2 Samuelio 13:1-39
13 Dovydo sūnus Abšalomas turėjo gražią seserį, vardu Tamara,+ ir kitas Dovydo sūnus, Amnonas,+ ją įsimylėjo.
2 Amnonas dėl savo sesers Tamaros labai kankinosi – kone susirgo. Ji buvo skaisti mergina, ir Amnonui ji atrodė nepasiekiama.
3 Bet Amnonas turėjo draugą, vardu Jehonadabas,+ Dovydo brolio Šimos+ sūnų. Jehonadabas buvo labai gudrus vyras.
4 Jis Amnoną paklausė: „Kodėl tu, karaliaus sūnau, kasryt esi toks prislėgtas? Negi man nepasakysi?“ – „Aš myliu Tamarą, savo brolio Abšalomo seserį“,+ – atsakė Amnonas.
5 Jehonadabas tada jam pasiūlė: „Atsigulk į lovą ir apsimesk, kad sergi. Kai tėvas ateis tavęs aplankyti, sakyk jam: ‘Būk malonus, leisk, kad mano sesuo Tamara ateitų ir mane pavalgydintų. Tegul prie mano akių paruošia maisto ligoniui, tada aš imsiu iš jos rankų ir valgysiu.’“
6 Taigi Amnonas atsigulė, apsimetė sergąs ir karalius atėjo jo aplankyti. Amnonas karalių paprašė: „Būk malonus, leisk, kad mano sesuo Tamara ateitų ir prie mano akių iškeptų porą tešlinių širdelių. Tada iš jos rankų aš imsiu ir valgysiu.“
7 Dovydas į rūmus Tamarai siuntė žinią: „Būk gera, nueik pas savo brolį Amnoną į namus ir paruošk jam maisto.“
8 Tamara nuėjo į savo brolio Amnono namus, kur jis gulėjo, paėmė tešlos, paruošė ir prie jo akių iškepė tešlinių širdelių.
9 Bet kai išėmusi iš keptuvės pasiūlė jų Amnonui, tas valgyti atsisakė ir paliepė: „Tegul visi išeina!“ Tad visi pasišalino.
10 Amnonas paprašė Tamarą: „Atnešk valgį į miegamąjį, kad galėčiau valgyti iš tavo rankų.“ Tamara paėmė kepinius, kuriuos buvo paruošusi, ir atnešė savo broliui Amnonui į miegamąjį.
11 Kai ji su valgiu priėjo prie Amnono, tas stvėrė ją sakydamas: „Eikš, mano seserie, sugulk su manim!“ –
12 „Ne, brolau, nepažemink manęs! – prašė ji. – Izraelyje šitaip nesielgiama.+ Nedaryk tokios niekšystės.+
13 Kaip aš pakelsiu gėdą? Ir tu būsi kaip koks niekšas Izraelyje. Maldauju – pasikalbėk su karaliumi. Jis neatsisakys tau manęs duoti.“
14 Bet Amnonas jos nesiklausė ir, būdamas stipresnis, ją išprievartavo.
15 Dabar Amnonas pajuto jai didžiulę neapykantą – toji neapykanta buvo didesnė už jo meilę. Amnonas paliepė: „Kelkis ir nešdinkis!“ –
16 „Ne, mano broli! – sakė ji. – Mane išvarydamas pasielgsi blogiau, negu jau pasielgei!“ Bet Amnonas jos nesiklausė.
17 Pasišaukęs tarną, jis įsakė: „Išvesk šitą iš čia ir užrakink paskui ją duris.“
18 (Tamara buvo apsivilkusi ypatingą* drabužį, kokį dėvėdavo netekėjusios karaliaus dukterys.) Taigi tarnas ją išvedė ir užrakino paskui ją duris.
19 Tamara apsibarstė galvą pelenais,+ persiplėšė savo gražųjį drabužį ir susiėmusi rankomis už galvos raudodama nuėjo.
20 Tamaros brolis Abšalomas+ jai tarė: „Ar tai Amnonas, tavo brolis, su tavimi taip pasielgė? Niekam apie tai nepasakok, sese. Jis tavo brolis.+ Neimk per daug į širdį.“ Nuo visų atsiskyrusi, ji liko gyventi savo brolio Abšalomo namuose.
21 Karalius Dovydas, apie visa tai išgirdęs, labai supyko.+ Bet jis nenorėjo savo sūnaus Amnono užgauti, nes tas buvo pirmagimis ir Dovydas jį mylėjo.
22 O ir Abšalomas nieko Amnonui nesakė, nei gero, nei blogo. Abšalomas nekentė+ Amnono už tai, kad tas pažemino jo seserį Tamarą.+
23 Praėjo dveji metai. Ir štai Baal Hacore, netoli Efraimo,+ buvo kerpamos Abšalomo avys. Abšalomas ta proga kvietėsi į puotą visus karaliaus sūnus.+
24 Atėjęs pas karalių, Abšalomas kalbėjo: „Tavo tarnas kerpa avis. Gal karalius ir jo tarnai malonėtų vykti su manimi?“
25 Bet karalius Abšalomui atsakė: „Ne, mano sūnau. Jeigu visi eitume, būtume tau našta.“ Kad ir kaip Abšalomas įkalbinėjo, karalius eiti nesutiko, bet palaiminimą davė.
26 „Jei ne tu, – tęsė Abšalomas, – tai meldžiu: tegul su mumis eina mano brolis Amnonas.“+ – „Kamgi jam eiti?“ – klausė karalius.
27 Bet Abšalomas primygtinai prašė, ir karalius galiausiai išleido su juo Amnoną ir visus savo sūnus.
28 Abšalomas savo tarnams įsakė: „Žiūrėkite: kai Amnono širdis įsilinksmins nuo vyno ir aš jums tarsiu: ‘Smokite Amnonui!’, tada jį užmuškite. Nebijokite! Juk tai aš jums įsakau. Būkite ryžtingi ir drąsūs.“
29 Ir Abšalomo tarnai padarė Amnonui, kaip Abšalomas buvo įsakęs. Tada visi kiti karaliaus sūnūs sėdo kiekvienas ant savo mulo ir pabėgo.
30 Jiems tebesant kelyje, Dovydą pasiekė žinia: „Abšalomas išžudė visus karaliaus sūnus, nepaliko gyvo nė vieno.“
31 Tai išgirdęs karalius pakilo, persiplėšė drabužius ir puolė ant žemės. Visi jo tarnai, irgi persiplėšę drabužius, stovėjo šalia.
32 Tada prabilo Dovydo brolio Šimos+ sūnus Jehonadabas:+ „Tenemano mano valdovas, kad visi karaliaus sūnūs išžudyti. Žuvęs bus tiktai Amnonas.+ Ir taip bus nutikę Abšalomo įsakymu, nes jau nuo tos dienos, kai Amnonas pažemino jo seserį+ Tamarą,+ jis buvo nusprendęs su juo susidoroti.+
33 Tegul mano viešpats karalius neima į širdį kalbų, esą visi karaliaus sūnūs žuvo. Žuvęs bus tik Amnonas.“
34 Tuo tarpu Abšalomas pabėgo.+ Sargybinis žvalgydamasis pamatė, kad keliu, vedančiu palei kalną, artinasi daugybė žmonių.
35 Tada Jehonadabas+ tarė karaliui: „Žiūrėk! Karaliaus sūnūs grįžta! Ar ne teisybę tavo tarnas sakė?“
36 Sulig tais žodžiais garsiai verkdami įėjo karaliaus sūnūs. Graudžiai pravirko ir karalius, ir visi jo tarnai.
37 Dovydas savo sūnaus gedėjo daug dienų. O Abšalomas pabėgo pas Gešūro karalių Talmają,+ Amihudo sūnų.
38 Pabėgęs į Gešūrą,+ Abšalomas išbuvo ten trejus metus.
39 Per laiką karalius Dovydas susitaikė su mintimi, kad Amnono nebėra gyvo, ir ėmė ilgėtis Abšalomo.
Išnašos
^ Arba „raštuotą“.
