2 Samuelio 14:1-33
14 Cerujos sūnus Joabas+ suprato, kad karaliaus širdis ilgisi Abšalomo.+
2 Tad Joabas pasikvietė iš Tekojos+ vieną sumanią moterį ir jos paprašė: „Apsimesk, kad tau gedulas, apsivilk gedulo drabužius ir nesitepk aliejumi.+ Elkis taip, tarsi jau ilgą laiką gedėtum mirusio.
3 Tada nueik pas karalių ir šitaip jam kalbėk.“ Ir Joabas pasakė jai, ką kalbėti*.
4 Tekojietė, atėjusi pas karalių, puolė ant kelių ir žemai nusilenkė. „Padėk man, karaliau!“ – prašė ji.
5 „Kas atsitiko?“ – paklausė karalius. „Vargas man! Esu našlė, – pradėjo pasakoti moteris, – mano vyras miręs.
6 Tavo tarnaitė turėjo du sūnus. Kartą laukuose jiedu susimušė. Nebuvo kas juos perskirtų, ir vienas taip smogė kitam, kad jį užmušė.
7 Dabar visi giminės sukilo prieš tavo tarnaitę ir reikalauja: ‘Atiduok mums į rankas tą, kuris nužudė savo brolį. Už tai, kad brolį užmušė, jis turi mirti,+ ir nesvarbu, kad įpėdinio neliks!’ Jie užgesins man paskutinę žariją* ir mano vyrui nepaliks žemėje nei vardo, nei palikuonio.“
8 Karalius moterį nuramino: „Eik namo, aš duosiu dėl tavęs įsakymą.“ –
9 „O mano viešpatie karaliau, tekrinta kaltė ant manęs ir ant mano tėvo namų, o karalius ir jo sostas tebūna be kaltės“, – atsakė tekojietė.
10 Tada karalius pridūrė: „Jei dar kas drįstų tau kalbėti, atvesk tą žmogų pas mane, ir jis daugiau tavęs nebevargins.“ –
11 „Maldauju, – tarė moteris, – teatmena karalius Jehovą, savo Dievą, kad kraujo keršytojas+ nepadarytų daugiau žalos, kad mano sūnaus neužmuštų!“ – „Kaip gyvas Jehova,+ tavo sūnui nė plaukas nuo galvos nenukris“, – patikino karalius.
12 Moteris tęsė: „Būk malonus, leisk savo tarnaitei pasakyti tau, mano viešpatie karaliau, dar vieną dalyką.“ – „Sakyk!“ – tarė jis.
13 „Kodėl sumanei pakenkti Dievo tautai?+ – klausė moteris. – Šitaip kalbėdamas karalius save pasmerkia, nes iš tremties nepargrąžina savo paties sūnaus.+
14 Visi mes mirsime ir būsime kaip žemėn išlietas vanduo, kurio nebesusemsi. Bet Dievas nenori gyvybės* atimti, ir jis randa priežasčių nelaikyti tremtinio amžiais nuo savęs atstumto.
15 Atėjau tai pasakyti savo viešpačiui karaliui, nes žmonės mane įbaugino. Ir tavo tarnaitė tarė sau: ‘Kalbėsiu karaliui. Galbūt karalius padarys, kaip tarnaitė prašo.
16 Gal išklausys ir neleis, kad jo vergė patektų į rankas žmogui, žadančiam mane ir mano vienintelį sūnų išnaikinti iš Dievo mums skirto paveldo.’+
17 Ir dar tavo tarnaitė sau tarė: ‘Tegul karaliaus, mano viešpaties, žodis suteikia man ramybę.’ Juk mano viešpats karalius yra lyg Dievo angelas – jis atskiria, kas gera ir kas bloga. Jehova, tavo Dievas, tebūna su tavimi.“ –
18 „Dabar tavęs kai ko paklausiu, atsakyk man nieko neslėpdama“, – ištarė karalius. „Teklausia mano viešpats karalius“, – atsiliepė moteris.
19 „Ar tik ne Joabas bus pridėjęs čia savo ranką?“+ – karalius jos paklausė. „Kaip tu gyvas, mano viešpatie karaliau! Yra taip, kaip* mano viešpats karalius sako, – patvirtino moteris. – Tai tavo tarnas Joabas mane siuntė ir pasakė tavo tarnaitei, ką kalbėti*.
20 Visa tai tavo tarnas Joabas padarė, kad karalius galėtų pažvelgti į reikalą nauju žvilgsniu. Bet mano viešpats išmintingas kaip Dievo angelas ir žino visa, kas vyksta krašte.“
21 Tada karalius kreipėsi į Joabą: „Gerai, sutinku.+ Keliauk ir pargrąžink Abšalomą, tą jauną vyrą.“+
22 Joabas puolė ant kelių, žemai nusilenkė ir padėkojo karaliui. „Šiandien tavo tarnas suprato radęs malonę tavo akyse, o mano viešpatie karaliau! – kalbėjo Joabas. – Kaip tavo tarnas prašė, taip karalius ir padarė!“
23 Taigi Joabas pakilęs nukeliavo į Gešūrą+ ir pargrąžino Abšalomą į Jeruzalę.
24 Karalius vis dėlto pareiškė: „Tegrįžta jis į savo namus, bet man akyse tegul nesirodo.“ Tad Abšalomas, nors grįžo namo, su karaliumi pasimatyti negavo.
25 Joks kitas vyras Izraelyje nebuvo taip giriamas dėl savo grožio kaip Abšalomas. Nuo kojų padų iki viršugalvio jis neturėjo nė menkiausios ydos.
26 Kai nusikirpdavo plaukus, – o kirptis tekdavo kiekvienų metų pabaigoje, nes plaukai būdavo jam per sunkūs, – tie plaukai, pasvėrus karališkuoju svarsčiu*, sverdavo 200 šekelių*.
27 Abšalomui gimė trys sūnūs+ ir duktė. Jos vardas buvo Tamara ir ji buvo labai graži moteris.
28 Abšalomas pragyveno Jeruzalėje dvejus metus, bet su karaliumi taip ir nepasimatė.+
29 Tada Abšalomas pakvietė Joabą, norėdamas nusiųsti jį pas karalių, bet Joabas neatėjo. Abšalomas dar kartą jį kvietė, bet tas vis tiek nepasirodė.
30 Galiausiai Abšalomas tarė savo tarnams: „Joabo laukas yra šalia mano, ten auga jo miežiai. Eikite ir juos padekite!“ Ir Abšalomo tarnai lauką padegė.
31 Joabas atėjo pas Abšalomą į namus ir klausė: „Kodėl tavo tarnai padegė mano lauką?!“
32 Abšalomas jam atsakė: „Juk aš siunčiau tau žinią: ‘Ateik, noriu nusiųsti tave pas karalių, kad jo paklaustum: „Kam aš grįžau iš Gešūro?+ Man būtų buvę geriau pasilikti tenai. O dabar tebūna man leista pasimatyti su karaliumi, ir jeigu esu kaltas, tenubaudžia jis mane mirtimi.“’“
33 Joabas nuėjo pas karalių ir viską jam perdavė. Tada karalius pasikvietė Abšalomą. Atėjęs pas karalių, Abšalomas puolė prieš jį ant kelių ir žemai nusilenkė. Karalius jį pabučiavo.+
Išnašos
^ Arba „įdėjo žodžius į jos lūpas“.
^ T. y. paskutinę viltį, kad šeimos linija tęsis.
^ Arba „Niekas negali pasukti nei į dešinę, nei į kairę nuo to, ką“.
^ Arba „ir įdėjo visus šiuos žodžius į tavo tarnaitės lūpas“.
^ Tai galėjo būti svorio etalonas, saugomas karaliaus rūmuose, arba svorio matas, kuris skyrėsi nuo paprasto šekelio ir buvo vadinamas karališkuoju.
^ Maždaug 2,3 kg. Žr. priedą B14.
