1. Ką Jėzus mokiniams kalbėjo apie šio pasaulio pabaigą ir ką jiems prisakė daryti?

 LIKUS kelioms dienoms iki Jėzaus mirties keturi jo mokiniai paklausė: „Koks ženklas liudys, [...] kad šiam pasauliui ateina pabaiga?“ (Mt 24:3). Tikriausiai jie norėjo sužinoti, kada subyrės Izraelyje nusistovėjusi religinė sistema. Atsakydamas Jėzus paaiškino ne tik kas dėsis žydų religinės sistemos pabaigoje, bet ir kas vyks paskutinėmis šio pasaulio dienomis. Apie tai jis pasakė: „Dienos ar valandos niekas nežino: nei angelai danguje, nei Sūnus, tik Tėvas.“ Tada įspėjo savo sekėjus, kad būtų akyli ir budėtų (Mk 13:32–37).

2. Kodėl pirmajame amžiuje krikščionys turėjo budėti?

² Pirmajame amžiuje krikščionims išties reikėjo budėti, nuo to priklausė jų gyvybė. Jėzus mokiniams paaiškino, iš kokių įvykių jie supras, kad žydų religinė santvarka eina į pabaigą. Jis pasakė: „Kai pamatysite Jeruzalę apsuptą karo stovyklų, žinokite, kad jos nuniokojimas jau arti.“ Išvydę tai vykstant krikščionys turėjo bėgti į kalnus (Lk 21:20, 21). Tie, kas į Jėzaus įspėjimą įsiklausė, nepražuvo, kai romėnai sunaikino Jeruzalės miestą.

3. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

 ³ Dabar eina paskutinės nedoro pasaulio dienos, tad ir mums svarbu būti akyliems ir budėti. Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl turime atidžiai stebėti pasaulio įvykius, tačiau sykiu neskubėti su išvadomis, taip pat kaip dera rūpintis savo dvasingumu ir kaip geriausia išnaudoti likusį laiką.

4. Kodėl mums svarbu įžvelgti, kaip pildosi Biblijos pranašystės?

⁴ Mums išties svarbu įžvelgti, kaip pildosi Biblijos pranašystės. Štai Jėzus išvardijo daugelį dalykų, iš kurių suprantame, kad Šėtono viešpatavimui jau ateina galas (Mt 24:3–14). Apaštalas Petras irgi skatino bendratikius gilintis į Dievo pranašiškus žodžius, kad jų tikėjimas liktų stiprus (2 Pt 1:19–21). Ir paskutinė Biblijos knyga prasideda tokiais žodžiais: „Apreiškimas, kurį Jėzus Kristus gavo iš Dievo. Jėzus turėjo atskleisti jo vergams, kas turi įvykti netrukus“ (Apr 1:1). Užtat įdėmiai stebime, kas pasaulyje dedasi, ir apie tuos įvykius daugelis mėgstame padiskutuoti.

5. Ko neturėtume daryti ir kodėl? (Taip pat žiūrėk iliustracijas.)

⁵ Tačiau kalbėdamiesi apie Biblijos pranašysčių pildymąsi nedarykime skubotų išvadų. Kodėl? Todėl, kad nuomonės gali išsiskirti ir tai sudrumstų bendruomenės vienybę. Tarkim, pasaulio lyderiai ima kalbėti, kad reikia užgesinti tam tikrą konfliktą ir įsivyraus taika bei saugumas. Neturėtume skubiai daryti išvados, kad pildosi žodžiai iš 1 Tesalonikiečiams 5:3. Vadovaukimės tuo, kas rašoma naujausiuose mūsų organizacijos leidiniuose. Venkime savavališkų interpretacijų, kad mus su bendratikiais vienytų „vienokia galvosena ir vienoks supratimas“ (1 Kor 1:10; 4:6).

6. Ko mus pamoko žodžiai iš 2 Petro 3:11–13?

⁶ Perskaityk 2 Petro 3:11–13. Apaštalas Petras atkreipia dėmesį į pagrindinę priežastį, kodėl mus domina Biblijos pranašysčių pildymasis. Jis ragina nuolat turėti omenyje „būsimąją Jehovos dieną“. Ar tai reiškia išsiaiškinti „dieną ir valandą“, kada prasidės Armagedonas? Ne. Tiesiog svarbu atminti, kad laiko liko nedaug, nes tai rimta paskata „šventai elgtis ir dievotai gyventi“ (Mt 24:36; Lk 12:40). Kitaip tariant, doru elgesiu ir uolia tarnyba privalome įrodyti, kad nuoširdžiai mylime Jehovą. Jėzaus žodžiais sakant, turime žiūrėti savęs.

7. Ką reiškia Jėzaus paraginimas „žiūrėkite savęs“? (Luko 21:34)

⁷ Jėzus paragino mokinius stebėti ne vien pasaulio įvykius. Perskaityk Luko 21:34. Atkreipk dėmesį į jo žodžius: „Žiūrėkite savęs.“ Tai reiškia įžvelgti, kas kelia pavojų mūsų santykiams  su Jehova, ir tų dalykų saugotis. Taip darydami išliksime Dievo meilėje (Pat 22:3; Jud 20, 21).

8. Kokį paraginimą bendratikiams užrašė apaštalas Paulius?

⁸ Panašiai rūpintis savo dvasingumu bendratikius ragino ir apaštalas Paulius. Pavyzdžiui, Efezo bendruomenei jis rašė: „Rūpestingai žiūrėkite, kaip elgiatės: nebūkite neišmanėliai ir elkitės protingai“ (Ef 5:15, 16). Daugelis dalykų šiame pasaulyje kelia pavojų mūsų santykiams su Dievu, tad norėdami išlikti tvirti turime aiškiai „suprasti, kokia yra Jehovos valia“ (Ef 5:17).

9. Ko reikia, kad suprastume Jehovos valią?

⁹ Biblijoje nėra išsamaus sąrašo, kokie dalykai gali pakenkti draugystei su Jehova. Neretai mums tenka spręsti reikalus, kurie joje tiesiogiai neaptariami. Kad gebėtume pasirinkti išmintingai, būtina suprasti, kokia yra Jehovos valia. Todėl turime nuolat stropiai studijuoti Dievo Žodį. Perpratę Jehovos valią ir išsiugdę „Kristaus mąstyseną“, gebame protingai apsispręsti net tada, kai Biblijoje nerandame aiškios taisyklės, kaip derėtų pasielgti (1 Kor 2:14–16). Kai kuriuos pavojus atpažinti lengva, kitus įžvelgti sunkiau.

10. Kokie dalykai kelia didelį pavojų?

¹⁰ Gerai žinome, kokį didelį pavojų krikščionio dvasingumui kelia flirtavimas, nesaikingas svaigalų vartojimas, persivalgymas, užgauli kalba, smurtinių filmų ar pornografijos žiūrėjimas ir panašūs dalykai (Ps 101:3). Mūsų priešininkas Šėtonas nuolat ieško progų sugadinti mūsų santykius su Jehova (1 Pt 5:8). Jis mėgina sėti mūsų prote pavydo, nesąžiningumo, godumo, neapykantos, išdidumo ir apmaudo sėklas (Gal 5:19–21). Iš pradžių blogi polinkiai galbūt pasireiškia nestipriai. Bet jeigu nesame budrūs ir leidžiame jiems augti, bus bėdų (Jok 1:14, 15).

11. Kokio pavojaus turime saugotis ir kodėl?

¹¹ Didelį pavojų mums kelia ir blogos draugijos. Aptarkime vieną situaciją. Tarkim, tu dirbi su žmogumi, kurio religiniai įsitikinimai kitokie nei tavo. Tu nori, kad bendradarbis susidarytų apie Jehovos liudytojus gerą nuomonę, todėl esi su juo malonus ir paslaugus. Gal net retkarčiais drauge papietauji. Netrukus bendri pietūs su juo tampa kasdienybe. Pastebi, kad tas žmogus nevengia ir vulgarios kalbos, tačiau tu to nepaisai. Pamažu prie jo šnekų pripranti ir jos tavęs jau nebetrikdo. Vieną dieną tas bendradarbis pakviečia tave po darbo išgerti ir tu neatsisakai. Nė nepastebi, kaip pamažu persiimi jo nepadorios galvosenos. Ar ilgai truks, kol ir pats pradėsi kalbėti ar elgtis kaip jis? Žinoma, turime būti malonūs ir pagarbūs su visais, tačiau privalome atminti, kad žmonės, su kuriais leidžiame laiką, daro mums didelę įtaką (1 Kor 15:33).  Jeigu paisome Jėzaus pamokymo „žiūrėkite savęs“, vengsime be reikalo bendrauti su tais, kas negerbia Jehovos nustatytų normų (2 Kor 6:15). Įžvelgsime pavojų ir jo šalinsimės.

12. Kokį darbą Jėzus pavedė savo mokiniams?

¹² Jėzus tikisi, kad nesėdėsime rankas sudėję. Savo sekėjams jis davė darbo – prisakė skelbti gerąją naujieną „Jeruzalėje, visoje Judėjoje, Samarijoje ir iki žemės pakraščių“ (Apd 1:6–8). Kokia rimta užduotis! Nėra geresnio būdo išnaudoti laiką kaip dirbti evangelizacijos darbą.

13. Kodėl laiką turime išnaudoti kuo geriau? (Kolosiečiams 4:5)

¹³ Perskaityk Kolosiečiams 4:5. Taigi, žiūrėti savęs reiškia ir deramai naudoti laiką. Juk „nelaimės metas ir atsitiktinumas“ gali užklupti bet kurį iš mūsų (Mok 9:11). Mūsų gyvenimas gali staiga nutrūkti.

14, 15. Kaip, remiantis Hebrajams 6:11, 12 užrašytu paraginimu, geriausia išnaudoti savo laiką? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹⁴ Paskutinėmis šio pasaulio dienomis svarbiausia yra vykdyti Jehovos  valią ir ugdytis su juo artimą ryšį (Jn 14:21). Turime būti „tvirti, nepajudinami, visada pertekę Viešpaties darbo“ (1 Kor 15:58). Jeigu taip darysime, gyvenimo ar šios nedoros sistemos pabaigoje neturėsime dėl ko gailėtis (Mt 24:13; Rom 14:8).

¹⁵ Šiandien žinią apie Dievo Karalystę krikščionių bendruomenė skelbia visoje žemėje. Jėzus jai vadovauja. Per savo organizaciją jis skelbėjus moko ir aprūpina priemonėmis, padedančiomis vykdyti jo pavestą užduotį (Mt 28:18–20). Tad turime negailėdami laiko ir pastangų dirbti evangelizacijos darbą ir išlikti dvasiškai budrūs iki pat šio sugedusio pasaulio pabaigos. Jeigu klausome paraginimo, užrašyto Hebrajams 6:11, 12 (perskaityk), išlaikysime savo viltį tvirtą „iki galo“.

16. Koks turi būti mūsų nusistatymas?

¹⁶ Jehova žino, kurią dieną ir valandą Šėtono valdymui padarys galą. Tada jis įvykdys visa, kas išpranašauta jo Žodyje. Kartais gali atrodyti, kad pabaiga užtrunka. Tačiau Biblija mus patikina, kad Jehovos diena nevėluos (Hab 2:3). Tad išsaugokime tokią pat nuostatą, kokią turėjo pranašas Michėjas. Jis rašė: „Kantriai lauksiu Dievo, savo gelbėtojo“ (Mch 7:7).