2 Samuelio 18:1-33
18 Paskui Dovydas suskaičiavo savo vyrus ir paskyrė jiems tūkstantininkus ir šimtininkus.+
2 Padalijęs kariuomenę į tris dalis, trečdalį Dovydas siuntė su Joabu,+ trečdalį – su Joabo broliu Cerujos+ sūnumi Abišaju+ ir trečdalį – su gatiečiu Itaju.+ „Ir aš eisiu su jumis“, – tarė jiems karalius,
3 bet šie atsakė: „Tu neisi.+ Jei mes bėgsime, jiems tai nieko nereikš, ir net jei pusė mūsų žūtų, jiems bus nesvarbu. O tu vertas dešimties tūkstančių tokių kaip mes.+ Tad būtų geriau, jei teiktum pagalbą iš miesto.“
4 Karalius atsakė: „Darysiu, kas jums atrodo geriausia.“ Karalius atsistojo prie miesto vartų, ir visi jo vyrai būriais – po šimtą ir po tūkstantį – pro jį pražygiavo.
5 Tada Joabui, Abišajui ir Itajui karalius prisakė: „Dėlei manęs elkitės švelniai su jaunuoju Abšalomu.“+ Visi kariai girdėjo, kokį nurodymą dėl Abšalomo karalius davė karo vadams.
6 Kariai išėjo kautis su Izraeliu. Mūšis vyko Efraimo miške.+
7 Dovydo tarnai nugalėjo izraelitus,+ ir žudynės tądien buvo didelės – krito 20 000 vyrų.
8 Mūšis išsiplėtė po visas apylinkes. Tą dieną miškas prarijo daugiau žmonių nei kalavijas.
9 Galiausiai Abšalomas, jodamas ant mulo, akis į akį susidūrė su Dovydo tarnais. Jo mulas palindo po dideliu medžiu ir Abšalomo galva įstrigo šakų raizginyje. Mulas nušuoliavo toliau, o Abšalomas liko kyboti tarp dangaus ir žemės.
10 Vienas vyras tai pamatė ir pranešė Joabui:+ „Įsivaizduoji, mačiau Abšalomą kybantį medyje!“ –
11 „Jeigu jį matei, kodėl iškart nenugalabijai? Už tai mielu noru būčiau davęs tau dešimt sidabrinių ir diržą“, – tarė Joabas anam vyrui.
12 „Net jei duotumei tūkstantį sidabrinių,* nedrįsčiau kelti rankos prieš karaliaus sūnų, – atsakė anas. – Juk visi girdėjome, kaip tau, Abišajui ir Itajui karalius liepė: ‘Žiūrėkite, kad nieko bloga nenutiktų jaunajam Abšalomui.’+
13 Jeigu būčiau nepaklusęs šiam įsakui ir Abšalomą nužudęs,* nuo karaliaus to nuslėpti nepavyktų, o ir tu manęs neužstotum.“ –
14 „Nesiruošiu gaišti laiko su tavimi!“ – atrėžė Joabas. Paėmęs į ranką tris smaigus*, jis nuėjo prie Abšalomo, kuris vis dar gyvas kybojo tarp medžio šakų, ir suvarė smaigus jam į širdį.
15 Tada priėjo dešimt Joabo ginklanešių ir Abšalomą pribaigė.+
16 Joabas papūtė ragą ir kariai liovėsi persekioti izraelitus. Taip Joabas sustabdė savo žmones.
17 Jie paėmė Abšalomo kūną, įmetė į gilią duobę miške ir ant jo sukrovė labai didelę akmenų krūvą.+ O visas Izraelis išsibėgiojo – kiekvienas į savo namus.
18 Dar gyvas būdamas Abšalomas pasistatė Karaliaus slėnyje+ paminklą ir pavadino jį savo vardu, mat sakė: „Neturiu sūnaus, kuris išsaugotų mano vardą.“+ Iki pat šiol jis vadinamas Abšalomo paminklu.
19 Cadoko sūnus Ahimaacas+ prašė Joabo: „Leisk man nubėgti pas karalių ir pranešti jam žinią, kad Jehova įvykdė teisingumą – išlaisvino jį iš priešų rankos.“+
20 Tačiau Joabas nesutiko: „Šiandien tu žinios neneši. Žinią galėsi nunešti kitą dieną, tik ne šiandien, nes karaliaus sūnus yra miręs.“+
21 Tada Joabas paliepė vienam kušitui:+ „Bėk, pranešk karaliui, ką matei.“ Kušitas nusilenkė Joabui ir nubėgo.
22 Cadoko sūnus Ahimaacas vėl prašė Joabo: „Kad ir kas nutiktų, leisk man bėgti paskui kušitą.“ – „Kam tau bėgti, mano sūnau? Juk neturi ką pranešti“, – sakė Joabas.
23 „Kad ir kas nutiktų, leisk man bėgti“, – maldavo tas. „Bėk“, – nusileido Joabas. Tad Ahimaacas nuskubėjo keliu, vedančiu per Jordano lygumą, ir galiausiai kušitą aplenkė.
24 Dovydas tuo tarpu sėdėjo tarp vidinių ir išorinių miesto vartų.+ Sargybinis,+ užsilipęs ant vartų stogo, viršum miesto sienos, dairėsi aplink ir pamatė vyrą, atbėgantį patį vieną.
25 Garsiu balsu jis pranešė apie tai karaliui. Karalius tarė: „Jeigu jis vienas, vadinasi, atneša žinią.“ Bėgikui artinantis,
26 sargybinis pamatė atbėgantį dar vieną vyrą. Jis šūktelėjo vartų sargui: „Matau, dar vienas vyras atskuba.“ – „Šis irgi atneša žinią“, – pasakė karalius.
27 „Pirmasis bėga kaip Cadoko sūnus Ahimaacas“,+ – tęsė sargybinis. „Jis geras žmogus ir atneša gerą žinią“, – atsiliepė karalius.
28 Atbėgęs Ahimaacas karaliui sušuko: „Viskas gerai!“ Tada puolė ant kelių, žemai nusilenkė ir pasakė: „Tebūna pašlovintas Jehova, tavo Dievas, kuris atidavė tau žmones, pakėlusius ranką prieš mano viešpatį karalių!“+
29 Karalius paklausė: „Ar viskas gerai su jaunuoju Abšalomu?“ – „Prieš Joabui išsiunčiant karaliaus tarną ir mane*, mačiau didelį sambrūzdį, bet nežinau, kas ten vyko“,+ – atsakė Ahimaacas.
30 „Pasitrauk į šoną ir stovėk čia“, – paliepė karalius, ir Ahimaacas pasitraukė į šoną.
31 Tada atbėgo kušitas+ ir tarė: „Tepriima mano viešpats karalius šią žinią: šiandien Jehova įvykdė teisingumą – išlaisvino tave iš rankos visų, kurie buvo prieš tave sukilę.“+
32 Tačiau karalius paklausė: „Ar viskas gerai su jaunuoju Abšalomu?“ Kušitas atsakė: „Visiems mano viešpaties karaliaus priešams ir visiems, kurie prieš tave sukyla ir tau pikta linki, tenutinka taip, kaip tam jaunam vyrui!“+
33 Karalius labai susijaudino. Jis užlipo į aukštutinį kambarį viršum vartų ir verkė. Lipdamas raudojo: „Mano sūnau Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau Abšalomai! O kad būčiau žuvęs vietoj tavęs, mano sūnau Abšalomai, mano sūnau!“+
