Pradžios 19:1-38

  • Angelai aplanko Lotą (1–11)

  • Lotas su šeima raginami palikti miestą (12–22)

  • Sodomos ir Gomoros sunaikinimas (23–29)

    • Loto žmona pavirsta druskos stulpu (26)

  • Lotas ir jo dukterys (30–38)

    • Moabitų ir amonitų kilmė (37, 38)

19  Vakarop anie du angelai atėjo į Sodomą. Lotas tuo metu sėdėjo Sodomos vartuose ir juos pamatė. Jis pakilo jų sutikti, nusilenkė iki pat žemės+  ir tarė: „Mano viešpačiai, malonėkite užsukti į savo tarno namus pernakvoti ir nusiplauti kojų. Anksti rytą atsikėlę galėsite keliauti toliau.“ Šie atsakė: „Ne, mes nakvosime aikštėje.“  Tačiau Lotas taip primygtinai prašė, kad galiausiai jie nuėjo į jo namus. Lotas suruošė vaišes, iškepė neraugintos duonos ir jiedu pavalgė.  Dar jiems neatgulus, aplink Loto namus susibūrė Sodomos miesto vyrai – jauni ir seni, visi iki vieno.  Jie ėmė šaukti Lotui: „Kur tie vyrai, kurie šiąnakt atėjo pas tave?! Išvesk juos mums, nes mes jų geidžiame!“+  Lotas išėjo pas juos ir uždarė paskui save duris.  Jis kalbėjo: „Broliai, meldžiu nesielgti taip nedorai.  Štai aš turiu dvi dukteris, dar nepaliestas vyro. Leiskite jas išvesti ir darykite su jomis, ką norite. Tik nieko nedarykite tiems vyrams, juk suteikiau jiems prieglobstį* po savo stogu.“+  Tačiau tie atrėžė: „Traukis iš kelio!“ Ir kalbėjo: „Apsigyveno čia kažkoks svetimšalis, o elgiasi kaip teisėjas! Tau pačiam dabar bus blogiau negu jiems!“ Jie būriu metėsi prie Loto ir ėmė laužti duris, 10  bet anie du vyrai iškišo rankas, įtraukė Lotą į vidų ir duris uždarė, 11  o visus besigrūdančius prie durų – nuo mažiausio iki didžiausio – taip apakino, kad beieškodami, pro kur įeiti, tie visai nusikamavo. 12  Tada jiedu tarė Lotui: „Ar turi čia ką nors iš savųjų? Jei turi žentų, sūnų, dukterų ar kitų saviškių, gyvenančių mieste, vesk juos iš šios vietos! 13  Šitą miestą mes sunaikinsime, nes Jehovą pasiekė garsus šauksmas prieš jo gyventojus+ ir Jehova atsiuntė mus miesto sunaikinti.“ 14  Lotas išėjęs kalbėjosi su savo žentais – vyrais, kurie ketino vesti jo dukteris: „Kelkitės, palikite šią vietą, nes Jehova miestą sunaikins!“ Tačiau žentai manė, kad jis juokauja.+ 15  Rytui auštant angelai ėmė Lotą dar labiau raginti: „Skubinkis! Imk žmoną ir abi dukteris, kad nežūtumėte dėl miesto kaltės!“+ 16  Lotas vis delsė, bet Jehova buvo jam gailestingas,+ todėl tie vyrai stvėrė jį, jo žmoną ir abi dukteris už rankos ir išvedė iš miesto.+ 17  Kai jie jau buvo iš miesto išėję, vienas jų tarė: „Gelbėk savo gyvybę! Atgal nežiūrėk+ ir niekur apylinkėse+ nesustok! Bėk į aukštumas, kad nepražūtum!“ 18  Tada Lotas ėmė jų prašyti: „Meldžiu, Jehova, tik ne ten! 19  Išklausyk mane, savo tarną: radau malonę tavo akyse, ir iš didžio gerumo* išgelbėjai man gyvastį*,+ tačiau į aukštumas bėgti negaliu – bijau, kad užklups mane nelaimė ir pražūsiu.+ 20  Antai netoliese yra miestelis, galėčiau bėgti į jį. Jis toks mažas. Meldžiu, leisk man bėgti ten, juk jis toks mažas. Taip aš išsigelbėsiu.* 21  Jis atsakė: „Gerai, ir šįkart parodysiu tau malonę.+ Nesunaikinsiu miesto, apie kurį kalbi.+ 22  Skubėk ten, nes negalėsiu nieko daryti, kol į jį nenubėgsi.“+ Todėl tas miestas buvo pavadintas Coaru*.+ 23  Kai Lotas pasiekė Coarą, saulė jau buvo patekėjusi. 24  Tada Jehova ėmė lieti ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį. Ta siera ir ugnis buvo iš dangaus, nuo Jehovos.+ 25  Taip jis sunaikino tuos miestus – visą aną kraštą su jo miestų gyventojais ir visa augalija.+ 26  O Loto žmona, eidama vyrui iš paskos, pažvelgė* atgal ir pavirto druskos stulpu.+ 27  Anksti rytą Abraomas atsikėlė ir nuėjo į vietą, kur buvo stovėjęs Jehovos akivaizdoje.+ 28  Jis pažvelgė žemyn į Sodomą, Gomorą ir į visą aną kraštą ir pamatė, kaip nuo žemės tarsi iš kokios krosnies kyla tiršti dūmai!+ 29  Taigi, kai naikino ano krašto miestus, Dievas nepamiršo Abraomo: prieš siųsdamas jiems pražūtį, išvedė Lotą iš miesto, kuriame šis gyveno.+ 30  Vėliau Lotas su abiem dukterimis išėjo iš Coaro ir apsigyveno aukštumose,+ nes Coare+ pasilikti bijojo. Su abiem dukterimis jis glaudėsi oloje. 31  Kartą pirmagimė tarė jaunėlei: „Mūsų tėvas jau senas, o krašte nėra nė vieno vyro, kad su mumis sugultų, kaip įprasta visoje žemėje. 32  Nugirdykime tėvą vynu ir sugulkime su juo, kad susilauktume nuo jo palikuonių.“ 33  Taigi tąnakt jos nugirdė tėvą vynu ir pirmagimė įėjusi sugulė su juo. Jis nepajuto nei kada ji atsigulė, nei kada atsikėlė. 34  Kitą dieną pirmagimė tarė jaunėlei: „Praėjusią naktį aš suguliau su tėvu. Nugirdykime jį ir šiąnakt. Tada ir tu įėjusi su juo sugulsi, kad nuo tėvo susilauktume palikuonių.“ 35  Taigi tąnakt jiedvi vėl nugirdė tėvą vynu ir su juo sugulė jaunesnioji. Šis nepajuto nei kada ji atsigulė, nei kada atsikėlė. 36  Taip abi Loto dukterys pastojo nuo savo tėvo. 37  Pirmagimė pagimdė sūnų ir pavadino Moabu.+ Jis yra šiandieninių moabitų+ tėvas. 38  Jaunėlė irgi pagimdė sūnų ir pavadino Ben Amiu. Šis yra šiandieninių amonitų+ tėvas.

Išnašos

Pažod. „pavėsį“.
Arba „ištikimosios meilės“.
Arba „sielą“. Žr. žodynėlį.
Arba „Taip mano siela liks gyva“. Žr. žodynėlyje „siela“.
Išvertus – „mažytis“.
Arba „žvalgėsi“.