BIBLIJOS rašytojai kartais žodis žodin kartodavo tas pačias frazes. Kodėl? Aptarkime tris veiksnius.

Istorinės aplinkybės. Senovės Izraelyje dauguma neturėdavo Įstatymo nuorašų. Pasiklausyti Įstatymo žmonės paprastai rinkdavosi prie Padangtės (Įst 31:​10–12). Minioje dėmesį tikriausiai blaškydavo pašaliniai garsai ir žmogus ne viską išgirsdavo (Neh 8:​2, 3, 7). Tad kartojamas esmines mintis buvo lengviau įsidėmėti ir pritaikyti. Tai ypač padėdavo įsiminti detalius nurodymus, potvarkius ir nuosprendžius (Kun 18:​4–22; Įst 5:1).

Žanras. Maždaug dešimtąją dalį Biblijos sudaro giesmės – Psalmynas, Giesmių giesmė ir Raudų knyga. Pakartojimai poezijai teikia kompozicinio vientisumo ir padeda eiles įsiminti. Antai paskaityk, kas rašoma Psalmyno 115:​9–11: „O Izraeli, pasitikėki Jehova! Jis jūsų pagalba ir skydas. Aarono namai, pasitikėkite Jehova! Jis jūsų pagalba ir skydas. Kas tik Jehovos bijote, pasitikėkite Jehova! Jis jūsų pagalba ir skydas.“ Argi besikartojantis paraginimas nepadeda šioms gražioms eilėms giliau prasiskverbti į protą ir širdį?

Pabrėžimas. Esminius pamokymus rašytojai neretai pakartodavo norėdami pabrėžti jų svarbą. Štai perduodamas Jehovos draudimą valgyti kraują Mozė ne kartą pabrėžė, kodėl to daryti negalima. Žmonės turėjo gerai įsisąmoninti, kad „gyvo padaro kraujyje yra jo gyvybė“ (Kun 17:​11, 14). Tad pirmajame amžiuje apaštalai ir vyresnieji priminė bendruomenėms Dievo priesaką, kad vartoti kraują maistui nevalia (Apd 15:​20, 29).

Jehova tikrai nenorėjo, kad tam tikrų frazių kartojimas taptų ceremonija. Štai Jėzus sakė: „Melsdamiesi nekalbėkite to paties per tą patį“ (Mt 6:7). Tada jis pateikė pavyzdžių, ką galėtume maldose minėti (Mt 6:​9–13). Taigi, maldų temos gali kartotis, tačiau nėra reikalo žerti mintinai išmoktų frazių (Mt 7:​7–11).

Trumpai tariant, Dievo Žodyje pakartojimai nėra beprasmiai. Tai vienas iš lavinimo metodų, kuriuos taiko mūsų neprilygstamas Mokytojas Jehova (Iz 48:​17, 18).