2 Samuelio 19:1-43
19 Joabui buvo pranešta: „Karalius verkia ir gedi savo sūnaus Abšalomo.“+
2 Taigi pergalės* džiaugsmas visiems žmonėms tądien virto gedulu, nes jie išgirdo, kad karalius sielojasi dėl savo sūnaus.
3 Žmonės į miestą+ grįžo tylomis, kaip susigėdę grįžta pabėgusieji iš mūšio lauko.
4 Karalius užsidengęs veidą be perstojo raudojo: „Mano sūnau Abšalomai! Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!“+
5 Joabas, įėjęs vidun pas karalių, ėmė kalbėti: „Šiandien tu privertei gėdytis visus savo tarnus, kurie gelbėjo tavo gyvybę, gyvybę tavo sūnų+ ir dukterų,+ žmonų ir sugulovių.+
6 Tu myli tuos, kurie tavęs nekenčia, ir nekenti tų, kurie tave myli. Šiandien tu aiškiai parodei, kad tavo vadai ir tavo tarnai tau nieko nereiškia. Neabejoju – tu džiaugtumeisi, jei Abšalomas būtų gyvas, nors visi kiti būtų žuvę.
7 Tad dabar kelkis, eik ir padrąsink savo tarnus*, nes Jehovos vardu prisiekiu: jei to nepadarysi, jau šiąnakt su tavimi nebeliks nė vieno vyro. Ir tai bus blogiau už visas tas nelaimes, kurias patyrei nuo savo jaunystės iki dabar.“
8 Taigi karalius pakilo ir atsisėdo miesto vartuose. Visiems buvo pranešta: „Karalius sėdi miesto vartuose.“ Ir prie karaliaus susibūrė visi jo žmonės.
O Izraelis* buvo išsibėgiojęs, kiekvienas į savo namus.+
9 Visose Izraelio giminėse užvirė kalbos: „Karalius išgelbėjo mus nuo priešų,+ išgelbėjo nuo filistinų, o dabar turėjo bėgti iš krašto nuo Abšalomo.+
10 Abšalomas, kurį buvome išsirinkę* valdovu,+ žuvo mūšyje.+ Tai kodėl nieko nedarome? Kodėl nesusigrąžiname karaliaus?“
11 Karalius Dovydas kunigams Cadokui+ ir Abjatarui+ siuntė žinią: „Taip sakykite Judo seniūnams:+ ‘Kodėl turėtumėte būti paskutiniai, kurie eina parsivesti karaliaus į jo rūmus? Juk karalius jau žino, ką visas Izraelis kalba.
12 O jūs esate mano broliai, esate mano kūnas ir kraujas*. Tad kodėl turėtumėte būti paskutiniai, kurie eina karaliaus parsivesti?’
13 Ir Amasai+ sakykite: ‘Argi nesi mano kūnas ir kraujas*? Tenubaudžia mane Dievas ir dar teprideda, jei tu nuo šiandien netapsi mano kariuomenės vadu vietoje Joabo.’“+
14 Taip jis palenkė visų Judo žmonių širdis, visų iki vieno. Jie siuntė karaliui žinią: „Grįžkite, tu ir tavo tarnai.“
15 Taigi karalius leidosi keliauti atgal ir pasiekė Jordaną. Visi Judo giminės žmonės atėjo į Gilgalą+ jo pasitikti ir palydėti per upę.
16 Drauge su Judo vyrais pasitikti karaliaus Dovydo atskubėjo ir Geros sūnus Šimis,+ benjaminas iš Bahurimų.
17 Su juo dar buvo tūkstantis vyrų iš Benjamino giminės. Pirma karaliaus prie Jordano atskubėjo ir Sauliaus namų tarnas Ciba+ su savo penkiolika sūnų ir dvidešimt tarnų.
18 Jis* perėjo brastą, kad padėtų karaliaus šeimynai persikelti ir pagelbėtų, kuo tik gali. Karaliui ruošiantis keltis per Jordaną, Geros sūnus Šimis puolė prieš jį ant kelių
19 ir tarė: „Tenelaiko mano viešpats manęs kaltu, teneprisimena blogybių, kurias tavo tarnas padarė+ tą dieną, kai mano viešpats paliko Jeruzalę. Teneima karalius to į širdį,
20 nes tavo tarnas gerai žino, kad nusidėjo. Todėl šiandien pirmas iš visų Juozapo namų atėjau pasitikti savo viešpaties karaliaus.“
21 Tada prakalbo Cerujos sūnus Abišajas:+ „Ar neturėtų Šimis būti nubaustas mirtimi už tai, kad keikė Jehovos pateptąjį?“+
22 Tačiau Dovydas pasakė: „Kas jūs tokie,* Cerujos sūnūs,+ kad einate prieš mane? Nejau Izraelyje šiandien kas nors turi būti nubaustas mirtimi? Juk šiandien aš vėl esu Izraelio karalius!“
23 Tada karalius kreipėsi į Šimį: „Tu nemirsi.“ Ir karalius jam prisiekė.+
24 Sauliaus vaikaitis Mefi Bošetas+ irgi atėjo karaliaus pasitikti. Nuo pat tada, kai karalius iškeliavo, ir iki kol laimingai grįžo, Mefi Bošetas nebuvo sau nei kojų plovęs*, nei barzdos* kirpęs, nei drabužių skalbęs.
25 Jam atėjus į Jeruzalę* pasitikti karaliaus, šis paklausė: „Kodėl nėjai su manimi, Mefi Bošetai?“
26 Tas atsakė: „Mano viešpatie karaliau, mano tarnas+ mane apgavo. Aš sakiau:* ‘Tebūna pabalnotas man asilas, kad raitas galėčiau vykti kartu su karaliumi’, nes tavo tarnas yra luošas.+
27 O jis tavo tarną apšmeižė mano viešpačiui karaliui.+ Tačiau mano viešpats karalius yra lyg Dievo angelas. Todėl daryk, kas tau atrodo tinkama.
28 Mano viešpats karalius galėjo visus mano tėvo namus pasmerkti myriop, bet tu savo tarną pasodinai su valgančiais prie tavojo stalo.+ Tad negi turiu teisę dar ko nors iš karaliaus reikalauti?“
29 Karalius jam tarė: „Kam dar apie tai kalbėti? Nusprendžiau, kad judu su Ciba žemę pasidalysite.“+ –
30 „Tepasiima jis kad ir viską, – pasakė Mefi Bošetas. – Svarbiausia, kad mano viešpats karalius laimingai sugrįžo namo.“
31 Tada iš Rogelimų į pajordanę atėjo gileadietis Barzilajas+ – atėjo norėdamas palydėti karalių iki pat Jordano.
32 Barzilajas buvo labai senas, aštuoniasdešimties metų. Kai karalius glaudėsi Mahanaimuose, Barzilajas aprūpino jį maistu,+ nes buvo labai turtingas žmogus.
33 Karalius tarė Barzilajui: „Persikelk su manimi ir galėsi Jeruzalėje valgyti prie mano stalo.“+
34 Tačiau Barzilajas jam sakė: „Kiek man beliko gyventi, kad dar keliaučiau su karaliumi į Jeruzalę?
35 Man jau aštuoniasdešimt.+ Argi dar galiu atskirti, kas gera ir kas bloga? Argi tavo tarnas begali skonėtis tuo, ką valgo ir geria? Argi begaliu džiaugtis dainininkų ir dainininkių balsais?+ Kam tavo tarnui apsunkinti savo viešpatį karalių?
36 Man gana to, kad tavo tarnas gali palydėti karalių iki Jordano. Argi man reikia dar didesnio atlygio?
37 Prašyčiau leisti savo tarnui grįžti, kad galėčiau mirti savame mieste, ten, kur mano tėvo ir motinos kapas.+ O štai čia tavo tarnas Kimhamas.+ Tegul jis eina su mano viešpačiu karaliumi. Elkis su juo, kaip tau atrodo tinkama.“
38 Karalius tarė: „Kimhamas keliaus su manimi, ir aš elgsiuosi su juo taip, kaip tau patiktų. Padarysiu viską, ko tik paprašysi.“
39 Tada žmonės ėmė keltis per Jordaną. Prieš persikeldamas karalius pabučiavo Barzilają+ ir jį palaimino. Barzilajas sugrįžo namo.
40 O karalius traukė Gilgalo+ link ir Kimhamas kartu su juo. Karalių lydėjo visi Judo giminės žmonės ir pusė Izraelio.+
41 Tada kiti Izraelio vyrai atėję pas karalių klausė: „Kodėl mūsų broliai, Judo vyrai, pagrobė tave ir pervedė karalių, visą jo šeimyną ir visus jo vyrus per Jordaną?“+
42 Judo vyrai atsakė Izraelio vyrams: „Todėl, kad karalius yra mūsų artimas giminaitis.+ Ko pykstate? Argi mes suvalgėme ką nors iš to, kas priklauso karaliui? Argi gavome iš jo kokių dovanų?“
43 Tačiau Izraelio vyrai atkirto Judo vyrams: „Mes turime dešimt dalių karaliuje ir mūsų dalis Dovyde didesnė negu jūsų. Kodėl tad mus paniekinote? Ar neturėjome būti pirmi, kurie eina parsivesti karaliaus?“ Vis dėlto Judo vyrų žodis buvo svaresnis* nei Izraelio vyrų.
Išnašos
^ Arba „išgelbėjimo“.
^ Pažod. „kalbėk savo tarnams į širdį“.
^ T. y. Abšalomo šalininkai.
^ Pažod. „patepę“.
^ Pažod. „mano kaulas ir mano kūnas“.
^ Pažod. „mano kaulas ir mano kūnas“.
^ Arba galbūt „Jie“.
^ Pažod. „Kas man ir jums“.
^ Hebr. pasakymas taip pat gali reikšti, kad jis nebuvo karpęsis kojų nagų.
^ Arba „ūsų“.
^ Arba galbūt „iš Jeruzalės“.
^ Pažod. „Tavo tarnas sakė“.
^ Arba „griežtesnis“.
