Tame straipsnyje paaiškinta, kokį dalyką visai protu apdovanotai kūrinijai pripažinti svarbiausia – kad Dievas turi būti laikomas šventu. Kiti klausimai, pavyzdžiui ar Jehovos valdymas geriausias, taip pat ar žmogus bus jam ištikimas, išplaukia iš to pagrindinio visuotinės svarbos klausimo.

Kodėl mes taip akcentuojame Jehovos vardo didybę ir šventumą? Aptarkime tris priežastis.

Pirma, Edeno sode Šėtonas apjuodino Jehovos vardą. Savo klastingu klausimu piktasis pakišo Ievai mintį, kad Dievas yra šykštus ir be jokio reikalo riboja savo pavaldinių laisvę. Nelabasis pareiškė, kad Jehova sako netiesą, meluoja. Taip jis apšmeižė Dievo reputaciją ir tapo „Velniu“, tikriau sakant, „šmeižiku“, verčiant iš graikiško žodžio diabolos (Jn 8:44). Ieva tais melais patikėjo ir nusprendė Dievo nebeklausyti (Pr 3:1–6). Jehovos vardą Šėtonas juodina iki pat šiandien ir nesiliauja skleidęs apie jį visokią netiesą. Jo suklaidinti žmonės nenori Dievo klausyti. Todėl galima sakyti, kad Jehovos vardo niekinimas yra pati baisiausia Šėtono piktadarystė. Tai visų pasaulio bėdų ir nedorybių šaknis.

Antra, kūrinijos labui Jehova siekia išteisinti savo vardą, apginti jį nuo visų kaltinimų ir pašlovinti. Jam tai visų svarbiausia. Užtat Jehova pareiškė: „Aš pašlovinsiu savo didį vardą“ (Ez 36:23). Ir Jėzus mokydamas savo sekėjus melstis pasakė, ko itin svarbu prašyti: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, tebūna šventu laikomas tavo vardas“ (Mt 6:9). Biblijoje ne kartą pabrėžiama, kad Dievo vardas turi būti aukštinamas. Štai kelios eilutės: „Atiduokite Jehovai šlovę, priderančią jo vardui“ (1 Met 16:29; Ps 96:8); „Giedokit gyrių jo šlovingam vardui!“ (Ps 66:2); „Per amžius tavo vardą šlovinsiu“ (Ps 86:12). Kartą, kai Jėzus būdamas Jeruzalės šventykloje paprašė: „Tėve, pašlovink savo vardą!“, nuskambėjo paties Jehovos balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu“ (Jn 12:28). a

Trečia, Jehovos vardas dėl jo įstabių darbų bus šlovinamas per amžius. Pagalvok, kas bus Kristaus valdymo tūkstantmečio pabaigoje, po paskutinio išbandymo. Ar ir toliau netils debatai dėl Jehovos vardo šventumo? Atsakymą rasime prisiminę du iš to kylančius klausimus  – dėl žmogaus ištikimybės Dievui ir dėl Dievo viešpatystės. Ar žmonės, kurie atlaikys paskutinį išbandymą, ir toliau turės įrodinėti jam savo ištikimybę? Ne. Jie bus jau tobuli ir visiškai išmėginti. Jehova apdovanos juos amžinu gyvenimu. O gal ir toliau bus diskutuojama ar netgi nesutariama dėl Jehovos teisės į viešpatystę? Ne. Jehovos valdymo teisėtumas ir pranašumas bus įrodyti visiems laikams. Tačiau ką galime pasakyti apie jo vardą?

Suprantama, Jehovos šlovingasis vardas tuo metu bus visiškai apgintas nuo bet kokių šmeižtų. Jis ir toliau kels susižavėjimą visiems tiek danguje, tiek žemėje. Kodėl? Todėl, kad Dievo nuostabūs darbai nepaliaus. Atmink, kad Jėzus atėjus metui nuolankiai perduos Karalystę savo Tėvui ir tada Dievas „bus vienintelis visa ko Valdovas“ (1 Kor 15:28). Žmonės žemėje mėgausis „šlovinga Dievo vaikų laisve“ (Rom 8:21). Visa kūrinija danguje ir žemėje, kaip Jehova ir norėjo, taps vieninga šeima (Ef 1:10).

Ką daryti visa tai skatins Dievo tarnus danguje ir žemėje? Be abejo, mes trokšte trokšime šlovinti Jehovos vardą. Dovydas rašė: „Šlovė Jehovai Dievui [...]! Tebūna jo šlovingas vardas giriamas per amžius“ (Ps 72:18, 19). Nesibaigiančią amžinybę rasime vis naujų paskatų Jehovos vardą aukštinti.

Svarbiausia, Jehovos vardas nusako, koks jis asmuo. Visų pirma, Dievas yra meilė (1 Jn 4:8). Niekada nepamiršime, kad būtent šio jausmo skatinamas jis mus sukūrė, atpirko iš nuodėmių ir daugybe savo darbų parodė esąs teisingas Valdovas. Ir jis visada su meile rūpinsis savo kūrinija. Tad mes per amžius branginsime savo dangiškojo Tėvo draugystę ir giedosime gyrių jo didingam vardui (Ps 73:28).