1 Samuelio 30:1-31
30 Trečią dieną Dovydas su savo vyrais parkeliavo į Ciklagą.+ Kol jų nebuvo, Negebą* ir Ciklagą nusiaubė amalekiečiai.+ Miestą jie užpuolė ir sudegino,
2 o moteris+ ir visus, kas buvo Ciklage, nuo mažiausio iki didžiausio, paėmė į nelaisvę. Nė vieno jie nenužudė, bet išeidami visus išsivarė ir taip traukė savo keliu.
3 Grįžę Dovydas ir jo vyrai pamatė, kad miestas sudegintas, o žmonos, dukterys ir sūnūs išvesti į nelaisvę.
4 Dovydas ir visi vyrai ėmė balsu verkti ir verkė, kol nebeliko jėgų.
5 Pagrobtos buvo ir abi Dovydo žmonos – jezreelietė Ahinoama ir Abigailė, karmeliečio Nabalo našlė.+
6 Vyrai, praradę sūnus ir dukteris, buvo apimti kartėlio ir jau tarėsi užmėtyti Dovydą akmenimis. Jį tai labai prislėgė, tačiau stiprybės Dovydas sėmėsi iš Jehovos, savo Dievo.+
7 Dovydas kreipėsi į kunigą Abjatarą,+ Ahimelecho sūnų: „Prašyčiau atnešti efodą.“+ Kai Abjataras atnešė efodą,
8 Dovydas teiravosi Jehovos:+ „Ar man vytis tuos plėšikus? Ar pasivysiu?“ Dievas atsakė: „Vykis. Tikrai juos pavysi ir visa atsiimsi.“+
9 Dovydas su šešiais šimtais vyrų+ tuojau leidosi į žygį. Jiems pasiekus Besoro sausvagę*, dalis žmonių čia pasiliko.
10 Du šimtai vyrų buvo taip išvargę, kad nebepajėgė pereiti Besoro sausvagės, tad liko tenai,+ o Dovydas su keturiais šimtais traukė toliau.
11 Laukuose jie rado vieną egiptietį ir atvedė pas Dovydą. Davė jam užkąsti duonos ir atsigerti vandens,
12 taip pat davė gabalėlį figų slėgtainio ir du razinų slėgtainius. Pasistiprinęs jis atgavo jėgas*, nes nebuvo nei valgęs, nei gėręs ištisas tris dienas ir tris naktis.
13 Dovydas jo paklausė: „Kieno tu? Iš kur esi?“ – „Esu egiptietis, vieno amalekiečio vergas, – atsakė šis. – Prieš tris dienas susirgau, todėl šeimininkas mane paliko.
14 Mes siaubėme keretų+ pietinį pakraštį*, Judo kraštą, Kalebo+ pietinį pakraštį* ir sudeginome Ciklagą.“
15 Dovydas paprašė: „Ar nuvestum mane pas tuos plėšikus?“ – „Prisiek Dievu, kad manęs nenužudysi ir kad neatiduosi šeimininkui į rankas, ir aš nuvesiu tave pas tą gaują“, – pažadėjo jis.
16 Ir jis nuvedė Dovydą pas amalekiečius. Tie, plačiai pasklidę, valgė, gėrė ir linksminosi, nes didelį grobį buvo parsigabenę iš filistinų krašto ir Judo žemių.
17 Dovydas užpuolė juos ir guldė nuo priešaušrio iki vakaro. Tiktai 400 vyrų užsėdę ant kupranugarių pabėgo, daugiau neištrūko nė vienas.+
18 Dovydas susigrąžino visa, ką amalekiečiai buvo paėmę,+ taip pat abi žmonas.
19 Neprapuolė niekas – nei mažas, nei didelis; žmonės atgavo savo sūnus, dukteris ir turtą.+ Taigi Dovydas atsiėmė viską, ko buvo netekęs.
20 Be to, jis paėmė visas avis ir galvijus. Žmonės ginė juos pirma savo bandų, sakydami: „Tai Dovydo grobis.“
21 Dovydas sugrįžo prie Besoro sausvagės, kur buvo pasilikę anie du šimtai vyrų, nebepajėgusių iš nuovargio keliauti toliau.+ Jie išėjo pasitikti Dovydo ir jo žmonių. Dovydas priėjęs ėmė teirautis, kaip jie laikosi.
22 Tačiau tarp tų, kurie su Dovydu buvo žygiavę, radosi ir bjaurių niekšelių, sakančių: „Su mumis jie nėjo, tad nieko ir negaus iš to, ką susigrąžinome. Tepasiima kiekvienas savo žmoną ir vaikus ir tegu sau eina.“
23 Bet Dovydas paprieštaravo: „Mano broliai, taip nevalia elgtis su tuo, ką Jehova mums davė. Jis mus apsaugojo ir į mūsų rankas atidavė mus užpuolusią plėšikų gaują.+
24 Kas gi jums gali pritarti? Vienoda dalis teks ir tam, kas ėjo į mūšį, ir tam, kas liko prie mantos.+ Visi dalysis po lygiai.“+
25 Ši Dovydo įvesta tvarka ir taisyklė Izraelyje galioja iki pat šiol.
26 Grįžęs į Ciklagą, dalį grobio Dovydas nusiuntė savo draugams Judo seniūnams, tardamas: „Paėmėme grobį iš Jehovos priešų. Štai jums dovana*!“
27 Jis siuntė dovanų į Betelį,+ Negebo Ramotus,* Jatyrą,+
28 Aroerą, Sifmotą, Eštemoją,+
29 Rakalą, į jerachmeelitų+ ir kenitų+ miestus,
30 į Hormą,+ Bor Ašaną, Atachą,
31 Hebroną+ ir į visas kitas vietoves, kur jam su vyrais ne kartą buvo tekę užeiti.
