1 Samuelio 22:1-23

  • Dovydas Adulame ir Micpėje (1–5)

  • Saulius įsako išžudyti Nobo kunigus (6–19)

  • Abjataras išsigelbėja (20–23)

22  Taigi iš ten Dovydas pasitraukė+ ir prisiglaudė Adulamo oloje.+ Apie tai išgirdę, pas jį atėjo broliai ir visa tėvo šeimyna.  Prie Dovydo telkėsi visi, kurie buvo vargų prispausti, prasiskolinę, kuriems gyvenimas buvo apkartęs. Dovydas tapo jų vadu; prie jo prisidėjo apie 400 vyrų.  Vėliau Dovydas nukeliavo į Moabo+ miestą Micpę ir Moabo karaliaus paprašė: „Leisk mano tėvui ir motinai čia pagyventi, kol sužinosiu, ką Dievas ketina su manimi daryti.“  Ir Dovydas paliko savo tėvus pas Moabo karalių. Ten jie gyveno visą tą laiką, kol jis glaudėsi tvirtovėje.+  Vieną dieną pranašas Gadas+ tarė Dovydui: „Nebebūk tvirtovėje, eik į Judo žemę.“+ Tada Dovydas nukeliavo į Hereto mišką.  Saulius išgirdo, kad Dovydas ir jo vyrai aptikti. Kaip tik tuo metu Saulius sėdėjo Gibėjoje+ ant kalvos po eglūnu. Rankoje jis laikė ietį, o aplink stovėjo visi tarnai.  „Klausykite, jūs benjaminai! – kreipėsi Saulius į tarnus. – Negi Jesės sūnus+ duos jums laukų ir vynuogynų? Negi paskirs jus tūkstantininkais ar šimtininkais?+  Visi jūs susimokėt prieš mane! Niekas man nepranešė, kad mano sūnus sudarė sandorą su Jesės sūnumi!+ Niekas iš jūsų manęs nepagaili, niekas man nepasako, kad mano paties sūnus yra nuteikęs mano tarną prieš mane ir kad šis dabar tyko manęs iš pasalų!“  Tada prabilo edomitas Doegas,+ Sauliaus tarnų vyriausiasis: „Mačiau, kad Jesės sūnus buvo atėjęs į Nobą pas Ahitubo sūnų Ahimelechą.+ 10  Tas dėl jo teiravosi Jehovos, aprūpino jį maistu ir netgi davė filistino Galijoto kalaviją.“+ 11  Karalius tuojau liepė iš Nobo iškviesti Ahitubo sūnų kunigą Ahimelechą ir visus kitus kunigus, priklausančius jo tėvo namams. Visi jie atėjo pas karalių. 12  „Paklausyk, Ahitubo sūnau!“ – tarė Saulius. „Klausau, mano viešpatie“, – atsiliepė tas. 13  „Kodėl su Jesės sūnumi prieš mane susimokei? – priekaištavo Saulius. – Kodėl davei jam duonos, kalaviją ir dėl jo teiravaisi Dievo? Jis yra tapęs mano priešu ir dabar iš pasalų manęs tyko!“ 14  Ahimelechas atsakė karaliui: „Kas iš karaliaus tarnų yra toks patikimas* kaip Dovydas?+ Juk jis karaliaus žentas,+ asmens sargybos viršininkas ir gerbiamas tavo namuose.+ 15  Argi aš pirmą sykį dėl jo teiravausi Dievo?+ To ir būti negali, kad eičiau prieš tave! Tegul karalius nekaltina savo tarno ir jo tėvo namų, nes tavo tarnas nieko apie tai nežinojo.“+ – 16  „Tu mirsi,+ Ahimelechai! Tu ir visi tavo tėvo namai,+ – tarė karalius 17  ir paliepė aplinkui stovintiems sargybiniams*: – Pulkite ir išžudykite Jehovos kunigus, nes jie remia Dovydą! Jie žinojo, kad jis bėglys, bet man nepranešė.“ Tačiau karaliaus vyrai nenorėjo kelti rankos prieš Jehovos kunigus. 18  Tada karalius kreipėsi į Doegą:+ „Nagi, tu pulk kunigus!“ Edomitas+ Doegas nedelsdamas puolė kunigus, ir tą dieną nuo jo rankos krito 85 vyrai, dėvintys lininį efodą.+ 19  Galiausiai kalaviju jis išžudė visą kunigų miestą Nobą:+ vyrus ir moteris, vaikus ir kūdikius, taip pat išgalabijo jaučius, asilus ir avis. 20  Tačiau vienam Ahitubo sūnaus Ahimelecho sūnui, vardu Abjataras,+ pavyko išsigelbėti. Jis paspruko ir atbėgo pas Dovydą. 21  Abjataras pranešė Dovydui: „Saulius išžudė Jehovos kunigus.“ 22  Dovydas tarė Abjatarui: „Kai tądien tenai pamačiau edomitą Doegą,+ iškart supratau, kad jis viską papasakos Sauliui. Tai aš kaltas dėl to, kad žuvo visi tavo tėvo namai*. 23  Pasilik su manimi ir nebijok. Tie, kas tyko tavo gyvybės, tyko ir manosios. Aš tave apsaugosiu.“+

Išnašos

Arba „ištikimas“.
Pažod. „bėgikams“.
Arba „visos sielos iš tavo tėvo namų“. Žr. žodynėlyje „siela“.