Apaštalų darbai 28:1-31
28 Pasiekę krantą sužinojome, kad tai Maltos sala.+
2 Vietiniai gyventojai* parodė mums ypatingą geraširdiškumą. Jie sukūrė ugnį ir mus visus maloniai priėmė, mat lijo lietus ir buvo šalta.
3 Kai Paulius pririnkęs glėbį žagarų uždėjo juos ant ugnies, staiga dėl kaitros išlindo angis ir įsikirto jam į ranką.
4 Pamatę tą nuodingą padarą kabantį Pauliui ant rankos, vietiniai vienas kitam kalbėjo: „Šitas žmogus tikriausiai žmogžudys! Iš jūros išsigelbėjo, bet Teisingumas* vis tiek neleido likti gyvam.“
5 Tačiau tą gyvį Paulius nupurtė į ugnį ir jis jam nepakenkė.
6 Jie laukė, kada jis ištins arba staigiai kris negyvas, bet praėjo kuris laikas ir Pauliui nenutiko nieko blogo. Tai matydami jie persigalvojo – ėmė kalbėti, kad jis esąs dievas.
7 Žemės netoli tos vietos priklausė salos viršiausiajam, vardu Publijus. Jis priėmė mus ir tris dienas elgėsi su mumis labai svetingai.
8 Buvo taip, kad Publijaus tėvas gulėjo sirgdamas karštine ir dizenterija. Užėjęs pas jį, Paulius pasimeldė, uždėjo ant jo rankas ir išgydė.+
9 Po to išgydymo ir kiti ligoti salos gyventojai ėmė eiti pas jį ir buvo išgydyti.+
10 Jie pagerbė mus gausiomis dovanomis ir išplaukiant visu kuo aprūpino.
11 Praėjus trims mėnesiams, išplaukėme laivu, kurio ženklas buvo Dzeuso dvyniai*. Tas laivas buvo iš Aleksandrijos ir tuo metu saloje žiemojo.
12 Atvykę į Sirakūzus, pabuvome juose tris dienas.
13 Iš tenai plaukėme toliau ir pasiekėme Regijų. Po dienos papūtė pietys ir antrąją dieną atvykome į Puteolus.
14 Čia radome brolių ir mus paprašė septynias dienas pas juos pasilikti. Tada patraukėme link Romos.
15 Tenykščiai broliai, išgirdę apie mus, atėjo iki Apijaus prekyvietės ir Trijų Tavernų mūsų pasitikti. Juos išvydęs, Paulius dėkojo Dievui ir įgavo drąsos.+
16 Kai atėjome į Romą, Pauliui buvo leista gyventi vienam, saugomam kareivio.
17 Po trijų dienų Paulius sukvietė žydų įtakinguosius. Tiems susirinkus, jis kalbėjo: „Vyrai! Broliai! Nors niekuo nenusikaltau tautai ar protėvių papročiams,+ buvau iš Jeruzalės perduotas kaip kalinys į romėnų rankas.+
18 Jie mane apklausė+ ir norėjo paleisti, nes nebuvo už ką bausti mirtimi.+
19 Žydai tam prieštaravo, tad man teko šauktis Cezario,+ – bet ne dėl to, kad būčiau norėjęs kuo nors apkaltinti savo tautą.
20 Užtat ir paprašiau jūsų, kad susitiktume ir pasikalbėtume, juk šia grandine esu surakintas dėl Izraelio vilties.“+
21 Tie Pauliui tarė: „Mes nesame gavę iš Judėjos laiškų apie tave, ir nė vienas iš atvykusių tenykščių brolių nepranešė ir nepasakė apie tave nieko blogo.
22 Vis dėlto manome, kad verta pasiklausyti, kokios tavo pažiūros, mat apie šią atskalą+ žinome tik tiek, kad jai visur prieštaraujama.“+
23 Jie susitarė dėl dienos ir dar gausesnis jų būrys atėjo pas jį į namus. Paulius nuo ryto iki vakaro jiems aiškino ir gerai paliudijo apie Dievo Karalystę ir apie Jėzų, pateikdamas įtikinamų įrodymų+ tiek iš Mozės Įstatymo,+ tiek iš Pranašų.+
24 Vieni tikėjo tuo, ką jis sakė, kiti ne.
25 Jiems tarpusavyje nesutariant ir pradėjus skirstytis, Paulius tepasakė tiek:
„Taikliai šventoji dvasia jūsų protėviams kalbėjo per pranašą Izaiją:
26 ‘Eik pas šią tautą ir sakyk: „Girdėti girdėsite, bet nesuvoksite. Žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.+
27 Šitų žmonių širdys atbuko. Jie vangiai klausėsi ausimis ir užmerkė akis, kad tik akimis neišvystų, ausimis neišgirstų, širdimi nesuvoktų, kad pas mane negrįžtų ir aš jų nepagydyčiau.“’+
28 Todėl tebūna jums žinoma, kad šis išgelbėjimas nuo Dievo yra siųstas kitoms tautoms;+ jos tikrai įsiklausys.“+
29 ––*
30 Paulius ištisus dvejus metus gyveno išsinuomotame būste+ ir mielai priimdavo visus, kas pas jį užeidavo.
31 Jis be jokios baimės+ ir netrukdomai skelbė jiems apie Dievo Karalystę ir mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų.
