Vis dėlto Jehova nori, kad kantriai lauktume jo nustatyto meto. Kodėl? Ir kas padės laukti su džiaugsmu?

KODĖL TURIME LAUKTI

Biblijoje rašoma: „Jehova kantriai laukia, nori būti maloningas. Jis pakils, nes nori jūsų pasigailėti. Juk Jehova – teisingumo Dievas. Laimingi visi, kurie juo viliasi“ (Iz 30:18). Šiuos žodžius Izaijas ištarė neklusniems žydams (Iz 30:1). Tokių buvo dauguma. Tačiau atsidavusiems Jehovos tarnams pranašo žodžiai įkvėpė vilties. Panašiai jie įkvepia ir mus šiandien.

Taigi kantrūs turime būti todėl, kad ir Jehova yra kantrus. Jis žino, kurią dieną ateis metas įvykdyti nuosprendį šiam nedoram pasauliui, ir jos laukia (Mt 24:36). Tada bus visiškai aišku, kad kaltinimai, kuriuos Šėtonas metė Dievui ir jo tarnams, yra melagingi. Piktasis ir visi jo bendrai bus pašalinti, o savo tarnų Jehova pasigailės.

Nors kol kas patiriame išmėginimų, dangiškasis Tėvas žada mums ramybę ir laimę, jeigu kantriai jo laukiame. Kaip sako Izaijas, laimingi visi, kurie „jo viltingai laukia“ (Iz 30:​18, išn.). Ką tad turime daryti, kad nepristigtume kantrybės ir džiaugsmo? Aptarkime keturis pasiūlymus.

KO REIKIA, KAD GEBĖTUME RAMIAI LAUKTI

Susitelkime į teigiamus dalykus. Karalius Dovydas per savo gyvenimą regėjo daug blogio (Ps 37:35). Bet jis rašė: „Būk ramus Jehovos akivaizdoje ir kantriai jo lauk. Neapmaudauk dėl žmogaus, kuris savo piktus kėslus vykdo“ (Ps 37:7). Dovydas žvelgė į išgelbėjimo viltį ir džiaugėsi visomis Jehovos teikiamomis malonėmis (Ps 40:5). Tad jei neapmaudausime dėl aplink vykstančių blogybių ir stengsimės mąstyti apie tai, kas gera, laukti Jehovos bus lengviau.

 Šlovink Jehovą. Tikriausiai būtent Dovydas sudėjo 71 psalmę. Jis giedojo Jehovai: „Aš kantriai lauksiu ir prie šlovės tavosios dar pridėsiu“ (Ps 71:14). Kaip Dovydas šlovino Dievą? Pasakodamas apie jį kitiems ir giedodamas jam gyrių (Ps 71:​16, 23). Mums irgi bus lengviau laukti Jehovos, jeigu jį aukštiname tarnyboje ir tarpusavio pašnekesiuose. Savo dangiškąjį Tėvą liaupsiname ir Karalystės giesmėmis. Tad kai kitąsyk giedosi kurią nors iš mūsų giesmių, pasistenk įsiklausyti į jos žodžius. Tai pakels dvasią.

Semkis padrąsinimo iš bendratikių. Didelių išmėginimų užkluptas Dovydas Jehovai giedojo: „Amžiais tave girsiu, ir tavo ištikimieji matys, kad dedu viltis į tavo gerąjį vardą“ (Ps 52:9). Bendrystė su tikėjimo broliais ir sesėmis sueigose, tarnyboje ir bičiuliškame susibūrime gali labai pastiprinti.

Stiprink viltį. Psalmyno 62:5 rašoma: „Manoji siela tyliai laukia Dievo – iš jo ateina man viltis.“ Mūsų ištvermės laidas yra viltis. Net jeigu tenka laukti ilgiau nei tikėjomės, turime būti tvirtai įsitikinę, kad Jehova atėjus metui tesės visus pažadus. O viltį stipriname gilindamiesi į Bibliją. Tik taip galime suvokti, kaip pildosi jos pranašystės, įsitikinti jos knygų tarpusavio darna ir pažinti nepaprastą Jehovos asmenybę (Ps 1:​2, 3). Be to, Judas ragino: „Šventosios dvasios įkvėpti melskitės“ (Jud 20, 21). Kad sulauktume Dievo pažadų išsipildymo, turime nuolatos stiprinti draugystę su savo dangiškuoju Tėvu.

Kaip ir karalius Dovydas neabejok, kad Jehova stebi visus, kurie jo laukia. Jis ištikimai myli tokius savo tarnus ir jais rūpinasi (Ps 33:​18, 22). Susitelk į teigiamus dalykus, šlovink Jehovą, semkis padrąsinimo iš bendratikių ir stiprink savo brangiąją viltį. Tada kantriai laukti Jehovos nebus sunku.