsų meilė bendratikiams?

⁸ Meilė Jehovai ir Jėzui mus taip pat skatina mylėti bendratikius (1 Jn 4:21). Mums rūpi jų gerovė, todėl stengiamės paremti, kai patiria sunkumų. Jei netenka artimo, juos guodžiame, jei suserga, lankome, jei nusimena, visaip drąsiname (2 Kor 1:3–7; 1 Tes 5:11, 14). Ir, aišku, meldžiamės už juos, žinodami, kad „teisiojo maldavimas turi didelę galią“ (Jok 5:16).

9. Kaip dar rodome meilę broliams ir sesėms?

⁹ Apie meilę broliams ir sesėms liudija ir mūsų pastangos palaikyti tarpusavio santarvę. Sekime Jehovos atlaidumo pavyzdžiu. Jeigu jis net Sūnų atidavė už mūsų nuodėmes, argi mes neturėtume dovanoti bendratikiui jo prasikaltimo? Tikrai nenorime būti panašūs į nedorąjį vergą iš Jėzaus palyginimo. Šeimininkas nurašė didžiulę jo skolą, o jis negailestingai reikalavo iš tarnybos draugo grąžinti daug menkesnę sumą (Mt 18:23–35). Tad jeigu tarp tavęs ir bendratikio kilo koks nesutarimas, ar galėtum dar prieš Minėjimą pasikalbėti su juo ir susitaikyti? (Mt 5:23, 24) Meilė Jehovai ir Jėzui turėtų skatinti tave taip padaryti.

10, 11. Kaip meilę Jehovai ir Jėzui gali parodyti vyresnieji? (1 Petro 5:1, 2)

¹⁰ O kaip meilę Jehovai ir Jėzui gali rodyti vyresnieji? Viena – pareigingai rūpindamiesi Dievo kaimene. (Perskaityk 1 Petro 5:1, 2.) Jėzus tai pabrėžė apaštalui Petrui. Šis net tris kartus buvo išsigynęs savo Viešpaties, tad tikrai troško įrodyti, kad jį myli. Prikeltas iš mirusiųjų Jėzus apaštalo paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tada jam paliepė: „Ganyk mano aveles“ (Jn 21:15–17). Be jokios abejonės, Petras buvo pasiryžęs viskam, kad tik Jėzus patikėtų jo meile, tad visą likusį gyvenimą vykdė šį jo priesaką. Jis tikrai savo Mokytoją mylėjo.

¹¹ Kaip vyresnieji gali parodyti, kad supranta šio Jėzaus paliepimo esmę? Pavyzdžiui, Minėjimo laikotarpiu ganytojų meilė Jehovai ir Jėzui matoma iš uolių pastangų padėti neveikliesiems sugrįžti į kaimenę (Ez 34:11, 12). Rūpinkitės ne vien bendratikių dvasine gerove. Domėkitės Biblijos studijuotojais ir svečiais, atėjusiais į Minėjimą, kad jaustųsi laukiami.

12. Kodėl Jėzaus žodžiai, pasakyti vakarą prieš mirtį, suteikia mums drąsos? (Jono 16:32, 33)

¹² Vakarą prieš mirtį Jėzus mokiniams pasakė: „Pasaulyje jūsų laukia priespauda, bet būkite drąsūs – aš nugalėjau pasaulį!“ (Perskaityk Jono 16:32, 33.) Kodėl Jėzus nepabūgo priešų ir liko ištikimas Dievui iki mirties? Todėl, kad savo Tėvu  pasitikėjo. Kadangi jo mokinių laukė panašūs išmėginimai, Jėzus paprašė Jehovą juos sergėti (Jn 17:11). Tai mums įkvepia daug drąsos, nes Jehova yra nepalyginti stipresnis už visus mūsų priešus (1 Jn 4:4). Jis mato, ką mes patiriame. Jeigu Dievu kliausimės, nepasiduosime baimei ir išbandymus kantriai ištversime.

13. Kaip Juozapas iš Arimatėjos parodė drąsą?

¹³ Prisiminkime, kaip buvo su Juozapu iš Arimatėjos, visų žydų gerbiamu žmogumi, aukščiausiojo žydų teismo nariu. Drąsa jis tikrai nepasižymėjo. Jonas rašo, kad tas vyras „buvo Jėzaus mokinys, tik bijodamas žydų kitiems apie tai nesisakė“ (Jn 19:38). Nors žinia apie Karalystę Juozapą sudomino ir Kristumi jis tikėjo, tai nuo visų slėpė. Kodėl? Aišku, baiminosi prarasti savo garbingą padėtį. Vis dėlto, kai Jėzui buvo įvykdyta mirties bausmė, Juozapas „įsidrąsinęs atėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno“ (Mk 15:42, 43). Jis nebebijojo parodyti, kad yra Jėzaus pusėje.

14. Ką turėtum daryti, jeigu bijai žmonių?

¹⁴ Gal ir tu kaip Juozapas prisibijai kitų žmonių? Gal mokykloje ar darbe nedrįsti pasisakyti, kad esi Jehovos liudytojas? O gal dėl aplinkinių nepritarimo niekaip nesiryžti tapti skelbėju ar atidėlioji krikštą? Nebijok daryti tai, kas teisinga. Karštai pasimelsk Jehovai ir paprašyk drąsos. Patyręs, kaip Dievas į tavo maldas atsako, įgausi jėgų ir nugalėsi baimę (Iz 41:10, 13).

15. Ko mokiniai ėmėsi po to, kai jiems pasirodė Jėzus? (Luko 24:52, 53)

¹⁵ Jėzaus mirtis mokinius labai nuliūdino. Įsivaizduok, kaip jie jautėsi. Prarado mylimą draugą ir manė, kad visi jų lūkesčiai žlugo (Lk 24:17–21). Tad Jėzus pasirodė mokiniams ir padėjo suprasti, kad taip turėjo išsipildyti visa, kas išpranašauta Raštuose. Taip pat paaiškino, kad jų laukia labai svarbus darbas (Lk 24:26, 27, 45–48). O po 40 dienų, kai Jėzus grįžo į dangų, mokinių veiduose liūdesio  neliko nė šešėlio. Žinodami, kad Viešpats gyvas ir yra pasirengęs padėti atlikti jiems skirtą užduotį, jie buvo kupini džiaugsmo ir šlovino Jehovą (perskaityk Luko 24:52, 53; Apd 5:42).

16. Kaip galime sekti pirmojo amžiaus krikščionių pavyzdžiu?

¹⁶ Ko iš anų Jėzaus sekėjų pasimokome? Kad Jehovą turime džiaugsmingai šlovinti ne tik Minėjimo laikotarpiu, bet visada. Karalystės darbas turi būti svarbiausia veikla gyvenime. Tai suprasdami, daugelis pakoreguoja savo darbo tvarkaraštį taip, kad galėtų dalyvauti tarnyboje, lankyti sueigas, reguliariai rengti šeimos dvasinio ugdymo vakarą. Kai kurie, norėdami bendruomenėje ar evangelizacijos darbe nuveikti daugiau, netgi nutaria apsieiti be tokių daiktų, kurie kitiems atrodo būtini. Aišku, tarnyba reikalauja nemažai ištvermės. Tačiau jeigu Karalystės reikalai mums svarbiau už viską, Jehova mus dosniai laimins (Pat 10:22; Mt 6:32, 33).

17. Ką ketini nuveikti šiuo Minėjimo laikotarpiu? (Žiūrėk iliustraciją.)

¹⁷ Laukte laukiame Minėjimo, kurį šįmet rengsime balandžio 4-ąją, antradienį. Tai bus gera proga pamąstyti apie Jėzaus gyvenimą, mirtį, apie jo ir Jehovos meilę. Tačiau galvoti apie tai vertėtų ne tik tądien, bet per visą Minėjimo laikotarpį. Pavyzdžiui, galėtum skirti laiko prisiminti įvykius, reziumuotus Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimo priede B12, lentelėje „Paskutinė Jėzaus gyvenimo žemėje savaitė“. Patyrinėk Biblijos eilutes, stiprinančias dėkingumą, meilę, teikiančias drąsos ir džiaugsmo. Tada apsvarstyk, kaip konkrečiai savo dėkingumą Dievui ir jo Sūnui išreikši. Neabejok, kad Jėzus labai vertina visa, ką darome jo garbei Minėjimo laikotarpiu (Apr 2:19).