Biblija aiškiai rodo, kad Jehova geba sužinoti ateities įvykius (Iz 45:21). Joje detaliai neatskleidžiama, kuriuos konkrečiai įvykius ir kokiais būdais jis numato. Tad negalime nieko teigti kategoriškai. Tačiau kai kurie veiksniai mums suvokiami.

Jehova gali viską, išskyrus tai, ko pats nusprendžia nedaryti. Turėdamas neribotą išmintį jis geba numatyti viską, ko tik reikia (Rom 11:33). Tačiau jis tą gebėjimą tobulai valdo ir daug ko nesiima iš anksto sužinoti (palygink su Izaijo 42:14).

Jehova rūpinasi, kad įvyktų jo valia. Kaip tai susiję su jo gebėjimu nusakyti ateitį? Izaijo 46:10 paaiškinta: „Nuo pradžios paskelbiu, kokia bus pabaiga, iš anksto apreiškiu, kas dar nėra įvykę. Sakau: „Mano sprendimas bus įvykdytas, padarysiu visa, ko noriu.“

Taigi viena priežastis, kodėl Jehova geba pasakyti, kas bus ateityje, yra jo galia visa tai įvykdyti. Ateities įvykiai nėra, vaizdžiai tariant, surašyti į jokią magnetinę juostelę ir Jehovai nereikia jos atsukti, kad sužinotų, kas bus. Tiesiog jis gali nutarti, kad tam tikru metu turės įvykti viena ar kita, ir atėjus laikui tai įgyvendinti (Iš 9:​5, 6; Mt 24:36; Apd 17:31).

Todėl Biblijoje ir sakoma, kad kai kas yra Jehovos iš anksto „nuspręsta“, arba „padaryta“ (išn.), kad jis tai yra „parengęs“ ir paskelbęs (2 Kar 19:25; Iz 46:11). Originalo kalboje vartojamas terminas, giminingas žodžiui „puodžius“ (Jer 18:4). Ateitis yra tarsi molis Jehovos rankose. Jis geba valdyti ir kreipti įvykius taip, kad būtų įgyvendinta jo valia (Ef 1:11).

Jehova nepažeidžia niekieno valios laisvės. Dievas nenustato nė vieno iš mūsų likimo. Ir jis nieku gyvu nepastūmėtų doro žmogaus į pražūties kelią. Jehova leidžia visiems rinktis ir ragina rinktis teisingai.

Apžvelkime du pavyzdžius. Pirmasis – epizodas iš senovės Ninevės istorijos. Jehova įspėjo, kad miestas dėl savo nedorų darbų bus sunaikintas. Tačiau nineviečiams atgailaujant Dievas „apsigalvojo ir nebesiuntė nelaimės, kurią buvo žadėjęs siųsti“ (Jon 3:​1–10). Kadangi tie žmonės įsiklausė į perspėjimą, Jehova atšaukė savo paties sprendimą juos nubausti.

Antras pavyzdys – pranašystė apie Kyrą. Kaip buvo nusakyta, šis persų karvedys turėjo išvaduoti žydus iš nelaisvės, kad jie atstatytų Jehovos šventyklą (Iz 44:​26–45:4). Karalius Kyras taip ir padarė (Ezr 1:​1–4). Tačiau jis nebuvo tikrojo Dievo garbintojas. Jehova taip viską pakreipė, kad Kyras įvykdytų jo valią, bet neatėmė tam valdovui teisės rinktis, ką garbins (Pat 21:1).

Žinoma, Jehovos gebėjimą numatyti būsimus įvykius sąlygoja ne vien šie veiksniai. Turime pripažinti, kad žmogus nepajėgus suvokti visko, ką Dievas daro (Iz 55:​8, 9). Tačiau tai, ką Biblija atskleidžia, mums aiškiai rodo, kad teisingumo principų jis laikosi visada – net ir nusakydamas ateitį.