2 Samuelio 15:1-37
15 Po visų šių įvykių Abšalomas įsigijo kovos vežimą, žirgų ir paskyrė penkiasdešimt vyrų, kad bėgtų jo priešaky.+
2 Jis keldavosi anksti rytą ir stodavosi šalia kelio, vedančio miesto vartų link.+ Kai tik koks žmogus ateidavo su byla, kuriai reikėjo karaliaus sprendimo,+ Abšalomas jį pasišaukdavo ir klausdavo: „Iš kurio miesto esi?“ Tam atsakius: „Tavo tarnas yra iš tokios ir tokios Izraelio giminės“,
3 Abšalomas tardavo: „Tavo skundas teisėtas ir vertas dėmesio, bet nėra nė vieno, kas būtų karaliaus įgaliotas tave išklausyti.“
4 Ir čia pat pridurdavo: „Jei tik mane paskirtų teisėju šiame krašte! Tada kiekvienas, turintis kokią bylą ar kokį reikalą, galėtų ateiti pas mane ir aš apginčiau jo teises.“
5 Kai tik koks žmogus prieidavo jam nusilenkti, Abšalomas ištiesęs ranką jį apkabindavo ir pabučiuodavo.+
6 Taip jis elgėsi su visais izraelitais, kurie ateidavo pas karalių su savo byla. Tokiu būdu Abšalomas vogė Izraelio žmonių širdis.+
7 Praėjus ketveriems metams*, Abšalomas kreipėsi į karalių: „Būk malonus, leisk man keliauti į Hebroną+ įvykdyti įžado, kurį esu Jehovai padaręs.
8 Tavo tarnas, dar gyvendamas Gešūre,+ Sirijoje, padarė įžadą:+ ‘Jeigu Jehova parves mane atgal į Jeruzalę, paaukosiu Jehovai auką*.’“ –
9 „Eik ramybėje!“ – tarė jam karalius. Taigi Abšalomas pakilo ir iškeliavo į Hebroną.
10 Abšalomas slapta siuntė pasiuntinius į visas Izraelio gimines ir jiems prisakė: „Kai tik išgirsite gaudžiant ragą, paskelbkite: ‘Abšalomas tapo karaliumi Hebrone!’“+
11 Iš Jeruzalės Abšalomą lydėti buvo pakviesti 200 vyrų. Jie keliavo nieko neįtardami ir nežinodami, kas vyksta.
12 Kol buvo atnašaujamos aukos, Abšalomas siuntė į Giloją+ pakviesti Dovydo patarėjo+ gilojiečio Ahitofelio.+ Sąmokslas brendo ir Abšalomo pusėn stojo vis daugiau žmonių.+
13 Pas Dovydą atėjo žinianešys ir jį perspėjo: „Izraelio žmonių širdys palinko prie Abšalomo.“
14 Savo tarnus, esančius Jeruzalėje, Dovydas tučtuojau ėmė raginti: „Bėkime,+ antraip nė vienas nuo Abšalomo neišsigelbėsime! Pasiskubinkime, kad jis mūsų staiga neužkluptų ir nepasielgtų su mumis žiauriai, kad miesto neišžudytų kalaviju!“+ –
15 „Kaip mūsų viešpats karalius nuspręs, taip ir bus. Tavo tarnai pasiruošę“,+ – atsakė žmonės.
16 Taigi karalius leidosi į kelią su visa savo šeimyna, o dešimt sugulovių+ jis paliko prižiūrėti rūmų.
17 Karalius išėjo savo žmonių lydimas ir visi sustojo Bet Merchake*.
18 Čia karalius peržiūrėjo savo pajėgas: pro jį pražygiavo visi tarnai, einantys kartu su juo, visi keretai, peletai,+ taip pat visi gatiečiai+ – 600 vyrų, kurie buvo atlydėję jį iš Gato.+
19 Gatiečiui Itajui+ karalius tarė: „Kam tau su mumis eiti? Grįžk atgal ir pasilik su naujuoju karaliumi, juk esi svetimšalis, pats tremtyje atsidūręs.
20 Tu atėjai tik vakar, tad nejau šiandien galiu reikalauti, kad mus lydėtum, kad nežinia kur su manimi klajotum? Grįžk atgal, sykiu paimk ir savo brolius. Teparodo tau Jehova didį gerumą* ir ištikimybę!“+
21 Bet Itajas karaliui atsakė: „Kaip gyvas Jehova ir kaip gyvas tu, mano viešpatie karaliau! Kur tik bus mano viešpats karalius, ten bus ir tavo tarnas. Aš pasiruošęs net mirti su tavimi!“+ –
22 „Gerai, tada eime kartu“, – sutiko Dovydas. Ir gatietis Itajas+ nuėjo drauge su savo vyrais ir jų šeimomis.
23 Karaliaus žmonėms einant per Kidrono slėnį,+ vietos gyventojai verkė balsu. Žmonės traukė keliu, vedančiu į tyrlaukius, o karalius stovėjo slėnio pakrašty.
24 Tada pasirodė Cadokas,+ su juo ir visi levitai,+ nešini Dievo Sandoros Skrynia.+ Jie atnešė Dievo Skrynią ir pastatė ant žemės. Taip pat atėjo Abjataras.+ Tuo tarpu visi karaliaus žmonės paliko miestą ir perėjo per slėnį.
25 Karalius Cadokui tarė: „Nešk Dievo Skrynią atgal į miestą.+ Jei rasiu malonę Jehovos akyse, jis parves mane atgal ir leis vėl pamatyti Skrynią ir jos buveinę.+
26 Bet jei sakys: ‘Tu man nepatinki’, tedaro jis su manimi, kas jo akyse tinkama.“
27 Ir dar kunigui Cadokui karalius kalbėjo: „Tu juk esi regėtojas.+ Abu su Abjataru grįžkite į miestą ramybėje, ir drauge tegrįžta jūsų sūnūs – tavo Ahimaacas ir Abjataro sūnus Jehonatanas.+
28 O aš, kol sulauksiu iš jūsų kokios žinios, lūkuriuosiu tyrlaukiuose palei brastas.“+
29 Tad Cadokas ir Abjataras parnešė Dievo Skrynią atgal į Jeruzalę ir ten pasiliko.
30 Dovydas kopė Alyvmedžių kalno*+ šlaitu ir kopdamas verkė. Ėjo jis basomis, apsigobęs galvą. Ir visi žmonės su juo, apsigobę galvas, kopė aukštyn ir verkė.
31 Dovydui buvo pranešta: „Tarp Abšalomo+ sąmokslininkų yra ir Ahitofelis.“+ Tai išgirdęs Dovydas tarė: „Jehova, meldžiu: paversk Ahitofelio patarimą kvailybe!“+
32 Kai Dovydas pasiekė viršūnę, kur žmonės garbindavo Dievą, ten jį pasitiko archas+ Hušajas+ – persiplėšęs drabužį ir apsibarstęs galvą žemėmis.
33 Dovydas ėmė jam kalbėti: „Jei eitum su manimi, būtum man našta.
34 Bet jei grįžtum į miestą ir Abšalomui sakytum: ‘Karaliau, aš tavo tarnas! Anksčiau tarnavau tavo tėvui, bet dabar tarnausiu tau’,+ – šitaip dėlei manęs galėtum niekais paversti Ahitofelio patarimą.+
35 Kunigai Cadokas ir Abjataras bus su tavimi. Tad visa, ką nugirsi karaliaus rūmuose, pasakyk kunigams Cadokui ir Abjatarui.+
36 Su jais yra ir du jų sūnūs – Cadoko sūnus Ahimaacas+ ir Abjataro sūnus Jehonatanas;+ per juos man perduok visa, ką išgirsi.“
37 Taigi Hušajas, Dovydo draugas*,+ sugrįžo į miestą, ir kaip tik tada į Jeruzalę įžengė Abšalomas.
Išnašos
^ Arba galbūt „keturiasdešimčiai metų“. Tie 40 metų tikriausiai būtų skaičiuojami nuo tada, kai Dovydas buvo pateptas karaliumi (1Sa 16:13).
^ Arba „pagarbinsiu Jehovą“. Pažod. „tarnausiu Jehovai“.
^ Išvertus – „paskutinis namas“.
^ Arba „ištikimąją meilę“.
^ Kituose vertimuose – Alyvų kalnas.
^ Arba „patikėtinis“.
