Pakartoto Įstatymo 32:1-52
32 „Klausykis, dangau, ir aš kalbėsiu,teišgirsta žemė mano žodžius.
2 Mano pamokymai kris lyg lietus,mano žodžiai lašės lyg rasa,it dulksna ant žolynų,it dosnus lietus ant augalijos.
3 Aš paskelbsiu Jehovos vardą.+
Pasakokite, koks didis mūsų Dievas!+
4 Jis – Uola, jo darbai tobuli,+visi jo keliai teisingi.+
Dievas ištikimas,+ nėra jame neteisybės,+jis teisus ir teisingas.+
5 O jie elgėsi nedorai.+
Jie nebėra jo vaikai ir patys dėl to kalti.+
Tai sugedusi, iškrypusi karta!+
6 Argi taip derėtų atsilyginti Jehovai,+kvaili, neišmintingi žmonės?+
Argi jis nėra jūsų Tėvas, ar ne jo dėka atsiradote,+ar ne jis jus sukūrė, iš jūsų tautą padarė?
7 Prisimink senąsias dienas,pasvarstyk apie praėjusių kartų laikus.
Paklausk tėvą, ir jis tau papasakos,+pasiteirauk senolių, ir jie tau pasakys.
8 Kai Aukščiausiasis dalijo tautoms paveldą,+kai išskirstė Adomo sūnus*,+tautoms ribas jis nustatė+žiūrėdamas Izraelio sūnų skaičiaus.+
9 Ši tauta juk yra Jehovos nuosavybė,+Jokūbas – jo paveldas.+
10 Jis rado jį tyrlaukiuose,+tuščioje dykynėje, kur vien kauksmai girdėti.+
Jis ėmėsi jį saugoti, globoti,+sergėjo it akies vyzdį.+
11 Kaip erelis ragina kilti jauniklius,plasnodamas virš lizdo,kaip išskleidęs sparnus juos pagaunair neša ant savo plunksnų,+
12 taip jį* vedė Jehova – tiktai jis,+jokio svetimo dievo su juo nebuvo.+
13 Jis leido jam valdyti žemės aukštumas,+maitino laukų gėrybėmis,+sotino medumi iš uolos,davė aliejaus iš kiečiausio akmens*,
14 sviesto iš bandų ir pieno iš kaimenių,taip pat rinktinių avių*,Bašano avinų ir ožių,geriausių kviečių*;+jo gėrimas buvo vynuogių kraujas*.
15 Bet Ješurūnas* nutuko ir ėmė spyriotis.
Taip, tu nutukai, tapai apkūnus ir storas.+
Jis paliko Dievą, savo Kūrėją,+paniekino savo išgelbėjimo Uolą.
16 Svetimais dievais jį pykdė,+bjauriais darbais skaudino.+
17 Aukas aukojo ne Dievui, o piktosioms dvasioms+ –dievams, kurių nepažinojo,naujiems, ką tik atsiradusiems,dievams, apie kuriuos jų protėviai nebuvo nė girdėję.
18 Tu pamiršai Uolą,+ tapusią tau tėvu,nebeatminei Dievo, kuris gyvybę tau davė.+
19 Jehova visa tai matė ir juos atmetė+ –atmetė savo sūnus ir dukteris už tai, kad jį skaudino.
20 Jis tarė: ‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą,+pažiūrėsiu, kur jie pasidės.
Juk jie – iškrypusi karta,+neištikimi vaikai.+
21 Jie mane pykdė, garbino tuos, kurie nėra dievai,+niekingiems stabams lenkdamiesi mano apmaudą kurstė.+
Aš irgi jiems pavydą sukelsiu – per tuos, kurie nėra mano tauta,+per neišmanėlių tautą jų apmaudą kurstysiu.+
22 Mano pyktis uždegė ugnį,+jos liepsna sieks pačias kapo* gelmes,+nuniokos žemę ir jos derlių,padegs net kalnų pamatus.
23 Padauginsiu jų vargus,laidysiu į juos savo strėles.
24 Alkis juos kamuos,+karštligė ir skaudžios nelaimės ris.+
Užleisiu ant jų plėšrius žvėris,+nuodingus žemės šliužus.
25 Lauke siautės kalavijas,+viduje kaustys siaubas+ –vaikinus ir merginas,mažylius ir žilagalvius.+
26 Būčiau galėjęs pasakyti: „Išblaškysiu juos,net jų vardą ištrinsiu žmonėms iš atminties“,
27 bet nenorėjau, kad priešas tyčiotųsi,+kad priešininkai klaidingai suprastų+ir sakytų: „Mūsų ranka juos įveikė,+ne Jehova tai padarė.“
28 Izraelio tauta stokoja nuovokos*,išmanymo jai trūksta.+
29 O kad būtų jie išmintingi!+ Tada visa tai apmąstytų+ir pagalvotų, kas jų laukia.+
30 Juk ar gali vienas vytis tūkstantį,du – persekioti dešimt tūkstančių?+
Ne, nebent jų Uola juos būtų pardavęs,+nebent Jehova juos būtų palikęs.
31 Net mūsų priešai supranta,kad jų uola neprilygsta mūsų Uolai.+
32 Šios tautos vynmedis yra iš Sodomos,iš Gomoros vynuogynų.+
Jos vynuogės nuodų pilnos,jų kekės karčios.+
33 Jos vynas – gyvačių nuodai,mirtini kobros nuodai.
34 Visus jos darbus esu užantspaudavęsir laikau saugykloje.+
35 Kerštas mano, aš atmokėsiu.+
Metui atėjus, nedorėlio koja paslys.+
Jau arti nelaimės diena,tai, kas jų laukia, įvyks netrukus.’
36 Jehova spręs savo tautos bylą,+jis pagailės savo tarnų,+pamatęs, kad jų jėgos išseko,kad visi, kurie liko, yra bejėgiai ir silpni.
37 Tada jis tars: ‘Kur jų dievai,+jų uola, prie kurios ieškojo užuovėjos?
38 Kur tie dievai, kurie valgė jų aukų taukus*,gėrė liejamųjų aukų vyną?+
Tekyla jums padėti,tesuteikia užuovėją.
39 Supraskite pagaliau – aš esu Dievas,+be manęs kitų dievų nėra.+
Aš pražudau ir saugau gyvastį,+aš sužeidžiu+ ir išgydau.+
Niekas neištrūks iš mano rankos.+
40 Keliu ranką dangunir prisiekiu: „Kaip aš gyvas per amžius...“+
41 Jei jau galandu savo žvilgantį kalavijąir rengiuosi vykdyti nuosprendį,+tai atkeršysiu savo priešams,+atmokėsiu tiems, kurie manęs nekenčia.
42 Girdysiu savo strėles krauju –krauju nužudytųjų ir belaisvių,duosiu kalavijui misti mėsa –priešų vadų galvomis.’
43 Džiaukitės, tautos, kartu su jo tauta,+nes jis atkeršys už savo tarnų kraują,+atmokės priešininkams+ir atpirks* savo tautos žemę.“
44 Taigi Mozė kartu su Nūno sūnumi Ozėju*+ perskaitė žmonėms visus šios giesmės žodžius.+
45 Baigdamas kalbėti Izraeliui
46 Mozė pasakė: „Dėkitės į širdį visus įspėjimus, kuriuos šiandien ištariau,+ įsakykite savo vaikams rūpestingai vykdyti visus šio Įstatymo žodžius.+
47 Tai ne tušti žodžiai, o jūsų gyvastis+ – jų laikydamiesi ilgai gyvensite žemėje, kurios užimti keliatės per Jordaną.“
48 Tą pačią dieną Jehova Mozei pasakė:
49 „Užkopk į Neboją, Abarimų kalnyno kalną,+ esantį Moabo žemėje priešais Jerichą, ir apžvelk Kanaano kraštą, kurį duodu izraelitams nuosavybėn.+
50 Ant to kalno tu mirsi, nueisi ten, kur protėviai,* – kaip kad ant Horo kalno mirė tavo brolis Aaronas,+ kaip kad ir jis nuėjo ten, kur protėviai, –
51 nes judu, izraelitams matant, pasielgėte neištikimai prie Meribos vandenų+ Kadeše, Cino dykumoje, ir Izraelio tautos akivaizdoje neiškėlėte mano šventumo.+
52 Iš tolo tu regėsi žemę, kurią atiduodu Izraeliui, bet į ją neįžengsi.“+
Išnašos
^ Arba galbūt „išskirstė žmoniją“.
^ T. y. Jokūbą.
^ Pažod. „titnago“.
^ Pažod. „avių taukų“.
^ Pažod. „kviečių inkstų taukų“.
^ Arba „sultys“.
^ Išvertus – „teisusis“. Turimas omenyje Izraelis.
^ Arba galbūt „nenori girdėti patarimo“.
^ Arba „rinktines aukas“.
^ Arba „apvalys“.
^ Tikrasis Jozuės vardas. Ozėjas yra kita vardo Hošaja forma, išvertus – „Jaho išgelbėtas“, „Jahas išgelbėjo“.
^ Hebr. tekste čia pavartotas vaizdingas posakis, reiškiantis mirtį.
