Mes, Jehovos liudytojai, mielai kalbamės apie tikėjimą su įvairių religijų žmonėmis, bet tarpkonfesine ar ekumenine veikla neužsiimame, tai yra negarbiname Dievo kartu su žmonėmis, kurių įsitikinimai kitokie nei mūsų. Tikrieji krikščionys, kaip rašoma Biblijoje, „sudaro darnią visumą“, o tokios darnos pagrindas – vienodi įsitikinimai (Efeziečiams 4:16; 1 Korintiečiams 1:10; Filipiečiams 2:2). Neužtenka tik sutarti dėl tų pačių vertybių, – kad svarbu mylėti, atjausti, atleisti. Mūsų religiniai įsitikinimai grindžiami žiniomis iš Biblijos, nes be žinių mūsų tikėjimas būtų tuščias (Romiečiams 10:2, 3).

 Biblijoje vaizdingai pasakyta, kad garbinti Dievą kartu su žmonėmis, kurių religiniai įsitikinimai kitokie, būtų tas pat, kas skirtingo dydžio gyvuliams įsikinkyti į vieną jungą. Tokia bendrystė pakenktų krikščionio tikėjimui (2 Korintiečiams 6:14–17). Todėl ir Jėzus davė aiškiai suprasti, kad jokia tarpkonfesinė veikla Dievui nepriimtina (Mato 12:30; Jono 14:6). Mozės įstatymas irgi draudė izraelitams garbinant Dievą vienytis su kaimyninėmis tautomis (Išėjimo 34:11–14). Iš tremties grįžę izraelitai net atsisakė kitatikių siūlomos pagalbos, kad religiniais klausimais nebūtų priversti eiti į kokius nors kompromisus (Ezros 4:1–3).

 Taip. Mums įdomu, kuo tiki ir kaip mąsto žmonės, kuriuos sutinkame atlikdami evangelizacijos tarnybą (1 Korintiečiams 9:19–22). Kaip ir patariama Biblijoje, mes gerbiame visokių įsitikinimų žmones ir su jais bendraujame (1 Petro 3:15).