Apreiškimas 6:1-17
-
Avinėlis atplėšia šešis antspaudus (1–17)
6 Aš pamačiau, kaip Avinėlis+ atplėšė vieną iš septynių antspaudų,+ ir išgirdau vieną iš keturių būtybių+ tarsi griaustinio balsu sakant: „Atjok!“
2 Ir štai išvydau baltą žirgą+ ir ant jo – raitelį su lanku rankoje. Jam buvo duotas vainikas,+ ir jis išjojo laimėti kovų ir pasiekti galutinės pergalės.+
3 Kai jis atplėšė antrąjį antspaudą, išgirdau antrąją būtybę+ sakant: „Atjok!“
4 Ir pasirodė kitas žirgas, ugniaspalvis. Ant jo sėdinčiam raiteliui buvo leista atimti iš žemės taiką – sukiršinti žmones, kad jie vieni kitus žudytų. Jam buvo duotas didelis kalavijas.+
5 Kai jis atplėšė trečiąjį antspaudą,+ išgirdau trečiąją būtybę+ sakant: „Atjok!“ Ir štai išvydau juodą žirgą. Ant jo sėdintis raitelis laikė rankoje svarstykles.
6 Ir išgirdau keturių būtybių viduryje tarsi kokį balsą, sakantį: „Stuopa kviečių už denarą,+ trys stuopos miežių už denarą;* aliejaus ir vyno neeikvok.“+
7 Kai jis atplėšė ketvirtąjį antspaudą, išgirdau ketvirtosios būtybės+ balsą: „Atjok!“
8 Ir štai išvydau palšą žirgą. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Mirtis, ir jam iš paskos sekė Hadas*. Šiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės žudyti žmones kalaviju, badu,+ maru, taip pat atiduoti juos žemės žvėrims.+
9 Kai jis atplėšė penktąjį antspaudą, aukuro papėdėje+ pamačiau sielas*+ tų, kurie buvo nužudyti dėl ištikimybės Dievo žodžiui ir liudijimo darbo.+
10 Jie garsiu balsu šaukė: „Kiek ilgai, šventasis ir tiesakalbis+ Visavaldi, neteisi žemės gyventojų ir nekeršysi jiems už mūsų kraują?!“+
11 Kiekvienam iš jų buvo duotas baltas rūbas+ ir liepta dar šiek tiek pailsėti, kol susidarys visas skaičius tarnybos draugų ir brolių, kurie, kaip ir jie, turi būti nužudyti.+
12 Tada išvydau, kaip jis atplėšė šeštąjį antspaudą. Kilo didžiulis žemės drebėjimas, saulė tapo juoda kaip ašutinė, visas mėnulis pasidarė it kraujas+
13 ir dangaus žvaigždės krito žemėn tarsi neprinokusios figos nuo figmedžio, draskomo smarkaus vėjo.
14 Dangus susivyniojo tarsi ritinys ir išnyko,+ ir visi kalnai, visos salos buvo išjudinti iš savo vietos.+
15 O žemės karaliai, didžiūnai, karo vadai, turtuoliai, galingieji, visi vergai ir laisvieji išsislapstė urvuose ir kalnuose tarp uolų.+
16 Jie sakė kalnams ir uoloms: „Griūkite ant mūsų+ ir paslėpkite nuo Sėdinčiojo soste+ veido ir nuo Avinėlio+ rūstybės,
17 nes atėjo didžioji jų rūstybės diena!+ Kas prieš juos atsilaikys?!“+
