Apaštalų darbai 19:1-41
19 Kai Apolas+ buvo Korinte, Paulius keliaudamas per krašto gilumą atvyko į Efezą.+ Radęs ten keletą mokinių
2 Paulius jų pasiteiravo: „Ar įtikėję gavote šventąją dvasią?“+ Tie atsakė: „Ne, apie jokią šventą dvasią mes negirdėjome.“
3 Tada jis paklausė: „O kokiu krikštu buvote pakrikštyti?“ – „Jono krikštu“,+ – atsakė jie.
4 Paulius tarė: „Jonas krikštijo krikštu, liudijančiu atgailą,+ ir ragino žmones tikėti tuo, kuris turėjo ateiti po jo,+ tai yra Jėzumi.“
5 Tai išklausę, mokiniai buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu.
6 O kai Paulius uždėjo ant jų rankas, šventoji dvasia nusileido ant jų+ ir jie ėmė kalbėti kitomis kalbomis ir pranašauti.+
7 Iš viso jų buvo dvylika vyrų.
8 Paulius nuėjo į sinagogą+ ir tris mėnesius drąsiai skelbė, kalbėjo ir įtikinamai aiškino apie Dievo Karalystę.+
9 Bet kai kurie užkietino savo širdis ir nenorėjo tikėti. Jie visų akivaizdoje burnojo prieš Kelią,+ todėl Paulius pasitraukė nuo jų+ ir pasiėmė mokinius su savimi. Nuo tada jis kasdien kalbėjo Tirano mokyklos auditorijoje.
10 Tai truko dvejus metus, ir visi Azijos* gyventojai, tiek žydai, tiek graikai, išgirdo Viešpaties žodį.
11 Dievas Pauliaus rankomis darė neįtikėtinai įstabius darbus.+
12 Net skepetas ir prijuostes, lietusias jo kūną, žmonės nešdavo ligoniams,+ ir ligos pasitraukdavo, piktosios dvasios išeidavo.+
13 Varyti iš apsėstųjų piktąsias dvasias Viešpaties Jėzaus vardu mėgindavo ir kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai. Jie sakydavo: „Įsakau jums vardu Jėzaus, apie kurį skelbia Paulius.“+
14 Taip darydavo ir vieno iš žydų aukštųjų kunigų, tokio Skėvo, septyni sūnūs.
15 Bet kartą piktoji dvasia jiems atsakė: „Žinau Jėzų+ ir pažįstu Paulių.+ O jūs kas tokie?“
16 Tada žmogus, kurį ta pikta dvasia buvo užvaldžiusi, šoko ant jų, visus nugalėjo, ir tie pusnuogiai ir sužaloti išbėgo iš tų namų.
17 Visi Efezo gyventojai, tiek žydai, tiek graikai, apie tai sužinojo. Juos apėmė baimė, ir Viešpaties Jėzaus vardas buvo aukštinamas.
18 Daug įtikėjusiųjų atėję išpažindavo ir atvirai pasipasakodavo, ką buvo darę.
19 Nemažai užsiiminėjusių magija sunešė savo knygas ir visų akivaizdoje sudegino.+ Apskaičiuota, kad jos buvo vertos penkiasdešimt tūkstančių sidabrinių.
20 Taip Jehovos žodis sparčiai plito ir įsigalėjo.+
21 Po visų tų įvykių Paulius nusprendė, kad perėjęs Makedoniją+ ir Achają keliaus į Jeruzalę.+ Jis tarė: „Pirma apsilankysiu ten, paskui būtinai vyksiu į Romą.“+
22 Taigi jis pasiuntė į Makedoniją du savo pagalbininkus – Timotiejų+ ir Erastą,+ o pats dar kurį laiką pasiliko Azijoje.
23 Kaip tik tuo metu dėl Kelio+ kilo nemenkas sambrūzdis.+
24 Vienas sidabrakalys, vardu Demetrijas, darydavo sidabrines Artemidės šventyklėles ir duodavo amatininkams nemažai uždirbti.+
25 Surinkęs juos ir kitus tokių dirbinių gamintojus, jis kalbėjo: „Vyrai, jūs gerai žinote, kad nuo šito verslo priklauso mūsų gerovė.
26 Tačiau tasai Paulius, kaip matote ir girdite, ne tik Efeze,+ bet ir kone visoje Azijoje daugelį žmonių įtikino ir jiems įteigė, esą dievai, kurie rankomis dirbami, nėra dievai.+
27 Kyla pavojus, kad mūsų amatui bus užtraukta negarbė. Maža to, bus paniekinta didžiosios deivės Artemidės šventykla, ir didybė tos, kurią garbina visa Azija ir visa žemė, bus paversta niekais.“
28 Tai išgirdę visi užsidegė pykčiu ir ėmė šaukti: „Didi efeziečių Artemidė!“
29 Mieste kilo sąmyšis. Pagriebę makedonus Gajų ir Aristarchą,+ Pauliaus bendrakeleivius, žmonės nuskubėjo į teatrą.
30 Paulius norėjo įeiti tenai ir kreiptis į minią, bet mokiniai jo neleido.
31 Net kai kurie Pauliui prielankūs aziarchai* atsiuntė jam žinią prašyte prašydami nestatyti savęs į pavojų ir neiti į teatrą.
32 O ten vieni šaukė viena, kiti kita, mat susirinkimas buvo pakrikas ir dauguma nežinojo, dėl ko susieita.
33 Tada iš minios išvedė Aleksandrą. Žydų išstumtas į priekį, Aleksandras pamojo ranka ir jau norėjo liaudžiai viską paaiškinti.
34 Bet žmonės, supratę, kad jis žydas, ėmė vienu balsu šaukti ir apie dvi valandas rėkavo: „Didi efeziečių Artemidė!“
35 Galiausiai minią nutildė miesto raštininkas. Jis kreipėsi į juos: „Efezo vyrai, kas gi iš žmonių nežino, kad efeziečių miestas yra didžiosios Artemidės šventyklos ir iš dangaus nukritusio jos atvaizdo globėjas?
36 Kadangi tai yra neginčytina, jums reikėtų laikytis ramiai ir nieko skubotai nedaryti.
37 Juk vyrai, kuriuos atvedėte, nėra kokie šventyklų plėšikai ir prieš mūsų deivę nepiktžodžiauja.
38 Todėl jei Demetrijas+ ir su juo kiti amatininkai turi prieš ką nors skundą, tam yra teismo dienos ir prokonsulai*. Tegul tada ir kelia vieni kitiems bylas.
39 O jeigu jums rūpi dar koks reikalas, jis turi būti sprendžiamas teisėtame susirinkime.
40 Juk dėl to, kas šiandien vyksta, mums gresia pavojus būti apkaltintiems maišto kurstymu, ir nėra jokios dingsties, kuria galėtume šitą triukšmingą sambūrį pateisinti.“
41 Tai pasakęs, jis susirinkimą paleido.
